Esame aštrioje konfrontacijoje
„Rusai žiūri pagal savo doktriną, kad jie jau yra karo stadijoje. Tik ta forma galbūt kitokia, vadinama „nulinė“. Kiek jie tą viešąją komunikaciją laiko propaganda, kiek patys tiki, tai čia jau kitas klausimas.
Bet, be jokios abejonės, mes esame aštrioje konfrontacijoje su Rusija. Sakykime, ta pilkoji zona egzistuoja, mes dar nesame peržengę karo ribos, o gal ir neperžengsime. Tokia aštri konfrontacija nėra naujiena, mat šaltojo karo metais irgi būdavo paaštrėjimų tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų“, – „Žinių radijui“ kalbėjo analitikas.
Jo teigimu, dabar būtų kita problema, ar mes patys suprantame, kas vyksta. Turėtume įsidėmėti, kad dabar normalūs procesai ne visai gali vykti.
„Toje pilkojoje zonoje neturime snausti. Jeigu nesuprasime, kad ta konfrontacija tik aštrėja, tai gali būti, kad tas peržengimas per karo slenkstį gali tapti neišvengiamu. Vien dėl to, kad esame lyg užsnūdę prie vairo.
Tai bandymas yra truputėlį pažadinti, kad reikia aštriau reaguoti. Tai čia ir dvi tokios filosofinės mokyklos. Viena teigia, kad reikia rimčiau reaguoti į tuos testavimus, nes tik taip užkardome kelią karui, kadangi Rusija ir Putinas yra bailiai ir atsitraukia, kai gauna per nosį.
Taip pat yra ir kita pusė, kuri sako, kad reikia būtinai deeskaluoti, vengti įtampų, mat čia gali nutikti ir netyčinis eskalavimas arba peržengimas karo slenksčio. Tai tarp tų dviejų stovyklų visą laiką vyksta stumdymasis ir netgi prie summitų stalo tiek NATO, tiek Europos Sąjungos (ES) rėmuose“, – kalbėjo T. Jermalavičius.
Pasak jo, kad paaiškėtų, kurios pusės argumentai yra svaresni, visada reikia žiūrėti į konkrečias aplinkybes.
„Bet esmė turbūt ta, kad visi turime suprasti klasikinę tiesą. Tiukididas, rašydamas apie Peloponeso karą Senovės Graikijoje, parašė, kad visi karai prasideda dėl trijų priežasčių: baimės, garbės ir interesų.
Tai kartais, gindami savo garbę, mes turime suprasti, kad tai reikia daryti, nes tai atgrasymo patikimumo klausimas, bet reikia ir suprasti, kad ta eskalacija gali ir įvykti.
Jeigu taip atsargiai žiūrint, tai visada reikia balansuoti tarp aštraus atsako ir susilaikymo. . Tačiau tame visame žaidime turbūt pereisime ribą, kuri skiria mus tarp pilkosios zonos ir tikro karo“, – samprotavo analitikas.
Jis pridūrė, kad Rusija save jau mato kaip kariaujančią su NATO ir Vakarais, bet pagrindinė fronto linija dar yra Ukrainoje.
Putino režimas ieško būdų plėtoti karo paradigmą
Pasiteiravus T. Jermalavičiaus, ar tiesa, kad Rusija dabar nebūtų pajėgi kovoti keliais frontais, mat yra įstrigusi Ukrainoje, jis sakė, kad viskas nėra juoda ar balta.
„Ukrainoje [rusai] tikrai labai įklimpę, ten iš esmės susidariusi situacija, kur abi pusės yra lygios savo pajėgumu. Tai yra labai įspūdinga, jei turime omenyje dydžių ir resursų disproporciją tarp Ukrainos ir Rusijos. Ukrainiečiai sugebėjo įklampinti rusus ir nėra jokio progreso, , todėl dabar tikrai rusams ir Putino režimui reikia ieškoti kitų galimybių karo paradigmą toliau plėtoti.
Putino režimas dabar važiuoja kaip dviračiu, – jeigu tik sustos arba nustos kariauti, tai ir nukris. Visa ekonomika jau yra perstyguota ir jos pagrindinis variklis dabar yra karo pramonė, visas resursų perskirstymas ir pan. Tai staigiai dabar persiorientuoti prie civilinių reikalų destabilizuotų režimą“, – aiškino jis.
Anot analitiko, Rusija tikrai ieškos galimybių veiksmams, kur būtų mažos investicijos, bet didelis poveikis.
„Tam nebūtina mobilizuoti savęs pilnai, jeigu netiki, kad kita pusė irgi atsakys pilnai. Tam pakaktų pakankamai ribotų išteklių. Jie tuos išteklius irgi kaupia. Pavyzdžiui, naują šarvuotąją techniką, kurią vis dar pasigamina, į Ukrainą mažai siunčia, o tiesiog sandėliuoja prie mūsų sienų, nes Ukrainoje šarvuotos technikas išgyvenimas yra labai riboto laiko dėl dronų efekto.
