Kelto „Estonia“ tragedijos ir jos paslaptingi liudininkų likimai

Delfi primena kelto istoriją

1994 m. rugsėjo 27 d. 19.15 val. keltas išplaukė iš Talino. Jame buvo 989 žmonės (803 keleiviai ir 186 įgulos nariai), dauguma jų – pagyvenusio amžiaus švedai. Jūroje siautė audra, vėjo greitis buvo apie 20 metrų per sekundę. Rugsėjo 28 d. apie 1 val. nakties dėl bangų ir vandens slėgio kelto priekinis skydas atitrūko, vanduo pradėjo plūsti į automobilių denį. Manoma, kad situaciją pablogino dar ir tai, jog keltas plaukė per dideliu greičiu. Nuo į denius patekusio vandens keltas pasviro ir pradėjo skęsti. Paskutinis nelaimės signalas priimtas 2.04 val.

Gelbėjimo sraigtasparniai atskrido į nelaimės vietą po poros valandų, vėliau atplaukė keleivinis keltas „Mariella“. Išgelbėti 137 žmonės (94 keleiviai ir 43 įgulos nariai). Be žinios dingo 757 žmonės (651 keleiviai ir 106 įgulos nariai), atpažinti 95 nuskendę ar vandenyje sušalę žmonės. Katastrofoje žuvo 17 šalių piliečiai, tarp jų trys lietuviai

Tiriant katastrofos priežastis, kelta daug versijų. Kelto „Estonia“ katastrofa – didžiausia Europoje po Antrojo pasaulinio karo.

Neaišku, ką gabeno

Jei šiandieninis jaunimas trokšta studijuoti informacines technologijas, tai anuomet palaiminta svajonė buvo dirbti muitinėje, pasakoja žmogus, 90-aisiais dirbęs policininku. Čia cirkuliavo pinigai ir buvo gabenamos įvairiausios prekės. Ginklai, kontrabandinis alkoholis ir cigaretės, narkotikai….. Kadangi laivo „Estonia“ korpuso narai nuodugniai neištyrė, vis dar svarstoma, kas galėjo būti gabenama laive.

Įtarimų centre atsidūrė Igoris Krištapovičius (nuotraukoje viršuje), kuris vėlyvuoju sovietmečiu dirbo KGB kontržvalgybos skyriuje ir tyrė kontrabandą. Nuo 1991 iki 1993 m. jis taip pat buvo Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas, o po to pradėjo dirbti saugos firmoje ESS vyriausiuoju eskorto paslaugų specialistu. Iš esmės jis toliau buvo atsakingas už jūrų transportą ir privačiame sektoriuje.

Žudikas kieme

Krištapovičiaus gyvenimas baigėsi 1994 m. spalio 22 d. vakare po jo namo Liikuri gatvėje Lasnamėje langais. Vakare jis su savo šunimi išėjo į lauką, kad nuvarytų savo automobilį į mokamą automobilių stovėjimo aikštelę. Jis pastebėjo, kad automobilio padanga nuleista – kažkas ją pradūrė. Vyras ėmė keisti padangą, tačiau iš nugaros pasirodė žudikas ir iš pistoleto TT su duslintuvu du kartus šovė jam į galvą.

Laikraštis „The Post“ rašė, kad tuo pačiu ginklu mėginant pabėgti buvo sužeistas ir policininkas. Pareigūnas norėjo sustabdyti smėlio spalvos automobilį VAZ 2103, kuris važiavo su išjungtomis šviesomis. Policininkas buvo sužeistas, bet liko gyvas. Jis negalėjo nustatyti šaulio tapatybės.

Buvęs kriminalinės policijos pareigūnas Kalle Klandorfas sako, kad Krištapovičiaus nužudymas tuo metu buvo tiriamas labai kruopščiai, tačiau visi siūlai nutrūko ir kaltininkas nebuvo rastas. Taip, įtariamasis pabėgo į Rusiją, taip, jie girdėjo, kad vienas iš įtariamųjų jau miręs.

Klandorfas mano, kad jei laivu buvo gabenama kažkas slapto, būtent Krištapovičius galėjo tai aptikti.

