Spalio 1-ąją F11 klasės disko metimo rungties finale O. Dobrovolskaja diską nusviedė 37,24 m. Šis rezultatas jai pelnė trečiąją vietą pasaulio čempionate. Aukso medalis atiteko sezono rezultatą pagerinusiai kinei Xue Enhui (39,51), o sidabrą nuskynė Italijos sportininkė Assunta Legnante (37,90).
Paklausta, kaip jaučiasi rankoje laikydama bronzos medalį, Oksana teigė, kad yra labai laiminga: „Esu labai patenkinta. Prieš išvykstant mano mažiausias planas buvo numesti 35 m, o didžiausias – medalis ir pagerinti asmeninį rezultatą. Padariau ir vieną, ir kitą, planą įvykdžiau 100 proc.
Jau per pirmą bandymą sau pasakiau, kad esu patenkinta tokiu rezultatu ir net, jeigu netyčia dėl varžovų stiprumo nepavyks iškovoti medalio, iš sektoriaus vis tiek išeisiu laiminga ir patenkinta. O, kai sužinojau, kad ir medalį Lietuvai parvešiu, emocijos perėmė savo vaidmenį ir tiesiog veržėsi. Dabar kiekvieną rytą atsikėlusi ir kiekvieną vakarą eidama miegoti pačiupinėju medalį, ar tikrai jis čia yra, ar tai nebuvo sapnas.“
Ankstyvą penktadienio rytą tiesiai iš Naujojo Delio su O. Dobrovolskaja pasikalbėjome ne tik apie čempionatą, bet ir apie jos gyvenimą pakeitusį sportą, kokią naudą jai pačiai atnešė baigtos teisės studijos, apie mokykloje ir pradėjus sportininkės karjerą patirtas patyčias bei ateities svajones.
Regėjimas bėgant metams prastėjo
Oksana nuo pat gimimo turi iš mamos paveldėtą pigmentinį retinitą – tai lėtinė, progresuojanti akių liga, pamažu atimanti regėjimą. „Man ji buvo diagnozuota, kai buvau trejų, nors tada dar buvo labai sunku pastebėti, kad ją turiu, nes buvau labai judrus vaikas ir pakankamai gerai mačiau – apie 10 proc. Man leido savarankiškai judėti, važiuoti dviračiu, bėgioti, žaisti slėpynių. Galėjau daryti viską, kaip ir kiti vaikai.
Tačiau regėjimas po truputį silpo, nebegalėjau tęsti mokslų įprastoje mokykloje. Tad būdama dešimtoje klasėje perėjau į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Bet vis dar galėjau vaikščioti be lazdelės.
Itin stipriai regėjimas pablogėjo prieš ketverius metus – tai supratau, kai pajutau, kad vis dažniau atsitrenkiu į žmones. Svarsčiau, ar čia jie manęs nemato, ar aš jų nematau. Nes atrodydavo, kad lyg viską matau, žmonių nėra ir staiga iš kažkur jie atsiranda. Vis dėlto supratau, kad regėjimas suprastėjo tiek, jog man nebesaugu išeiti iš namų be lazdelės.
Trenerė ant manęs pykdavo, kai norėdavau pamandravoti ir išeiti be lazdelės, nes ji traukia dėmesį. O norėdavo apsivilkti suknelę, apsiauti aukštakulnius ir kad niekas nematytų, jog esu neregė. Taip išėjusi tai kur nors nukrisdavau, tai po autostradą pasivaikščiodavau – visokių incidentų yra nutikę, visą knygą būtų galima apie tai parašyti (juokiasi).
Galiausiai trenerė pasakė: „Oksana, taip negalima. Tu ruošiesi aukščiausio rango varžyboms, įdedi per daug darbo, kad taip rizikuotum. Jeigu nematysiu lazdelės tavo rankose, aš su tavimi nebedirbsiu.“ Nuo tada lazdelė yra mano nuolatinė palydovė“, – su šypsena pasakojo Oksana.
Teisės keliu nepasuko, bet studijos praverčia
Baigusi mokslus Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, O. Dobrovolskaja įgijo bakalauro laipsnį teisės ir finansų srityje, vėliau baigė masažo studijas profesinėje mokykloje, o dabar Lietuvos sporto universitete studijuoja taikomosios fizinės veiklos magistrantūrą.
Nors savo gyvenimo su teisės studijomis moteris nesusiejo, teigė, kad jos jai buvo ir tebėra itin naudingos: „Pati mano mąstysena labai atitinka teisę, nes labai mėgstu viską struktūrizuoti, schematizuoti. Be to, buvau labai savimi nepasitikinti – nemokėjau apginti savo teisių kaip žmogaus, turinčio regos negalią. Po teisės studijų supratau, kad ginti savo teises tikrai yra mano teisė.
