Joje buvo pora reljefiškų Baltųjų rūmų sąsagų – asmeninė Donaldo Trumpo dovana Aliaksandrui Lukašenkai, kuris po daugelį metų trukusio atstūmimo Vakaruose džiaugėsi sulaukęs dėmesio, rašo „The Guardian“.
Nuo tada, kai D. Trumpas užėmė JAV prezidento postą, A. Lukašenka, autoritarinis šalies lyderis, Baltarusijai vadovaujantis nuo 1994 metų, po truputį išnyra iš diplomatinės izoliacijos ir atsargiai tikrina erdvę anapus Maskvos, kuri Baltarusiją laiko savo artimiausia sąjungininke ir svarbia buferine valstybe.
D. Trumpo administracijoje pajutęs politinio atsivėrimo galimybes, A. Lukašenka reguliariai susitikinėjo su JAV pareigūnais ir net kalbėjosi telefonu su JAV prezidentu, kuris iškėlė tiesioginio susitikimo idėją. Kai kurie pareigūnai Vašingtone laiko A. Lukašenką potencialiu tarpininku derybose su Vladimiru Putinu dėl karo Ukrainoje pabaigos. D. Trumpo pasiuntinys Ukrainai Keithas Kelloggas per privačius pokalbius yra sakęs, kad labai vertina A. Lukašenkos komentarus apie Rusijos lyderį, teigė vienas šaltinis, susipažinęs su derybomis.
Tuo metu Europos diplomatiniai šaltiniai teigia, kad Briuselyje vyksta preliminarios diskusijos, ar Baltarusiją izoliuojanti ES politika tebėra efektyvi, ir ar nereikėtų apsvarstyti galimybės pasiūlyti A. Lukašenkai išeiti iš Maskvos šešėlio. Baltarusija taip pat pademonstravo atvirumą deryboms, sakė du šaltiniai.
„Žmonės, kurie nuo 2020 metų nedrįso ištarti žodžio „prezidentas“, dabar nori kalbėti“, – liepos pradžioje savo šalies gyventojams gyrėsi A. Lukašenka. „Jie su jūsų prezidentu diskutuoja pasauliniais klausimais – tai jau kažką reiškia. Tai rodo, kad jie gerbia jo nuomonę.“
„Jo narkotikas yra valdžia“
Didžiąją dalį savo tris dešimtmečius trunkančio valdymo A. Lukašenka, dažnai vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi, savo išlikimą grindė gebėjimu balansuoti tarp Maskvos ir Vakarų.
Jis rėmėsi dosniai subsidijuojama rusiška nafta ir dujomis, kad palaikytų Baltarusijos valstybinę ekonomiką, o kai Maskva paspausdavo pernelyg stipriai, palikdavo atviras duris Briuseliui, kartais pažadėdamas imtis demokratinių reformų, kurių niekada taip ir neįgyvendino.
„Tai gajus mitas, kad A. Lukašenka džiaugiasi, būdamas Maskvos vasalu. Iš tikrųjų jo manevravimo erdvė daugelį metų keitėsi, bet jis niekada nesiliovė ieškoti būdų, kaip išplėsti savo galimybes“, – sakė vienas Europos pareigūnas.
Minsko santykius su Europa ir JAV nukirto suklastoti 2020 metų prezidento rinkimai ir po jų sekęs brutalus susidorojimas su protestuotojais. Po šių įvykių A. Lukašenka liko priklausomas nuo Maskvos, kad išliktų valdžioje.
„A. Lukašenka turi priklausomybę: jo narkotikas yra valdžia. Kaip ir bet kuris priklausomas žmogus, dėl paskutinės dozės jis padarys ir parduos bet ką, – sakė 39 metų aktyvistas Sergejus Sparyšas, kuris neseniai buvo paleistas iš Baltarusijos kalėjimo, kai A. Lukašenka pabandė pelnyti Vakarų prielankumą. – Norėdamas išlikti valdžioje, jis pardavė Baltarusiją Rusijai.“
Rusija pasiūlė paskolas, nuolaidas energijos kainoms ir saugumo garantijas, kad sustiprintų jo pozicijas labiausiai pažeidžiamu momentu, o kai V. Putinas 2022 metais pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, šis ryšys tapo dar glaudesnis.
Baltarusija tapo Rusijos kariuomenės baze ir logistikos centru, o jos teritorija – paleidimo aikštele iš šiaurės rengiamoms atakoms prieš Ukrainą. Nuo invazijos pradžios Minskas ir Maskva pasirašė visaapimantį saugumo paktą, o A. Lukašenka – daugelį metų priešinęsis – sutiko Baltarusijos teritorijoje dislokuoti Rusijos branduolinius ginklus.
