„Pramerkiu akis ir girdžiu kaip 5000 sirgalių minia vieningai skanduoja: „Osva, Osva“! Žinokite, kaip filme, kaip sapne. Nieko nesuprantu, kas čia vyksta, jokio skausmo nejaučiu. Aš net nežinau, kiek laiko ant grindų gulėjau be sąmonės.
Kai pamačiau video įrašą, supratau, kad galiu švęsti antrąjį savo gimtadienį. Supratau, kad pats kritimo momentas atrodė išties kraupiai“, – praėjus kelioms dienoms po visą Lietuvą nuvilnijusio įvykio, kuomet per Klaipėdos „Neptūno“ ir Kauno „Žalgirio“ rungtynes susižalojo ir neštuvais į ligoninę buvo išgabentas, kalbėjo salto triukus atliekantis neptūniečių talismanas ir akrobatikos meistras Osvaldas Gedrimas.
„Šis įvykis išties pakeitė mano požiūrį į tam tikras gyvenimo vertybes, privertė susimąstyti. Bet tuo pačiu ir pajutau neapsakomą palengvėjimą, kai iš taip arti susidūriau su tokiu nuoširdžiu palaikymu ir žmonių rūpesčiu. Dar ir dabar, praėjus savaitei nuo to įvykio, kūnu bėgioja šiurpuliukai, mintyse girdžiu tas žmonių skanduotes. Tai – kažkas vau, tiesiog neįtikėtina. Gyvenu lyg kosmose“, – sakė O. Gedrimas.
Tuoj pat jis rado ir palyginimą: „Tai buvo kaip filme apie Rokį Balboa – tu parkritai, bet turi stotis ir eiti toliau. Tai suteikė neįtikėtinos motyvacijos. Gavau šimtus žinučių, mano sekėjų skaičius socialiniuose tinkluose išaugo kelis kartus. Supratau, kad tai, ką darau, yra svarbu žmonėms.“
O. Gedrimas, socialiniuose tinkluose labiau žinomas Oswa HD slapyvardžiu, išskirtiniame interviu Delfi portalui labai išsamiai papasakojo ne tik apie šį įvykį, pasidalijo išskirtiniu video įrašu, bet ir atvėrė širdį apie kitus savo gyvenimo etapus – profesionalų sportą, olimpinę svajonę, vieną didžiausių savo aistrų – parkūrą ir akimirkas, kai teko vos ne vos sudurti galą su galu, kad išgyventų, o pirmieji uždirbti 20 eurų buvo tarsi aukso vertės.
– Osvaldai, pats iškart dar tą patį vakarą po įvykio savo socialiniuose tinkluose išplatinai video įrašą ir sakei: „Šiek tiek užmigau, bet esu gyvas ir sveikas“. Prisimink tų įvykių seką ir kaip manai, kas nutiko, kad nepavyko atlikti triuko? Juk „Švyturio“ arenoje įvairius triukus ir salto esi daręs šimtus kartų…
– Triukas, kurį šįkart bandžiau atlikti, yra labai sudėtingas – dvigubas atbulinis salto, kurio metu atliekamas 360 laipsnių suktukas ore. Tai vadinama „360 backout“. Buvau jį daręs ant žolės, ant čiužinių, bet arenoje, ant parketo – pirmą kartą. Rizikavau, norėdamas tobulėti ir įrodyti sau, kad galiu tai padaryti. Tai buvo asmeninis iššūkis.
Galbūt reikėjo daugiau pasiruošti, geriau įvertinti aplinkybes. Galbūt prisidėjo ir tai, kad „Švyturio“ arenoje įrengtas naujas apšvietimas, prie kurio nebuvau pratęs. Galbūt šiek tiek nuo lempų apsvaigo ir galva…
Atsimenu tik tą pirmą triuką, tą priekinį salto, perėjimą į saulutę ir daugiau nieko neatsimenu. Matau kažką iš „Neptūno“ ir „Žalgirio“ personalo. Pirmi jų žodžiai: „Tu tik nesikelk, tu tik nesikelk“. Nuo to laiko taip viskas greitai įvyko: bum, mane užkelia ant neštuvų, tuoj pat mano masažuotojas rašo: „Ar tu gyvas?“. Ir ta žinia labai greitai pasklido per visą, sakykim, Lietuvą iš tikro. Pasipylė žinutės su klausimais: „Ar tu gyvas?“. Jų buvo ne dešimtys, o šimtai…
Kai mane nešė iš arenos, pirma mintis buvo apie mano vaikus, parkūro studijos auklėtinius, su kuriais rungtynių pertraukėlės metu atlikinėjome triukus. Tiesiog įsijungė „darbo režimas“.
