Tai – idilija. Iki šiol neregėta dviejų Europos valstybių santykių, aukščiausios politinės valdžios ir kultūros, muzikos susiliejimo gėris. Sureikšminkime jį, sustiprinkime šią idiliją taip, kad užgniaužtų kvapą. Todėl verta pasiaiškinti kokią erdvę Lietuvai skyrė Italija. Čiurlionio kūriniai skambės Kvirinalo rūmų Cappella Paolina, Pauliaus koplyčioje. Ji taip vadinama fundatoriaus – popiežiaus Pauliaus V vardu. 1615 metai, vėlyvojo Renesanso laikas. Palazzo del Quirinale projekto autorius – vienas garsiausių architektų, šv.Petro bazilikos fasado autorius – Carlo Maderno. Tai popiežių vasaros reziencija, vėliau šiuose rūmuose nuolat reziduoja 30 pontifikų.

Salė, kurioje sekmadienį gros Zubovas buvo sumanyta kaip panašaus dydžio Michelangelo Siksto koplyčios Vatikane kopija. Čia įvyko keturios popiežiskosios konklavos. 1870 metais, po Italijos suvienijimo popiežius užleidžia rūmus karaliui Vittorio Emanuele II. Kvirinalas tampa karalystės simboliu, o po II pasaulinio karo – šalies prezidentūra. Pauliaus koplyčia išsiskiria neįtikitėnu auksu dekoruotų lubų spindesiu, grindys puoštos polichrominio marmuro mozaikomis.

Štai kur Mattarella ir Nausėdos akivaizdoje bus pristatyta Lietuvos kultūra, skambės Čiurlionis.

Taškas. Idilijos pabaiga. Niekas nežino kokios emocijos būtų ištryškusios šį sekmadienį Italijos prezidentūroje, jeigu penktadienį ponas Ignotas Adomavičius Liudviko XIV stiliumi nebūtų pasakęs garsiosios frazės „kultūra – tai aš“ ir nebūtų pasitraukęs iš posto. Ten, Kvirinalo koplyčioje sekmadienį renkasi Italijos lietuvių – kūrėjų bendruomenė šią savaitę pasirašiusi atvirą laišką prezidentui Nausėdai. Ten bet kurią akimirką galėjo/galėtų protestą pareikšti pianistas Zubovas. Ten galėjo nutikti tai, kas nutiko Rumunijoje, Koršunovo teatro OKT gastrolių metu: aktoriai kartu su vietine rumunų publika garsiai skandavo „Gėda Nausėda!“

Sunku prognozuoti kaip būtų reagavęs į tylaus ar garsaus protesto ženklus Italijos prezidentas Sergio Mattarella. Tai itin santūrus, gerbiamas valstybės vadovas, kuriam mūsų prezidentas privalėtų paaiškinti: purtroppo, deja, kultūros idilijos Lietuvoje nėra. Ir kažin ar italams tai netaptų dienos sensacija. Gal ir ne pirmuose Italijos dienraščių puslapiuose aprašyta, bet apie tai būtų pareikšta: dėmesio, karalienės Bonos Sforza valdytoje Europos valstybėje kultūrą šiandien administruoja antisemitizmu, rusofilija kvepianti plebėjų – populistų partija.

Ar reprezentuoti nacionalinę kultūrą pakviesti šalies kūrėjai turi teisę užuot svetimoje šalyje skleidę melagingos idilijos garsus trenkti fortepijono dangčiu, protestuoti? Tai sudėtingas klausimas. Feisbuke atsakymai į jį jau nusklido po Koršunovo akcijos Rumunijoje. Esą tai labai labai negražu. Profiliai su žydinčių gėlių vazonėliais, šuniukais, katukais paskelbė griežtą verdiktą: šikti ant savo lizdo užsienyje yra siaubinga nuodėmė.

Feisbuko profiliai su sportiniais motociklais svarstė iš finansinių reikalų pozicijos: jeigu ta ministerija, švento ar prakeikto ministro vadovaujama skiria babkes gastrolėms, komandiruotei, dienpinigiams, tai kaip galima ant jos varyti? Tokius kultūrininkus reikia atšaukti. Arba bent jau liepti susimokėti už viešbučius ir skrydžio bilietus.