Nesigailiu, kad savo profesinio kelio nesusiejau su teise, nes sportas yra tikrai įdomiau, bet man, kaip asmenybei, tos studijos davė labai daug ir tai aš taikau kasdien, gindama savo ir kitų žmonių teises. O ateityje, kai jau baigsiu sportinę karjerą, svajoju dirbti administracinį darbą aklųjų sąjungoje ar sporto organizacijoje ir atstovauti visiems mūsų sportininkams. Tam darbui studijos irgi pasitarnaus.“
Su sportu susipažino dešimtoje klasėje
Paklausta, kada sportas atėjo į jos gyvenimą, O. Dobrovolskaja pasakojo, kad perėjus mokytis į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Pasak pašnekovės, priešingai nei mokykloje, kur jai neleido daug judėti dėl regos negalios ir sodindavo ant suoliuko, ugdymo centre per kūno kultūros pamokas visiems būdavo privalu sportuoti:
„Ten aš ne tik pačioje pirmoje pamokoje turėjau bėgti, bet dar turėjau ir prasčiau už mane matančią merginą vesti. Man buvo kosmosas, mąstymas visiškai apsivertė. Pasikeitė aplinka, kitų žmonių požiūris, iš pradžių net nesupratau, kur papuoliau, o paskui pajutau, kad imu mąstyti kitaip. Taigi toks buvo mano pirmasis kontaktas su sportu – mane įtikino, kad vis dėlto ir aš galiu sportuoti, o ne tik ant suoliuko sėdėti.
Tada ėmiau galvoti, kad sportas gal visai ir nieko, gal čia galima ir ko nors pasiekti. Mačiau, kaip kiti sportuoja ir kiek daug yra pasiekę, tai mane įkvėpė.
Mačiau, kaip kiti sportuoja ir kiek daug yra pasiekę, tai mane įkvėpė.
O, kai nuvažiavau į Kauną studijuoti, mano aplinkoje žmonės, turintys regos negalią, kurie tapo mano draugais, buvo vien sportininkai. Buvo kažkaip nefaina vienai nesportuoti, nors daugiau sportuojančių buvo vaikinų. Bet aš niekada nenorėdavau atsilikti. Pradėjau su jais vaikščioti į baseiną, sporto salę, ir vieną kartą treneris, taip pat turintis regos negalią, man pasiūlė: „Gal šiaip dėl savęs norėtum pabandyti mesti diską?“, o aš jo net rankose nebuvau laikiusi.
Man tada buvo 23-eji. Galvojau: „Kodėl ne, bus faina.“ Ir sutikau. Savo gyvenimą apverčiau aukštyn kojomis.
Sudalyvavau aklųjų čempionate ir ten numečiau pirmuosius savo 19 m. Buvau labai laiminga, parodžiau dėmesio vertą rezultatą. Kitą dieną man paskambino iš Lietuvos paralimpinio komiteto, paklausė, kokie mano planai. Sakau: „Studijuoti magistrą“, nes jau buvau ir dokumentus padavusi, norėjau tęsti teisės studijas. Jie man sako: „Turime tau kitą variantą. Gal norėtum pradėti profesionaliai sportuoti – mėtyti diską? Rasime tau trenerį.“
Sutikau. Pasakiau, kad labai noriu, tik klausiau, ar aš ne per sena sportui? Nes, atrodo, jei nepradedi nuo šešerių, jau nebegali tapti sportininku.“
Oksana yra išbandžiusi ir daug kitų sporto šakų, kuriose jai taip pat gerai sekėsi, tarp jų – plaukimą (jai priklauso Lietuvos neregių klasės plaukimo rekordai), šoudauną (aklųjų stalo tenisą) – yra laimėjusi sidabro medalį, golbolą (aklųjų riedulys), kur žaisdavo tarp vyrų, nes merginų šiame sporte nebuvo, šaškes, šachmatus.