Supratau, kad man nepavyko atlikti naujojo triuko. Laimei, atmintis greitai grįžo. Mane išvežė greitoji pagalba, net be sirenos, ir ligoninę pasiekėme labai greitai. Viskas vyko tarsi pagreitintame filme.
Gydytojams parodžiau brolio nufilmuotą vaizdo įrašą, todėl iškart supratome, kas nutiko. Pasirodo, pirmiausia kritau ant rankos, bandydamas apsisaugoti, tada ant peties ir galiausiai galva stuktelėjau į parketą. Tai mane ir „išjungė“.
– Ar gali būti, kad tą vakarą jautei tam tikrą įtampą ar jaudulį? Juk tai buvo pirmosios 2025-2026 metų LKL sezono rungtynės Klaipėdoje ir dar su tokiu varžovu – Kauno „Žalgiriu“ prie sausakimšų sirgalių tribūnų.
– Man pačiam jaudulio visiškai nebuvo, buvau atvykęs kaip į šventę, o žmonių dėmesys mane visada skatina tobulėti. Tai buvo labai gera sezono pradžia. Buvau atsivedęs naujų vaikų, kuriems tas pasirodymas buvo pirmas. Tai buvo tarsi įšventinimas – įspūdingos rungtynės, žinojau, kad bus daug žmonių, daug akių.
Vaikams pasakiau, kad atvykau čia kaip į šventę. Tačiau kažkas buvo ne taip, jautėsi, kad vaikams galbūt jaudulys, bet aš džiaugiausi naujuoju LKL „Neptūno“ sezonu. Prieš patį triuką, jau per pirmuosius išėjimus, jaučiau, kad esu geros formos. Teko atlikti dvigubą salto, ir visa arena ošė – tai buvo įspūdingas momentas.
Pasirodymas, per kurį įvyko nelaimė, buvo priešpaskutinis, likus maždaug šešioms minutėms iki rungtynių pabaigos. Buvau šiek tiek „atvėsęs“, nes ketvirtame kėlinyje nebuvo daug pertraukų. Pastebėjau, kad vaikai vaikšto ratais – dabar tai vertinu kaip tam tikrą perspėjimą ar indikaciją. Aš jau buvau vaikams ir šokėjoms pasakęs, kad darysiu naują, labai aukšto lygio triuką – kombinaciją iš kelių elementų.
Atsimenu tik patį pasiruošimą. Mano auklėtiniai savo triukus padarė sėkmingai, o aš buvau paskutinis, pasirodantis muzikos pabaigoje. Prisimenu tik pirmąją triuko dalį – priekinį salto pereinantį į stovėseną ant rankų. Daugiau nieko. Gydytojai rimto galvos sutrenkimo nenustatė. Jau kitą dieną dariau triukus. Džiaugiuosi, kad mano gebėjimas saugiai kristi, kurio mokau ir vaikus, išgelbėjo mane nuo rimtesnės traumos. Atsipirkau peties ir kojos nubrozdinimais…
Gydytojas ligoninėje net nešvietė galvos, neatliko vadinamojo magnetinio rezonanso, nes matė, kad atmintis sugrįžusi, koordinacija gera. Gydytojas atliko koordinacinius testus, apžiūrėjo tą galvą, tiesiog viską profesionaliai įvertino ir paleido namo. Masažuotojas, pamatęs video įrašą, sakė: tu čia galėjai ir raktikaulį susilaužyti. Sako, labai sėkmingai atsipirkai. Tarsi gimęs su pūkuotais kailiniais (šyptelėjo. Autor. past,).
Kai pagalvoji, kaip greitai viskas įvyko, ir tu net nepajautei jokio skausmo… Galbūt man ir baimės jausmas dar labiau išnyko. Nėra gerai taip mąstyti, bet aš tokį kaip nindzės mąstymą „įjungiau“… Kita vertus, po šio įvykio pradėjau vertinti ir džiaugtis tuo, ką turiu, ką darau. Tiesiog mėgautis tuo dar labiau.
