Sugavo rekordinio dydžio lašišą
Saulius sako žvejybą pamėgęs dar vaikystėje, o šiuo metu labiausiai jį žavi būtent lašišos:
„Gaudydavom visas žuvis, bet vėliau išsigryninau spiningavimą. Gal daugiau nei prieš 10 m. pradėjo populiarėti lašišų žvejyba ir aš susirgau šita liga. Pradėjau gaudyti, sekėsi neblogai, kasmet pavykdavo ištraukti. Patirtis 10 m. turbūt vis tik duoda rezultatą.“
Anot jo, suplanuoti, kokio dydžio žuvis užkibs, neįmanoma, tai yra sėkmė. „Ar tau užkibs metrinė, ar 120 cm negali pasirinkti. Esu pagavęs kelis šimtus lašišų, gal tik keturios buvo didesnės nei 120 cm“, – tikina vyras.
Neris – unikali lašišinė upė
Saulius pasakoja, kad lašišas daugiausiai gaudo Neryje. Tarp žvejų, sako jis, yra tokia nerašyta taisyklė:
„Anksčiau lašišas gaudžiau Šventojoje, bet jau išsigrynino, kad ten daugiau žvejoja muselėmis, jiems patogiau, o spiningistai daugiau gaudo Neryje. Stengiamės netrukdyti vieni kitiems. Taip esame pasiskirstę.“
Po neršto lašišas žvejai traukia ir Vilnelėje, Žeimenoje, važiuoja žvejoti į Latviją.
Vis dėlto Vilnius, kaip Europos miestas ir dar sostinė, yra išties išskirtinė vieta kalbant apie lašišų žvejybą, sako pašnekovas.
„Turime unikalią upę pasauliniu mastu. Skandinavai turi daug upių, kur neršia lašišos, bet mes turim Nerį kone miesto centre, šalies sostinėje.
Kad čia patektų lašišai reikia įveikti didelį atstumą – 500-600 km. Net patys skandinavai mums pavydi, kad turime sąlyginai daugiau didžiųjų lašišų“, – įsitikinęs Saulius.
Lašišas paleidžia atgal į laisvę
Lašišų kaip ir daugelio kitų žuvų žvejyba turi apribojimus. Saulius sako, kad tai tik į gerą.
„Nuo spalio 15 d. Neryje apskritai nieko negalima gaudyti, o nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 15 d. privalai nusipirkti žvejo kortelę lašišai sugauti. Viskas teisinga, turime saugoti tokią žuvį.
Prieš 10 m. dažniau pasiimdavom pagautą žuvį, retas, kuris paleisdavom, bet po to supratom, kad kuo daugiau jų parsinešame namo, tuo mažiau jų lieka, mažiau išneršia. Pasikeitė mąstymas, atėjo suvokimas, kad vagiam ne tik iš gamtos, bet ir patys iš savęs.
Prieš keletą metų pasikeitė ir taisyklės, kurias labai sveikinam, dabar rudenį apskritai negalima pasiimti lašišos. Mes gaudom dėl emocijos, jausmo, nuotraukos…“, – pasakoja Saulius apie pasikeitusius žvejų įpročius.
Vis dėlto lašišų gaudymas užima tik kelis mėnesius per metus, tad kitu laiku Saulius gaudo kitas žuvis Lietuvoje arba važiuoja žvejoti į Skandinaviją.
Lašišos – išskirtinės žuvys
Saulius pasakoja, kad lašiša išneršusi Neryje ar jos intake upėje išgyvena metus ir grįžusi į jūrą pakankamai greitai auga. Yra nuomonių, kad jei lašišos gera mitybinė bazė, jūroje per tris metus ji gali priaugti ir 10 kg, sako girdėjęs pašnekovas.
„Lašišai kelionė užtrunka apie metus. Jei iš jūros išplaukė gegužės – birželio mėn. panašiai į jūrą ir grįžta. Visus metus nesimaitina, gyvena iš savo kūno masės. Įveikia kelionę iki neršto, išneršusi ilsisi beveik metai, kol grįžta į jūrą ir vėl pradeda maitintis.
Mes skaičiavom hipotetiškai, kad jei pagaunam rudenį panašaus ilgio lašišą ir pagaunam jau grįžtančią pavasarį, kokį balandžio mėn., jos jau pusės svorio nebūna.
Nuo sausio 1 d., kai jau galima gaudyti lašišas po neršto, pasitaiko, kad randam negyvų lašišų patinų tokių, kurių ilgis siekia 115 cm, 120 cm. Svarstėm, kad didieji patinai matyt daro paskutinę kelionę ir nebeužtenka jėgų grįžti į jūrą“, – dalijasi Saulius.
Žvejoti lašišas yra didžiausias azartas
„Juokiuosi, kad kai kurie žmonės šoka su parašiutu, kiti gaudo lašišas“, – sako Saulius, paklaustas, kuo taip traukia šių žuvų žvejyba. Dėl visko kaltas adrenalinas ir azartas.
„Užkabini lašišą, ji prašo daug valo, pajunti jėgą, bėgi krantais, vos neplauki upe kitą kartą.
Būna įvairių situacijų. Visą tą laiką adrenalinas taip plūsta į organizmą, tokias dozes bent aš jau retai kur gyvenime gaudavau. Jei koks naujokas ateina, sakau, bus tiek adrenalino jei pats ištrauksi lašišą, bus sunku kvėpuoti“, – emocijomis dalijasi žvejys.
„Lašiša yra tauri žuvis, žuvų karalienė. Turbūt tai yra kone kiekvieno žvejo svajonė. Su niekuo nesulyginsi, ir lydeką, ir didelį šamą gaudant viskas visai kitaip“, – priduria.
Pagauti lašišą nėra paprasta
Saulius tikina, kad norint sugauti stambią lašišą reikia geros, tvirtos įrangos ir valo, žinoti vietas, kur jos laikosi, ir turėti kantrybės:
„Tai žuvis, kuri niekada neatleidžia jokios klaidos, pavyzdžiui, blogai surišto mazgo ar silpno kabliuko.
Daug naujokų daro tokią klaidą, gaudo lydekas ir ateina su tuo pačiu spiningu gaudyti lašišų. Ji tiesiog nuplėš, sudraskys, ir taip žuvį pačią sužalosi, ir nepagausi jos. Informacijos daug, yra grupių internete, feisbuke, kaip gaudyti lašišas.“
Reikia eiti prie upės, stebėti, kur lašiša pasirodo, išplaukia į paviršių, aiškina žvejys.
„Pamačius ratilus užeiti šiek tiek aukščiau, užmesti voblerį ar blizgę ir tiesiog švytuoklės principu bandyti arčiau, arčiau. Ji vis tiek po daugelio metimų kažkada neišlaikys ir atakuos.
Jei pamatei lašišos sukeltus ratilus ir mėtai tris kartus, galvoji, kad nekimba, tai ne, kelis šimtus kartų gali prireikti užmesti, kad ją išerzintum ir ji užkibtų. Lašiša atakuoja ne dėl to, kad nori ėsti, nors nesimaitino kelionėje, bet dėl to, kad nori atbaidyti priešininką, pasimaišiusį kelyje.“
Anot jo, lašišos keliauja upe prieš srovę, todėl pavargsta ir sustoja tam tikrose vietose: „Kažkokie pakylėjimai, įėjimai į pakylėjimus, išėjimai, akmenys, upių susiaurėjimai, kliuviniai, šlaiteliai yra vietos, kur ji sustoja pailsėti, ten jai atrodo saugu. Jei tinkamai paduosi masalą, tada ir pagausi.“