Kieno pusėje?

Vis dėlto dar lieka atviras klausimas, kurioje pusėje veikė Krištapovičius. Vienas to meto policijos pareigūnas anonimiškai teigė, kad nors apie mirusiuosius blogai nekalbama, tuo metu Krištapovičius buvo įtariamas bendradarbiavimu su Rusijos saugumo tarnybomis, taip pat padėjęs gabenti kontrabandą laivu „Estonia“.

Jis patikino, kad tuo metu buvo tikras nusikaltėlių Eldoradas – čia buvo prekiaujama viskuo, įskaitant spalvotuosius metalus. Šiame „žaidime“ buvo galima daug laimėti, bet taip pat ir prarasti gyvybę. Tai iliustruoja ir to meto statistika – per metus buvo įvykdoma apie 400 žmogžudysčių.

1995 m. gruodį žurnale „Luup“ pasirodė ilgas straipsnis, kuriame buvo analizuojama, kad galbūt patys rusai turėjo pretenzijų Krištapovičiui, nes 1992 m. vasarį Krištapovičiaus iniciatyva Estijos muitinė konfiskavo 15 000 pistoletų. Įdomu tai, kad tame straipsnyje Krištapovičių gynė Hermanas Simmas, kuris trumpai – nuo 1994 m. gruodžio iki 1995 m. gegužės – buvo Policijos departamento generalinis direktorius.

„Jis tikrąja to žodžio prasme buvo teisėsaugininkas, kuriam valstybės interesai buvo šventi“, – gyrė H. Simmas Krikštapovičių.

Nužudyti vidury baltos dienos

Jei apie Krištapovičiaus mirtį žiniasklaida daug kalbėjo, tai dviejų jo kolegų iš saugos firmos ESS žūtis pirmąją 1994 m. Kalėdų dieną liko beveik nepastebėta. Vidury dienos pastatų apsaugos darbuotojos Anne (30 m.) ir vairuotojo Heikki (40 m.) kūnai buvo rasti rūsyje, esančiame bare po pagrindiniu „Eesti Telefon“ biuru Gonsiori gatvėje Talino centre. Heikki buvo nušautas į galvą, Anne – į kaklą.

Kalle Klandorf buvo įvykio vietoje ir matė kruviną sceną. Anot jo, labiausiai glumino tai, kad niekas nebuvo pavogta. Oficialiai policija tuo metu BNS sakė: matyt, žudikai kažko bijojo arba kažkas jiems sutrukdė.

Vėliau Klandorfas kalbėjosi su dabar jau Anapilin išėjusia Heikki motina – ji sakė, kad „Estonia“ nuskendimo vakarą jos sūnus į keltą turėjo nunešti siuntinį kapitonui (laivo kapitonas buvo Arvo Andressonas, tačiau laive kaip keleivis buvo ir kapitonas Avo Pichtas, todėl nežinia, apie ką tiksliai kalbėjo liudininkė). Kas buvo pakete, motina nežinojo. Pasak Klandorfo, tokia užsakomoji žmogžudystė buvo įtartina net ir tais laikais – paprastai, jei kas nors būdavo nužudomas, tai būdavo, pavyzdžiui, nuskandinamas vandens telkinyje.

Kodėl pašalinti du paprasti apsaugos firmos darbuotojai kažkur rūsyje esančiame bare? Žiniasklaidoje žinia apie dvigubą žmogžudystę gavo kitokį posūkį: buvo iškelta prielaida, kad tai galėjo būti meilės trikampis.

Policija žiniasklaidai sakė, kad žmogžudystės motyvas galėjo būti pavydas, bet nieko daugiau.

ESS įkūrėjas Urmas Sõõrumaa prisimena, kas nutiko, ir nurodo, kad taip pat yra girdėjęs, jog tai galėjo būti asmeninis kerštas. Klandorfo žiniomis, byla taip ir liko dulkėti ant lentynos.