– O kai, kaip pats sakai „atsijungei“, ar sumirgėjo, sužaibavo akyse ar nieko nejautei?
– Aš atsimenu tik tą, kai mane apžiūrėjo medikai, man kairėje akyje šiek tiek mirguliavo. Čia galimai nuo naujo arenos apšvietimo. Aš manau, tiesiog reikia laiko adaptuotis… Aš nežinau, aš nekaltinu to dalyko, kas be ko, čia yra atleto gebėjimas adaptuotis, tiesiog reikia žiūrėt profesionaliai į tą dalyką.
Naudodamasis proga, noriu padėkoti „Žalgirio“ ir „Neptūno“ medicinos personalui, kurie pirmi prie manęs pribėgo. Tai jiems asmeniškai parašiau žinutę, kad pasirūpino. Apskritai visiems žmonėms ačiū, kurie palaikė, kurie prisidėjo prie viso to manęs atstatymo.
Tos skanduotės: „Osva, Osva“, žinokit, taip nerealiai skambėjo, taip įkvėpė ir suteikė jėgų… Ne tsunku apsakyti žodžiais. Kartais gyvenime atrodo, kad esi, sakykime, na toks kaip ir nelabai kažkam reikalingas, tiesiog esi kažko dalimi ir tiek. Visi tarsi priprato prie to, kad aš ateinu, padarau triuką, išeinu ir viskas.
Galbūt tokio emocinio prisirišimo labai nesijautė. O dabar ta nelaimė sukūrė tokį ryšį… Dabar kas benutiktų gyvenime, vis tiek aš jausiu tą šilumą iš žmonių, jausiu, kad kažkam esu gal inspiracija, kažkam galiu perteikti savo žinias. Tokias emocijas pajaučiau pirmą kartą gyvenime. Tiesiog kosmosas.
Tiesa, dar labai gerai atsimenu tą vaizdą, kai mane medikai vežė su neštuvais per areną: pakėliau pirštą į viršų ir visa arena pradėjo ošti.
– Lyg ir liuksą parodei?
– Pirmiausia „number one“ (lietuviškai – vienetuką), kuris simbolizuoja, jog pats sau esu numeris vienas ir visada tikiu tuo, tuo, ką darau ir myliu tai, ką darau. Man labai daug ką tai reiškia… O vėliau jau buvo parodytas ir liuksas, norint visus informuoti, kad man viskas gerai. Čia mano pagrindiniai tokie du simboliai.
– O kokia buvo tavo tėvų reakcija į visą šią situaciją?
– Tėvų reakcija buvo rami. Jie žino, kad manęs nesustabdys tokie dalykai. Tai mano aistra, mano gyvenimas. Be to, šis įvykis tik sustiprino ryšį su mano auklėtiniais ir jų tėvais – jie labai jaudinosi ir palaikė. Kai kurie rašė, kad negalėjo užmigti, kol nepamatė socialiniuose tinkluose mano paviešinto video, kad esu gyvas ir sveikas.
Svarbiausia, ačiū Dievui, esu sveikas. Taip, suprantu, kad iki nelaimės buvau per mažą žingsnį, jei būčiau nukritęs tiesiai ant galvos ar sprando, jei paskutinę kritimo sekundę nebūčiau pakišęs rankos, galėjau atsidurti ir neįgaliojo vežimėlyje. Buvo daug minčių, kad tai iš tiesų mano antras gimtadienis.
Galbūt tai yra ir antras šansas pasitaisyti. Mano gyvenime tiek daug dalykų iki to įvykio nutiko, galbūt įtampa sukilo iki to kritinio taško, kad viskas sprogo, kam reikėjo susprogti. Galbūt dabar prasidės naujas mano gyvenimo etapas: labiau kibsiu į treniruotes, į sportą, į mokslus ir su didesniu entuziazmu sieksiu savo gyvenimo tikslų.
Tai mane motyvuoja, sakykime, būti apskritai kaip geresnės versijos žmogumi, augti, tobulėti, rodyti gerą pavyzdį, nors visą laiką stengiuosi tai daryti.
Tik dabar gal dar didesniame lygmenyje… Toks jausmas, kad tikrai tave, Osva, palaiko, tu darai kryptingai tą viską, ką darai gerai. Dabar reikia dar kilti į kitą lygį ir iš tų pamokų pasimokyti bei judėti į priekį.
– O kaip apskritai Tavo gyvenime atsirado parkūras, akrobatika, salto triukai?