Vis dėlto A. Lukašenka atsispyrė V. Putino spaudimui įtraukti į karą savo paties kariuomenę. Jis žinojo, kad toks žingsnis būtų labai nepopuliarus ne tik visuomenėje, bet ir tarp pačių Baltarusijos kariškių.
Tačiau Baltarusijos ekonominė priklausomybė nuo Maskvos tik sustiprėjo, nes Vakarų sankcijos pavertė šalį svarbiu Maskvos kanalu, o tai sukėlė laikiną eksporto ir valstybės pajamų augimą.
Baltarusijos gamyklos taip pat paspartino gamybą, tiekdamos Rusijai drabužius ir karui būtinus komponentus. Tačiau šis suaktyvėjimas truko neilgai. Dėl sankcijų ir karo išlaidų sulėtėjus Rusijos ekonomikai, nuosmukis įtraukė ir Baltarusiją.
Susidūrė su ekonominiu spaudimu
Rugsėjo mėnesį „The Guardian“ lankėsi Minske. Nors į akis krito itin švarios sostinės gatvės ir tarp sovietinių paminklų iškilę lošimų namai, aptarnaujantys rusų turistus, mieste tvyrojo slogi atmosfera. Mažai gyventojų drįso atvirai kalbėti apie sulėtėjusią ekonomiką. „Mes tapome pernelyg artimi Rusijai, nebeturime jokios kitos alternatyvos“, – apgailestavo Natalija, prašiusi neskelbti jos pavardės.
Kasdienio vartojimo prekių, įskaitant bulves, stoka tapo šios krizės ženklu, todėl vyriausybė buvo priversta vėl įvesti sovietinio stiliaus kainų ribas. Masinė emigracija padidino darbo jėgos trūkumą, todėl A. Lukašenka pasiūlė 150 tūkst. Pakistano darbininkų užpildyti šią spragą.
Ekonomikos pažeidžiamumas dar labiau išryškėjo rugsėjį, kai Lenkija laikinai buvo uždariusi savo sieną ir taip nutraukusi pelningą tiekimo maršrutą į Kiniją.
A. Lukašenka neįprastai atvirai kalbėjo apie problemų mastą. „Turime išsilaikyti, – sakė jis pareigūnams per televizijos transliuotą susitikimą. – Turime judėti, turime prekiauti, turime sutvarkyti pramonę.“
Susidūręs su stiprėjančiu ekonominiu spaudimu, A. Lukašenka grįžo prie to, ką vienas Europos pareigūnas pavadino „senu geru akrobato lynu“ – balansavimo tarp V. Putino ir Vakarų.
Akivaizdžiai demonstruodamas savo norą atnaujinti santykius, rugsėjo mėnesį jis pakvietė JAV karininkus stebėti karines pratybas „Zapad 2025“ – tai buvo pirmas toks JAV atstovų dalyvavimas nuo tada, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą – ir viešai pareiškė, esą Baltarusijos pajėgos padėjo perimti Rusijos dronus, skridusius į Lenkiją. Rugsėjo mėnesį „The Guardian“ apsilankius pratybose „Zapad 2025“, kurios kėlė Vakarams baimę, jog gali būti priedanga naujam Rusijos kariuomenės telkimui, Baltarusijos pareigūnai pabrėžė paprastą žinią: jie neturi ką slėpti.
„Sunku įsivaizduoti tokį atvirumą, kokį mes demonstruojame ir užtikriname per šias pratybas“, – sakė Baltarusijos gynybos ministras Viktoras Chreninas.
Esminis klausimas
Kyla esminis klausimas: kiek Maskva leis savo artimiausiai sąjungininkei atsiverti Vakarams – ir ar ji apskritai gali veikti nepriklausomai nuo Rusijos.
„Svarbu ne tai, kiek toli rusai „leis“ mums eiti. Svarbu tai, kaip protingai sugebėsime išnaudoti realybę ir palaipsniui išplėsti savo manevravimo laisvę“, – teigė su Baltarusijos užsienio reikalų ministerija bendradarbiaujančios Minsko dialogo tarybos tarptautinių santykių klausimais įkūrėjas Jauhenijus Preihermanas.
