Nors evoliuciniai pokyčiai paprastai vyksta šimtmečiais, negailestingos išgyvenimo sąlygos Ukrainoje šiuos procesus sutrumpino iki kelių mėnesių, ir tai, kas vyksta su buvusiais naminiais šunimis, gyvenančiais netoli fronto, primena atbulinę evoliuciją, remdamasi „The New York Times“ (NYT) publikacija rašo Ukrainos žiniasklaida.
Praėjusių metų gruodį žurnale „Evolutionary Applications“ pasirodė mokslinis tyrimas, kurio autoriai analizavo karo pasekmes naminiams, bet be šeimininkų likusiems šunims. Mokslininkai surinko duomenis apie 763 šunis iš devynių Ukrainos regionų. Komanda bendradarbiavo su gyvūnų prieglaudomis, o veterinarai ir savanoriai rinko informaciją apie beglobius šunis tiek palyginus saugiose, tiek gana pavojingose teritorijose.
Tačiau rinkti duomenis fronte buvo daug sunkiau. Šiam darbui vadovavo Lvivo Ivano Franko universiteto zoologas Ihoris Dykij, kuris pats dvejus metus, pradedant nuo 2022-ųjų, kaip savanoris tarnavo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose – iš pradžių netoli Limano Donecko srityje, o vėliau netoli Charkivo, esančio prie sienos su Rusija, remdamasi NYT nurodo unian.net.
„Zaričnės kaime kartu su mumis gyveno daug benamių šunų. Jie buvo apimti siaubo nuo karinių veiksmų, kai kurie patyrę kontūzijas. Vienam mažam šuneliui buvo lūžusi ir netinkamai sugijusi letena, todėl jis visiems laikams liko raišas. Kitas šuo per sprogimą buvo netekęs vienos akies“, – liūdnais prisiminimais dalijosi mokslų daktaras I. Dykij.
Tiek jis, tiek kiti ukrainiečių kariai „juos maitino, suteikdavo jiems pastogę ir medicininę priežiūrą, kiek tai buvo įmanoma“, pasakojo zoologas.
Tyrimo metu daugiausia dėmesio buvo skiriama naminiams šunims, nors dauguma jų jau nebeturėjo šeimininkų ir gyveno kaip benamiai. Karo metu naminiai šunys buvo patogiausias mokslinių tyrinėjimų objektas, nes duomenų rinkimas apie juos nereikalavo specialios įrangos ar įgūdžių ir nekėlė papildomo pavojaus žmonėms, savo tyrime „Evolutionary Applications“ aiškino mokslininkai.
„Nuo pat karo Ukrainoje pradžios padėtis su naminiais gyvūnais yra labai liūdna“, – teigė pagrindinė straipsnio autorė, Lvivo universiteto zoologė Mariia Marciv. Kai kurie gyventojai pasiėmė savo augintinius su savimi, tačiau daug gyvūnų buvo tiesiog palikti geležinkelio stotyse arba liko vieni okupuotose teritorijose.
Dauguma mokslininkų komandos išvadų rodo, kad fronto linijose pasilikę šunys per stebėtinai trumpą laikotarpį supanašėjo su laukinėmis gyvūnų rūšimis, pavyzdžiui, vilkais, kojotais ar dingais, rašo tsn.ua.
Tarp surinktų duomenų buvo daugybė tokios transformacijos pavyzdžių: tarp fronto šunų beveik nebeliko trumpasnukių individų, primenančių brachicefalų veisles (prancūzų, anglų buldogus, bokserius, Bostono terjerus ir pan.), arba ilgasnukių, panašių į taksus. Daugelis šunų turėjo mažesnį kūno masės indeksą (KMI). Pakito net ausų forma: dominavo smailiaausiai šunys, o ne nulėpausiai.
„Fronte iš tikrųjų dažniau išgyvena šunys, turintys „laukinio“ fenotipo požymių: stačias ausis, tiesią uodegą, mažiau baltos kailio spalvos“, – elektroniniame laiške rašė mokslų daktarė M. Marciv. Tyrimo bendraautorė, doktorantė Malgorzata Witek iš Gdansko universiteto Lenkijoje pridūrė, jog „karas veikia kaip galingas filtras, atsijojantis bruožus, kurie pagerina išgyvenimą ekstremaliomis sąlygomis“.
NYT publikacijoje pažymima, kad Ukrainos karo zonose buvo pastebėtos ir kitos laukinėms gyvūnų rūšims būdingos šunų savybės: mažiau senų, paliegusių ir sužeistų gyvūnų, bet daugiau į gaujas susibūrusių šunų.
„Labiausiai mus nustebino tai, kaip greitai pasireiškė šie pokyčiai. Karas [evoliucijos mastais] trunka palyginus neilgai, tačiau skirtumai tarp fronto šunų ir kitų populiacijų jau yra labai ryškūs“, – sakė M. Witek. Vis dėlto mokslininkai įspėja, kad šių išvadų nereikėtų interpretuoti kaip karo paspartintos evoliucijos.
„Šunų pokyčiai, kuriuos stebime, vyksta per greitai, kad juos būtų galima paaiškinti molekuline evoliucija“ – pabrėžė M. Witek.
Iš tikrųjų karo sąlygomis išgyvena tik tie šunys, kurie turi parankesnių savybių. Pavyzdžiui, mažesnio kūno svorio šuo rečiau aktyvuoja prieštankinę miną, jam lengviau pasislėpti uždaroje erdvėje, ir jis yra mažesnis taikinys šrapneliams.
Nepaisant to, kad šunys įgavo sulaukėjusių gyvūnų bruožų, daugumos jų mityba išliko priklausoma nuo žmonių ir jie tik papildo savo racioną augalais bei atsitiktine medžiokle. Kartais šunys išgyvena ėsdami žuvusių karių kūnus – tyrimo metu mokslininkai užfiksavo tris atvejus, kai šuo graužė palaikus atvirame lauke (dažniausiai šunys ėsti žmogaus lavoną iš alkio pradeda tuomet, jei įstringa uždarytoje patalpoje su mirusiu šeimininku, pažymi autoriai).
Dalį šunų globoti paėmė Ukrainos kariuomenė. Tačiau mokslininkai fronto linijose pastebėjo ir tokių šunų, kurių išgyvenimas nuo žmonių nebepriklausė. „Tai galima vertinti kaip sulaukėjimą – grįžimą prie gyvenimo, kai gyvūnas nuo žmogaus nebepriklauso“, – teigė projekto vadovė, biologė Malgorzata Pilot iš Gdansko universiteto.
Grėsmė visai ekosistemai
Nors tyrimas apsiribojo tik šunimis, jis iškėlė klausimų ir apie platesnes karo daromos žalos ekologijai pasekmes. Tyrimas su šunimis parodė, kad karas gali būti intensyvios ir greitos natūralios atrankos veiksnys, kurio poveikis prilygsta didelio masto gamtinėms ar antropogeninėms nelaimėms.
„Įrodymai, kad karo siaubas turi didžiulės neigiamos įtakos šunims, yra pavojaus signalas ir kitoms rūšims, kurios yra ne tokios judrios ir kurių mityba bei buveinės yra daug siauresnės“, – sakė projekte nedalyvavęs Australijos Deakino universiteto laukinės gamtos ekologas Euanas Ritchie.
Ataka prieš šunų prieglaudą
Atakos metu nukentėjo ir prieglaudos darbuotoja. Sprogimo banga taip pat suniokojo prieglaudos statinius bei infrastruktūrą.