Profiliai su ryškiais Lietuvos valstybingumo ženklais diskutavo apie šiuolaikinės kultūros suvokimą. Esą „elitiniai“ su savo brangiais iš biudžeto mokamais projektais ir performansais paprastiems žmonėms nesuprantami, neatstovauja grynajai lietuviškai etnokultūrai. Todėl tokius spektaklius kaip Dovydo Strimaičio „Hairy“, jetau, – ten netradiciškai atrodančios, besikraipančios mergičkos, jokių nacionalinių vertybių, – tokius reikėtų keisti etnoso kultūros grynuoliais. Kažkas gal iš „Duokim garo“ repertuaristikos. Nesvarbu, kad tas atseit lietuviškas „Hairy“ tapo prestižinio Paryžiaus „Théâtre de la Ville“ konkurso finalistu.

Taip, čia yra didžiulė kultūros produktų adresato problema. Pas mus ir Romoje, Paryžiuje, Europoje. Su garažiukų molbertais, kaip ir su 2 minutes verdamais makaronais vietinių muzikos, šokio, teatro vertintojų nenustebinsi. Kaip ir su viešais protestais. Čia, Italijoje klausimas ar pianistas gali trenkti fortepijono dangčiu arba choras nutilti lemiamoje partitūros vietoje nekyla. Kultūros žmonės gali protestuoti kaip taksistai arba lėktuvų pilotai. Tik jų protestas paprastai trunka ne 24 valandas, o trumpai ir garsiai.

Politinio, ekonominio protesto akcijos garsiausiuose Italijos teatruose yra sena, gyvybinga tradicija. Su ja susidūrė ir mūsų režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo kūrybinės karjeros viršūnė – legendinis Milano „La Scala“ teatras, Gounaud opera „Faustas“. Choras nusispjauna į premjerinį lietuvio spektaklį, choristai į sceną išeina vilkėdami džinsais. Arba pernai nutikęs incidentas kompozitoriaus Puccinio mirties šimtųjų metinių proga: teatras pilnutėlis, į sceną išeina „La Scala“ vadovas ir pasiūlo žiūrovams nemokamo šampano taurę, nes orkestras atsisakė groti.

O štai pareiškimas: „Ši vyriausybė jau kelerius metus parenka kultūros institucijų vadovais asmenis atsižveldama į jų asmeninių pažinčių ir politinės priklausomybės ryšius, bet anaiptol ne į jų nuopelnus meno pasaulyje arba į jų profesinę kompetenciją. Kultūra tampa politinės galios užkariavimu, tai sukelia grėsmę mūsų sektoriaus talentams, kūrybos procesui“.

Kas čia taip rašo? Mūsų „fondososai“? „Elitiniai? Ne, tai garsaus Venecijos operos teatro „La Fenice“ teatro kūrybinio kolektyvo pareiškimas. Skirtumas tik tas, kad venecijiečiai protestuoja dėl orkestro dirigento pozicijos, ne dėl menkaverčio ministro skyrimo. Beje, kaip protestuoja? Galingai: spektaklio metu orkestro muzikantė perskaito atvirą laišką, o iš balkonų į parterį, žiūrovams ant galvų paberiami lapeliai su protesto atsišaukimo tekstu. Ką daro „La Fenice“ žiūrovai? Ploja atsistoję.

Šį sekmadienį Romoje, Kvirinalo rūmuose protesto greičiausiai nebus. Nes kultūrą per dvi savaites į beprotiškas aukštumas iškėlęs vyras grįžta prie makaronų verslo. Bet ramybės turbūt irgi nebus. Nes kitas „Nemuno aušros“ kandidatas į kultūros ministro postą gali ateiti iš veržlių, sraigtelių, plastikinių langų verslo. Ir ką ten gali numatyti, ką Italijos scenose iškrės Lietuvos kultūros elitas.