Mįslinga žūtis ant bėgių

Didelio atgarsio visuomenėje nesulaukė ir buvusio įmonės „EstLine“, kuriai priklausė keltas, vykdomojo direktoriaus Hario Enulo mirtis 1996 m. birželį. Jo kūnas buvo rastas ant Talino-Keilos geležinkelio bėgių netoli geležinkelio tilto. Vyras buvo apvyniotas spygliuota viela ir numestas arba paguldytas ant geležinkelio bėgių. Po daugelio metų apie šį įvykį spaudoje buvo rašoma prabėgomis – kalbant apie „Estonią“, tačiau ir tą vasarą jis buvo beveik ignoruojamas.

Tuo metu buvo manoma, kad tai savižudybė, nes netoliese stovėjo Enulo automobilis, kuriame tebebuvo dokumentai. Turtas buvo nepaliestas. Be to, Enulas tuo metu turėjo problemų asmeniniame gyvenime. Tiesa, daugelis tyrėjų netikėjo, kad tai buvo savižudybė (kas apvyniotų save spygliuota viela?), tačiau nieko nepavyko įrodyti.

Subadytas peiliu

Didelis klaustukas lydi ir laivo „Estonia“ įgulos nario Kalevo Vahtros likimą. Vokiečių žurnalistė Jutta Rabe teigė, kad jis buvo nužudytas. 2002 m. Rabe sakė, kad Vahtraso pavardė buvo pirmoji išgyvenusiųjų sąraše. Kalevo Vahtraso žmona Ruth iš kitų įgulos narių gavo patvirtinimą, kad vyras yra Suomijoje, Turku ligoninėje. Ruth ten nuvyko, tačiau jai buvo pasakyta, kad vyras išvežtas į Švediją. Po ilgų pokalbių telefonu moteriai buvo pranešta, kad Kalevo Vahtraso kūnas tariamai buvo rastas jūroje. Ruth buvo parodyta nuotrauka ir ji atpažino savo vyrą.

Vėliau vyro brolis parvežė kūną atgal į Estiją. Atidaręs karstą jis buvo šokiruotas: ant kūno buvo matyti peilio dūrių ir pjautinių žaizdų žymės. Jas mačiusi Ruth neabejojo, kad jos vyras buvo kankinamas ir mušamas. Tačiau mirties liudijime nurodyta, kad jis nuskendo Baltijos jūroje.

Dar kelios mįslingos istorijos

• 2006 m. Naujųjų metų išvakarėse nuo smegenų auglio mirė kapitono Avo Pichto žmona Sirje Picht, kuri tvirtai tikėjo, kad jos vyras yra gyvas. Po katastrofos Sirje Picht paskyrė savo gyvenimą laivo „Estonia“ nuskendimo priežasčių tyrimui.

• Interviu „Eesti Päevaleht“ buvęs valstybės prokuroras Margusas Kurmas, vadovavęs vyriausybinei tyrimo komisijai, nurodė, kad švedas Börje Stenströmas, tyrimo komisijos narys, susijęs su 1994 m. gruodžio mėn. nardymais, galėjo ką nors žinoti. Laikraštis „Svenska Dagbladet“ rašė, kad būtent B. Stenströmo įsakymu svarbios laivo priekinio taikiklio hidraulikos dalys buvo išmestos atgal į jūrą. Tai patvirtino operacijoje dalyvavęs naras. Paklausti paties Stenströmo nepavyko – 1997 m. kovo mėn. jis mirė nuo vėžio.

• Dar būdamas gyvas tarptautinio tyrimo komisijos pirmininkas Andi Meisteris 1997 m. išleido knygą „Nebaigtas laivo žurnalas“, kurioje, be kita ko, aprašė mįslingą aštuonių laive buvusių žmonių, apie kurių mirtį nėra jokių įtikinamų įrodymų, dingimą.

  Tačiau vėliau jis beveik nekalbėjo viešumoje „Estonia“ tema. Kalbama, kad atsisakė turėti reikalų su kelto istorija, nes bijojo būti sekamas. Į jį kreipėsi ir leidinys „Eesti Päevaleht“, tačiau jis atsisakė duoti interviu.

Straipsnis pirmą kartą paskelbtas Delfi.lv 2019 m. rugsėjo mėn.