Patyčios ir noras įrodyti, kad gali
Tiesa, sportinės karjeros pradžia nebuvo vien graži ir maloni. Oksana pasidalijo, kad iš aplinkinių yra išgirdusi įvairių komentarų savo atžvilgiu: „Buvau susidūrusi su tokiu žmonių požiūriu, kad „kokia iš tavęs sportininkė, ką čia juokini pasaulį“, nes man buvo 23-eji, buvau gana apkūni ir tiek laiko nesportavusi, judesiai buvo nerangūs. O prieš pirmąsias savo olimpines žaidynes netgi tokį komentarą išgirdau: „Kai ji meta diską, atrodo, kad ne tik regos negalią turi, bet ir kokią fizinę.“
Kai kuriems žmonėms tai gali sutrukdyti eiti pirmyn, jie gali nuleisti rankas. O man visada būdavo taip: tik koks blogas komentaras, aš jį ilgai prisimenu ir dirbu tiek, kol tai pasakęs žmogus persvarstys savo žodžius ir tikrai nebegalės to pasakyti. Taip ir pasireiškia mano užsispyrimas, galvoju: „Na, gerai, aš tau dar parodysiu.“
Paklausta, ar tekdavo susilaukti įžeidžiančių komentarų, patirti patyčias, kol dar mokėsi mokykloje, dėl to, kad turi regos negalią, Oksana sakė, kad turėjo labai šaunius klasiokus, kurie visada ją gynė, tačiau buvo mokytoja, kuri sau leisdavo mestelėti užgaulių komentarų:
Mokytoja, girdint visai klasei, yra pasakiusi: „Ką tu čia veiki? Jeigu esi akla, eik į savo internatą.“
„Iki šiol gerai prisimenu, dar mokiausi mokykloje, mano regėjimas vis prastėjo ir kažko ant lentos ar vadovėlyje nepamačiau, matematikos mokytoja, girdint visai klasei, yra pasakiusi: „Ką tu čia veiki? Jeigu esi akla, eik į savo internatą.“ Tikrai buvo sunki psichologinė trauma, bet labai džiaugiuosi, kad mano klasė buvo labai draugiška, klasiokai neleisdavo niekam iš manęs tyčiotis, labai mane mylėjo, saugojo.
Šiemet, prabėgus 10 metų nuo mokyklos baigimo, vyko susitikimas. Nuvykau į jį, ten buvo ir ta mokytoja. Aš prie jos priėjau ir papasakojau jai apie savo gyvenimą, kokius mokslus baigiau, kad dabar sportuoju ir kad viskas man gerai sekasi. Ji visai kitaip į mane pažiūrėjo. Nuo pat vaikystės turėjau svajonę pas ją nueiti ir jai įrodyti, kad ir akli žmonės gali ne tik būti savo internate, bet ir pasiekti aukštumų gyvenime.“
Turi stiprią valią
Laimėjusi bronzos medalį Indijoje O. Dobrovolskaja sakė, kad mesdama diską galvojo apie tai, jog laimi ne talentingiausi sportininkai, o tie, kurie yra labiausiai užsispyrę. Paklausta, ką mano apie save, sportininkė prisipažino, kad nelaiko savęs labai talentinga, bet turi stiprią valią ir daug užsispyrimo:
„Laikau save ne itin talentinga, dėl to dažnai pykstamės su trenere, todėl, kad man tą patį judesį reikia kartoti 100 kartų ir daryti tai kiekvieną dieną, nes man jis pasimiršta. Dėl to ir sakau jai, kad nesu labai talentinga, bet taip, aš turiu valią, užsispyrimo, atkaklumo ir tai man padeda laimėti. Galiausiai trenerė pripažino, kad nesu labai, labai talentinga (juokiasi), bet, kaip ji sako, charakteris yra svarbiau, o manasis yra mano talentas – užsispirti, pademonstruoti valią, sportinį charakterį ir per darbą iškovoti medalį.
Taip esu įpratusi nuo pat mokyklos. Man nebuvo labai lengva mokytis, o dešimtukų visada norėdavau, nes esu perfekcionistė. Mokydavausi naktimis, gaudavau tą savo dešimtuką. Sporte analogiškai – dirbu, dirbu, dirbu, matau tikslą, žinau, kad aš jį pasieksiu. Ne taip greitai, kaip galėtų talentingi sportininkai, tam reikės daugiau laiko, bet tada jis būna labiau išlauktas, išdirbtas ir tokio darbo vaisius būna saldesnis.“
Beje, kalbant apie rezultatus, Oksana pastebėjo, kad pasaulio čempionatuose jos pasiekimai dėliojasi labai tendencingai. Pirmajame pasaulio čempionate, kuriame dalyvavo, ji užėmė penktąją vietą, antrajame – ketvirtąją, o dabar, trečiajame, – trečiąją.