Tai jie visa tai štabeliuoja prie mūsų sienų ir atitinkamai mąsto ta linkme, kur dar tas frontas, tas teatras, kur tikrai būtų galima apriboti veiksmus, bet pasiekti propagandinį, politinį efektą. Dar vienas frontas, kuriame jie labai aktyviai veikia ir siekia, kad NATO atsakas būtų labai ribotas, tai investuoti į NATO, ES šalių politiką“, – teigė T. Jermalavičius.
Pasak jo, Rusija siekia ardyti, silpninti šių šalių politiką, taip pat įgalinti kraštutines jėgas, kad būtų chaosas, vienybės stoka, o Vyriausybes ištiktų paralyžius kriziniais momentais. Analitiko nuomone, Aljansas turėtų demonstruoti vienybę, kai to labiausiai reikia, ir įspėti Rusiją, kad tai būtų dar viena Ukraina, tik daug didesnė ir galingesnė.
Trumpo administracijos pasisakymus vertina atsargiai
Pasiteiravus T. Jermalavičiaus, ar D. Trumpas tikrai duos „Tomahawk“ raketas Ukrainai, jis sakė, kad į D. Trumpo administracijos pasisakymus žiūri labai rezervuotai.
„Neseniai buvo geras straipsnis, kuriame parašyta, kad tarp Rusijos ir Amerikos dabartinės administracijos yra giluminė, filosofinė sinchronizacija. Jie, galima sakyti, panašiai mato pasaulį, didžiųjų valstybių rolę, vidaus politiką ir ES. Vadinasi, nieko tokio nedarys, kas juos atitrauktų nuo vadinamos giliosios darbotvarkės įvykdymo.
Galbūt toks gestas [„Tomahawk“ perdavimas], kad yra nepatenkinti tuo, ką Putinas daro, nes nesusitaria su Amerika ir Ukraina, gal ir gali būti, bet iš kitos pusės ir ukrainiečiai suprato, kad dabar remtis amerikiečių pažadais ir amerikiečių administracija yra sudėtinga. Reikia patiems plėtoti savo pajėgumus. Tas „Flamingo“ raketų atsiradimas, netgi nuėmus visą propagandinį antstatą, yra pakankamai rimtas signalas, kad rusams bus sunkiau“, – tikino analitikas.
Taip pat nurodė, kad „Flamingo“ raketos pagal tam tikrus parametrus gali būti rimtesnės negu „Tomahawk“ raketos.
„Ypač dėl atstumo ir svorio, kurį gali nešti. Tik tiek, kad „Flamingo“ raketų masinė gamyba dar neįjungta ir iš esmės tai dar gerai neištestuota sistema. „Tomahawk“ ištestuoti ir karuose, ir operacijose.
Rusai bijo. Reikia suprasti, kad jiems dar nuo 9 dšm. ir nuo pirmojo įlankos karo daro didelį įspūdį tokie pajėgumai. Psichologinis efektas jų sprendimams ir kalkuliacijoms tikrai būtų rimtas. Tai aš džiaugčiausi, jei tai būtų padaryta, bet rezervuotai žiūriu kol kas į tokią galimybę“, – teigė jis.
Kaip vertinti dronų provokacijas aplink Europos sostinių oro uostus ir naikintuvų specialius įskridimus į NATO oro erdvę? T. Jermalavičius svarstė, kad vieni tikslai gali neatmesti ir kitų tikslų.
„Tai gali būti tokia tikslų kombinacija – tiek žvalgybai pasižiūrėti, kur yra skylės gynybos sistemoje ir oro erdvės apsaugoje, kaip reaguoja Vyriausybės , tiek ir tas psichologinis efektas, kai kuriamas netikrumas, baimė atmosfera ir galbūt net transliuojama žinutė, kiek kainuoja jūsų šaliai Ukrainos palaikymas. . Oro uostų darbo trikdymas turi ir ekonominę dedamąją.
Taip pat galbūt ir parodymas, kokia ta šalis yra silpna ir kad nieko mums [Rusijai] negali padaryti. Ką norime, tą darome, kad ir su tais pačiais naikintuvais ir pan.“, – aiškino analitikas.
Jo nuomone, atsakas i hibridines atakas yra kiekvienos valstybės atsakomybė, bet politinis atsakas turėtų būti ir bendras, kad rusai nebesijaustų nebaudžiami. Vis dėlto T. Jermalavičius pripažino, kad NATO siena yra daugiau metafora, o rusai parodė, kad dronus gali leisti ne tik iš Rusijos, bet ir laivų jūroje. Todėl nebent padėtų kupolas, bet ir jis nesuteiktų šimtaprocentinės apsaugos.
„Aišku, didžiausia skylė ir grėsmė yra vis tiek rytų flange. Ukrainos karas yra proga rusams nukreipti tuos dronus prieš mus, tiek ir Baltarusija šalia, tai čia turbūt yra didžiausias spaudimas.
Turbūt ir čia prioritetas turėtų būti, kad būtų galima numatyti tuos galimus scenarijus. Jie šiame regione yra labiausiai realistiški ir juos čia labiausiai reikia stiprinti“, – apibendrino T. Jermalavičius.