Foto: Dominic Lipinski / Reuters

Europos chemijos pramonė išgyvena tikrą krizę, vadinamą „tobulu audra“ – aukštos energijos kainos, stipri konkurencija iš Kinijos, silpna paklausa ir ypač griežta ES CO2 Emisijų prekybos sistema (ETS), kuri nustato aukščiausią pasaulyje anglies dioksido kainą apie 80 eurų už toną, rašo „Politico“ leidinys.

Planuose –  iki 2039 m. visiškai nutraukti emisijas, kas daro sektorių nekonkurencingą globaliai, nes kitur tokių kainų nėra.

Tie „žalieji“ reikalavimai, kaip ETS ir kiti klimato politikos aspektai, spaudžia kompanijas pereiti prie brangių švarių technologijų, bet be pakankamos paramos, o Anglies sienų koregavimo mechanizmas (CBAM) neapima chemijos pramonės.

Tad emisijos „nuteka“ į užsienį, kur reguliavimas silpnesnis, ir tai kelia grėsmę visai pramonei.

Tačiau ne tik „žalieji“ reikalavimai kalti – aukštos energijos kainos kilo ir dėl geopolitinių veiksnių, kaip Rusijos karinė invazija, globali perteklinė gamyba ir silpna paklausa, bet pramonė pabrėžia, kad reguliavimas yra vienas pagrindinių veiksnių, sudarančių 8% uždarymų priežasčių, o energijos kainos – 49 proc.

Kompanijos stengiasi išgyventi lobuodamos ES politikos pakeitimus – CEFIC, Europos chemijos pramonės asociacija, viena turtingiausių lobistinių grupių Briuselyje, reikalauja nemokamų anglies leidimų, ilgesnių terminų emisijų mažinimui ir anglies pašalinimo kreditų įtraukimo.

Jos leidžia ataskaitas apie įmonių uždarymus, remia reklamines kampanijas ir susitinka su ES vadovais, tokiais kaip Ursula von der Leyen, kad sušvelnintų ETS peržiūrą 2025 m., o kai kurios šalys, kaip Austrija, Italija, Čekija, palaiko šiuos pokyčius.

Nuo 2022–2023 m. uždaryta daugiau nei 20 pagrindinių chemijos gamyklų Europoje, prarasta apie 37 milijonus tonų pajėgumų, kas sudaro 9% visos Europos gamybos, o uždarymų padaugėjo šešis kartus, ypač naftos ir dujų chemijoje, kur prarasta 14% pajėgumų, ir tai vyksta dėl neigiamų maržų bei nekonkurencingumo.

Dėl šių uždarymų, pasak profsąjungos IndustriALL jau prarasta 20 000–30 000 tiesioginių darbo vietų chemijos sektoriuje, o netiesiogiai rizikos zonoje randasi dar 89 000 vietų visoje vertės grandinėje, nes chemija palaiko kitas pramonės šakas, kaip automobilių, sveikatos ar atsinaujinančios energijos.

Ateityje, jei niekas nepasikeis, pramonė prognozuoja dar 200 000 darbo vietų praradimą per penkerius metus, tuo tarpu, kai investicijos 2025 m. krito daugiau nei 80%, tad naujų projektų beveik nėra, o įmonių uždarymai viršija naujų pajėgumų kūrimą, galimai sukeldami net -30 milijonų tonų neto praradimą.

Kol Europos padaliniai užsidaro, tokios kompanijos, kaip BASF, – didžiausia Europoje, investuoja 10 mlrd. eurų į gamyklą Kinijoje, Dow planuoja uždaryti tris gamyklas ir atleisti 800 darbuotojų, Covestro ir Huntsman vadovai sako, kad pramonei liko ne dešimtmetis, o INEOS perspėja, kad Europa tampa uždarymų, o ne statybų centru.

Apskritai, be reformų, chemijos pramonė gali žlugti per dešimtmetį, praradusi rinkos dalį, kuri 2004 m. siekė 27%, o 2024 m.  jau tik 12,6%, tuo tarpu pati Europa taps importuotoja, praradusi gamybos nepriklausomybę, tačiau aplinkosaugininkų grupė (kairieji) priešinasi pakeitimams, sakydami, kad ETS yra klimato politikos pagrindas, ir uždarymai kyla ne tik dėl reguliavimo, bet ir dėl perteklinės gamybos, o pereinant prie elektrifikacijos ir švarių technologijų, būtų išlaikytas konkurencingumas ilgalaikėje perspektyvoje.