– Nuo šešerių metukų, per televiziją prisižiūrėjęs amerikietiškų imtynių, bandžiau mėgdžioti šio šou žvaigždę Jeff Hardy. Ten sakydavo: nebandykite kopijuoti ir atlikti to namie. Bet aš darydavau viską, tik ant čiužinių, ant pagalvių, ant lovos. Ir į lauką tempdavomės tuos čiužinius, vėliau dar dėdavome ten lenta si panašiai. Buvo išties ir pavojingų akimirkų.
Šešerių metukų atlikau pirmą savo salto ant batuto, o vėliau ir ant žolės… Pirmoje klasėje jau atlikau ir dvigubą salto. Vėliau pasinėriau į „free running“ – laisvą bėgimą su akrobatiniais elementais. Šokinėjau per tvoras, atlikinėjau įvairius triukus. Tuomet man tas žodis „parkūras“ atrodė toks keistas, tarsi paaugliui kaip koks nusikaltimas, net buvo panašus į blogą įprotį – rūkymą. Panašus skambesys iš rusų kalbos. Sakiau, kad niekada tuo neužsiimsiu.
Vėliau įvyko toks įvykis prie parduotuvės: buvo mano pusbrolio tėvo gimtadienis ir mes, vaikai, per gimtadienį žaidėme gaudynių. Buvo įvairios atramos ir turėklai. Aš pabandžiau kažkaip staigiau perlipti, kad greičiau pabėgti per gaudynes. Tuo metu net nežinojau, kad aš tuo metu užsiiminėju tuo vadinamu parkūru.
Kitą dieną prie parduotuvės su draugais susitikome ir jie ten tuo metu jau „parkūrino“. Kažkas iš draugų padarė triuką ir aš pabandžiau atkartoti. Visi liko nustebę. Sako: mes jau metus laiko treniruojamės, kad tai padaryti, o tu paėmei ir iš pirmo karto padarei. Per tą vakarą visus jų triukus atlikau be vargo ir taip užsikabinau.
Aš labai mėgstu atlikti kombinacijų serijas, daryti triukus, kažkokius salto. Mano tokia yra stilistika. O parkūras yra be salto, jeigu jau lendant į detales.
– O yra tekę patirti rimtų trauma?
– Buvau kartą kelį susitraumavęs, bet rimtų trauma išvengiau. Dar kartą buvau nikstelėjęs koją, tai yra čiurną, kai su dvigubu atbuliniu salto šokau nuo septynių metrų tilto – maždaug iš trečio aukšto. Tai teko kurį laiką šlubuoti. Gal avalynė buvo, sakykim, netinkama tuo metu ir tiek.
– Klaipėdoje esi įkūręs įkūręs parkūro akrobatikos studiją, treniruoji jaunąją kartą. Kaip sekasi?
– Puikiai. Šią savaitę su auklėtiniais atšventėme trijų metų parkūro studijos gimtadienį. Šį rudenį pasiekiau jau ir rekordinį auklėtinių skaičių. Esu laimingas, kad galiu užsiimti mėgstama veikla. Yra geras posakis: „Susirask mėgstama darbą ir tau niekada nereikės dirbti“. Aš visada vaikystėje svajojau, kad kaip būtų gerai turėti įrangos, čiužinių ir kito inventoriaus, kad būtų galima saugiau treniruotis ir atlikti įvairius sudėtingus triukus. Investuoju į inventorių ir vis plečiamės.
Pamenu, kad buvo laikas, kai sunkiai sudūriau galą su galu ir pirmieji auklėtiniai, kurie mane tiesiog susirado per socialinius tinklus ir paprašė juos patreniruoti, sumokėjo man 20 eurų. Tai buvo kažkas neįtikėtino, tai buvo turbūt labiausiai džiaugsmingai uždirbti ir vertinami pinigai. Žinoma, tai seni laikai, kai dar nebuvo parkūro studijos, o treniravomės tiesiog lauke ant žolės.
Aš juk nuolat pats sportavau ir dar sportuoju profesionaliai – lengvąją atletiką. Esu trylikąkart Lietuvos šuolio su kartimi čempionas, Lietuvos lengvosios atletikos šuolio su kartimis sporto meistras. Mano asmeninis rekordas – 5 m 10 cm. Dukart esu tapęs ir Baltijos šalių mačo prizininku, dukart atstovavau Lietuvai Europos komandiniame čempionate, kur vieną sezoną užėmiau dešimtą, o kitą – šeštą vietą.