Pajuokavus, kad ateitis aiški – tik pirmyn, Oksana juokdamasi sakė: „Tai aišku, daugiau komentarų čia ir nereikia.“ Ir pridūrė: „Būtent dėl šios tendencijos ir gimė man mintis, kad laimi tie, kurie yra labiau užsispyrę. Nesvarbu, nuo kokio žemiausio taško pradėsi, jei kilsi į viršų po vieną laiptelį, jų neperšokdamas, gali nueiti iki medalio ir čempiono statuso.“
Trenerė palaikė nuotoliu
Į Pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionatą Indijoje dėl sveikatos problemų O. Dobrovolskajos nelydėjo jos trenerė Teresė Nekrošaitė, ji dar liepos pabaigoje pateko į medikų rankas. Oksanos treneriu prieš pasaulio čempionatą sutiko tapti Barselonos olimpinių žaidynių aukso medalio laimėtojas Romas Ubartas. Nors nevyko drauge, T. Nekrošaitė, kaip pasakojo pašnekovė, visą laiką ją palaikė nuotoliu:
„Delegacijos nariai, kurie stebėdavo mano metimus, siuntė mano trenerei vaizdo įrašus, o ji, gulėdama palatoje, juos įvertindavo, analizuodavo ir per juos, rėkiančius man iš tribūnų, perduodavo komentarus, patarimus. Taigi, nors mus ir skyrė didžiulis atstumas, ji vis tiek buvo šalia. Galbūt tai man irgi pridėjo papildomos motyvacijos, nes supratau, kad aš privalau savo trenerei atvežti medalį, kuris jai bus pats geriausias vaistas.“
Drauge su Oksana kaip jos asistentas į čempionatą vyko jos brolis Andrejus Samonenko-Jasiukovičius. „Sportininkai su regos negalia negali patys nueiti iki sektoriaus, nes ten reikia ir tiksliai atsistoti, o nematant tai padaryti yra sunku. Paprastai tai daro treneriai, bet, kai sužinojau, kad manoji trenerė negalės vykti, pradėjau galvoti, kas galėtų ją pavaduoti. Brolis mane jau yra lydėjęs į vieną čempionatą, aš juo pasitikiu, taigi paprašiau, kad lydėtų ir į šį“, – pasakojo pašnekovė.
Laikas su šeima ir kelionės
Sportininkė dalijosi, kad daug laisvalaikio ji neturi. Sportuoja kasdien, o kas dvi savaites turi ir po dvi treniruotes per dieną.
Paklausta apie laisvalaikį, kuris lieka, Oksana sakė jį mėgstanti leisti su savo šeima ir draugais: „Esu labai socialus žmogus, neįsivaizduoju savo gyvenimo be šeimos narių ir draugų. Mano šeima yra labai draugiška. Esame keturi vaikai, aš ir viena mano seserų turime iš mamos paveldėtą regos negalią, brolis ir vyriausioji sesuo, kuri man padėdavo treniruotėse Lietuvoje – nešiodavo diskus, mato gerai. Mes keturi ir tėvai esame kaip vienas kumštis, labai dažnai savaitgaliais leidžiame laiką kartu. Nuvažiuoju į Vilnių, ką nors nuveikiame, kur nors nuvykstame.
Draugų turiu ir Kaune, ir Vilniuje, ir kituose miestuose, su jais irgi visada labai norisi praleisti laiko, bet jo tiek mažai, kad tenka visus rikiuoti į eilę, jog galėčiau susitikti. Grįžusi į Lietuvą visiems atiduosiu skolas.
Taip pat labai mėgstu keliauti. Dažnai išgirstu klausimą, ar prasminga keliauti, jei nematai. Tikrai prasminga! Nes kiekviena šalis turi savo kvapą, garsus, maistą, o per skonį galima daug patirti. Visada atkreipiu dėmesį, kiek šalis, kurioje lankausi, yra pritaikyta neįgaliesiems, ar galėčiau joje keliauti viena, kaip žmonės reaguoja į turinčius regos negalią, ar jie draugiški, paslaugūs ar ne. Kiekviena šalis turi kokį nors akcentą, kurį galima pastebėti nebūtinai tik matant.
Beje, ir dabar pasiliksiu ilgesnį laiką Indijoje, su draugais keturiese skrisime į pietinę jos dalį – Keralą. Mano svajonė buvo aplankyti Indiją dar prieš sužinant, kad čia vyks čempionatas. Apsistosime vienoje ajurvedinio gydymo klinikoje, patirsime gydymo malonumus, pailsėsime psichologiškai ir fiziškai ir dar pakeliausime.“
Sportas – vaistas nuo visų ligų
Pasiteiravus, kaip žiūri į sportą, ką jis jai reiškia, O. Dobrovolskaja teigė, kad jis yra „jos gyvenimas ir vaistas nuo visų ligų“.
„Taip pat tai mano galimybės, yra vieta, kur jaučiuosi galinti realizuoti visą savo vidinį potencialą. Susiklosčius visoms galimybėms aš atradau sportą, bet jis ir turėjo būti mano gyvenime, tik man reikėjo iki jo atsikapstyti.
Apskritai sportas yra toks transformuojantis dalykas, kuris keičia žmogaus vidų ir išorę. Be jo dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo. Jis man suteikė tiek daug motyvacijos, pasitikėjimo, pamokų, disciplinos, valios, atskleidė užsispyrimą, lėmė daug pokyčių mano gyvenime. Anksčiau neįsivaizdavau, kad žmonės, turintys negalią, gali sportuoti. Dabar neįsivaizduoju, kaip žmonės, tiek turintys negalią, tiek jos neturintys, gali nesportuoti. Nes tai yra toks malonumas! Be to tiesiog negalima gyventi“, – su šypsena entuziastingai kalbėjo O. Dobrovolskaja.