„Niekas čia nėra toks beprotiškas, kad bandytų tapti kita Ukraina – visi supranta riziką. Tačiau yra ryžtas, kartais neišsakytas, pasinaudoti bet kokiomis aplinkybėmis, kurios leistų mums vėl atverti tą erdvę ir dirbti labiau nepriklausomai.“
A. Lukašenka per derybas pažadėjo paleisti dešimtis politinių kalinių – kritikai šį žingsnį apibūdina kaip cinišką gudrybę, nes šalyje nematyti jokių ženklų, kad represijos silpnėtų
Analitikai ir vidaus šaltiniai teigia, kad diplomatiniai Baltarusijos diktatoriaus žingsniai yra logiškas ėjimas, turint galvoje jo maniją išsaugoti suverenitetą ir tuo pačiu išlaikyti Rusijos paramą.
„Carnegie“ Rusijos – Eurazijos centro analitikas Artiomas Šaibrinas pastebi: „Diktatoriai nemėgsta būti priklausomi nuo draugų. Jis visada turėjo instinktą ribotis nuo Maskvos.“
Neseniai pradėtus procesus taip pat paskatino baimė likti pamirštiems. Nors bet koks taikos susitarimas tarp Rusijos ir Ukrainos vis dar atrodo tolimas, Minske būgštaujama, kad Baltarusija gali būti palikta nuošalyje, kai ateityje bus švelninamos sankcijos Rusijai, sakė J. Preihermanas.
Tačiau kol kas A. Lukašenkos pastangų rezultatai yra kuklūs.
Rugsėjį Baltarusijai paleidus politinius kalinius, JAV paskelbė dalinai švelninanti sankcijas Baltarusijos nacionalinei oro linijų bendrovei „Belavia“ – tai buvo pirmas kartas per daugelį metų, kai buvo sušvelninti Baltarusijai įvesti apribojimai.
„Sankcijos buvo atšauktos, tiesa, tik vienai bendrovei, bet tai svarbi bendrovė“, – pažymėjo A. Šaibrinas. – Daug svarbiau yra simbolizmas: tai sukuria precedentą ir atveria derėjimosi sezoną. O A. Lukašenka turi ką pasiūlyti mainais.“
Žmogaus teisių organizacijos teigia, kad už grotų tebelaikoma daugiau nei 1 000 politinių kalinių, o pastarosiomis savaitėmis A. Lukašenkos režimas už jų pasodino ir naujų.
Vašingtonas mato naudos iš santykių su Lukašenka
Naudos iš santykių su A. Lukašenka mato ir Vašingtonas. „Amerikiečiai mano, kad jis gali būti parankus kaip papildomas kanalas derantis su V. Putinu“, – pažymi J. Preihermanas, Baltarusijos lyderį apibūdinęs kaip „geriausią Kremliaus specialistą pasaulyje“.
„Jis yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie 30 metų bendravo su Maskva.“
Tačiau A. Šaibrinas įspėjo, kad nereikėtų laikyti A. Lukašenkos nepriklausomu arbitru, nes „akivaizdu, jog jis išlieka lojalus Maskvai“.
Panašu, kad A. Lukašenka dabar kliausis D. Trumpo administracija, tikėdamasis, kad susitaikymas su Vašingtonu privers panašiai elgtis ir Europą. „Jis atmeta Europos subjektyvumą ir tiki, kad D. Trumpas gali jai nurodinėti“, – sakė A. Šaibrinas.
Vis dėlto yra mažai manančių, kad Europa bus linkusi atšaukti sankcijas A. Lukašenkai, jei jis nepadarys tikrai reikšmingų nuolaidų.
Tačiau Briuselyje tyliai ieškoma argumentų, kad griežta ES pozicija Baltarusijos atžvilgiu – Europa seniai yra atmetusi galimybę palaikyti kontaktus su A. Lukašenkos režimu – jau pasiekė savo naudingumo ribą, teigė su šiomis diskusijomis susipažinę šaltiniai.
„Maksimalus spaudimas nesuveikė, – sakė vienas ES diplomatas. – Po penkerių izoliacijos metų mes nepasiekėme savo užsibrėžtų tikslų. Baltarusija atsidūrė arčiau Rusijos, o represijos taip ir nesiliovė.“
Kuo reikėtų pakeisti dabartinę politiką, lieka neaišku, pridūrė diplomatas, pažymėjęs, kad A. Lukašenka atsisako tiek eiti į kompromisus, tiek nutraukti ryšius su Maskva.
„Santykių su A. Lukašenka atnaujinimas turi ribas – jis puikiai išmano šį žaidimą.“