Nors, kai jau ir buvau pasiekęs gerų sportinių rezultatų, iš sporto finansų negaudavau. Investavau savo lėšas – į inventorių, papildus ir panašiai. Tik vėlesniais metais, padedant Klaipėdos lengvosios atletikos mokyklos direktoriui Dariui Raišučiui, nuoširdus ačiū jam, pradėjau gauti Klaipėdos miesto stipendiją. Ir dabar nuolat investuoju į kartis. Vien per paskutinius metus įsigijau dvi naujas kartis. Vienos jų kaina – apie 1000 eurų. Per kelerius metus vien į kartis esu investavęs apie 7000 eurų, o kur dar startukai, varžybos, stovyklos… Esu investavęs tūkstančius asmeninių lėšų.
Stengiuosi užsiimti ir papildoma veikla – fotografija ir videografija, kad galėčiau užsidirbti pinigų ir investuoti į naujas kartis bei inventorių savo parkūro studijai. Jei ne šios veiklos, net nebūčiau išgalėjęs sportuoti, tiesiog nebūtų buvę iš ko. Gerai, kad dar padėdavo ir tėvai. Jei ne jie, tokių sportinių pasiekimų nebūčiau pasiekęs. Pamenu buvo toks periodas, kai man nepasisekė vienose lengvosios atletikos varžybose ir aš savęs pradėjau klausinėti: „Osvaldai, kam tai darai, juk tu nieko iš to negauni, tik investuoji savo lėšas.“ Buvo toks nusivylimas…
Tuomet tai buvo toks metas, kai sau negalėjau leisti nusipirkti net elementarių dalykų. Gyvenau išties skurdžiai. Ir tada taip nutiko, kad tie du minėti vaikai atėjo į mano akrobatikos treniruotes ir sumokėjo 20 eurų. Iki šiol sakau, kad tai buvo mano pirmieji uždirbti 20 eurų ir tai prilygo kosmosui.
Kai dabar žmonės man sako, kad darau verslą nuo nulio, kad pliusas menkas ir panašiai, tai aš jiems atsakau: „Patikėkite, buvo metas, kai aš skolinausi čiužinius, pinigų, kad galėčiau treniruoti“.
Aš gyvenime supratau vieną: niekada gyvenime nereikia pasiduoti, kad ir kaip būtų blogai, o tiesiog reikia tikėti tuo ką darai ir stengtis iš širdies. Tada anksčiau ar vėliau ateis ta diena, kai pasieksi to, apie ką svajojai.
– Osvaldai, pats ne tik profesionaliai sportuoji, vystai verslą, užsiimi fotografija ir videografija, treniruoji jaunąją kartą akrobatikos, nuolat atlieki akrobatinius triukus per „Neptūno“ rungtynes, bet ir dar studijuoji Klaipėdos universitete magistrantūrą. Kaip viską spėji suderinti?
– Na taip, nėra paprasta. Būna, kad per dieną neturiu ir net kelių laisvų minučių sau, bet stengiuosi nuolat judėti į priekį ir tobulėti. Esu užsibrėžęs tikslus ir jų kantriai siekiu. Klaipėdos universitete įgijau laisvalaikio sporto bakalauro laipsnį, dabar jau antrame magistrantūros kurse studijuoju fizinio ugdymo ir sporto pedagogiką, taip pat esu Klaipėdos universiteto ambasadorius ir aktyviai dalyvauja studentiškoje veikloje.
Nepaisant įtempto grafiko ir laiko skirto mokslams, nepraranda ambicijų ir toliau svajoju apie olimpines žaidynes. Kol esu gyvas, sveikas, tol sportuosiu ir sieks savo tikslų. Be sportinių aukštumų, planuoju toliau plėsti savo parkūro studiją, ieškoti investicijų ir suburti didesnę trenerių komandą.
Suderinti profesionalų sportą, verslą ir mokslus yra įmanoma. Tik reikia to labai norėti. Svarbu atkaklumas, aistra savo veiklai ir nuolatinis tobulėjimas tiek sporto arenoje, tiek asmeniniame gyvenime. Ties tuo ir koncentruojuosi, nesidairydamas per petį atgal. Mano pagrindinis tikslas – kasdien judėti tiek į priekį.