Dvylika metų emigracijoje, tūkstančiai nueitų kilometrų pėsčiomis, autostopu kirstos valstybių sienos, nakvynės palapinėje laukuose ar net Vokietijos viešnamyje, ilgos tylos pauzės gamtoje ir atrastas judesio menas, tapęs gyvenimo ašimi.
Šiandien Justina Pažimeckaitė vėl Panevėžyje. Be skubėjimo, be konkrečių darbų grafiko, bet su aiškia vizija dalintis tuo, kas per tuos metus ją augino ir išmokė gyventi sąmoningiau.
„Dabar koncentruojuosi į savo svajonę supažindinti panevėžiečius su šokio su lanku menu – užkrėsti šiuo virusu. Taip pat bandau įgyvendinti kitus projektus, kuriuos prieš daugelį metų pradėjau, bet vis nerasdavau jiems laiko, – prisipažįsta pašnekovė. – Šiuo metu kuriu kelionių vaizdo atsiminimus. Taip pat rašau knygą apie vieną savo kelionių. Smagu šitaip viską prisiminti!“
Dar Justina daug skaito, užsiima kūrybine veikla. Ir kadangi jos mama Irma Pažimeckienė yra žinoma dailininkė, Justina taip pat pradėjo mokytis tapyti.