Kokie pavojai tyko vaikų internete?
Šiuo metu, mano nuomone, didžiausios grėsmės vaikams virtualioje erdvėje yra susijusios su socialine inžinerija ir manipuliacijomis. Pirmiausia – įvairios priekabiavimo formos socialiniuose tinkluose ar populiarėjančiose žaidimų platformose. Jose pedofilai bando užmegzti ryšį, įgyti pasitikėjimą ir išgauti jautrią informaciją: kur vaikas gyvena, mokosi, kada grįžta namo, taip pat išsiprašo nuotraukų ar vaizdo įrašų.
Antra, vaikai šantažuojami – iš jų reikalaujama atsiųsti daugiau informacijos ar vaizdinės medžiagos, grasinant pasidalinti tuo, ką pavyko gauti. Trečia, svarbus iššūkis – informacijos gausa ir dezinformacija. Vaikai, kaip ir daugelis suaugusiųjų, dažnai nemoka atskirti patikimų šaltinių nuo melagingos informacijos, o tai daro neigiamą emocinį poveikį ir gali paskatinti neapgalvotus sprendimus.
Kokios būna priekabiavimo prie vaikų formos?
Dirbdamas policijoje kasdien susidurdavau su vaikų išnaudojimu internete – pats tyriau tokius atvejus arba padėdavau kolegoms. Dažniausiai, apie 8 iš 10 atvejų, vaikai tapdavo nusikalstamų veikų taikiniais. Likę 2 atvejai iš 10 – kai vaikai savo noru, lažindamiesi ar nesuvokdami pasekmių, įkeldavo į „TikTok“ ar „Instagram“ save apsinuoginusius.
Priekabiavimas pasireiškia įvairiomis formomis: vaikas pakviečiamas į draugus „Facebook“ tinkle, pradedamas susirašinėjimas. Pedofilai dažniausiai kuria netikras paskyras ir apsimeta vaikais. Retkarčiais ryšys užmezgamas per žaidimų platformas, tokias kaip „Roblox“, tačiau Lietuvoje tai pasitaiko rečiau nei užsienyje, ypač JAV.
Viskas prasideda nuo lengvo bendravimo, įgyjant pasitikėjimą, o vėliau pereinama prie manipuliacijų siekiant gauti nuotraukų ar vaizdo įrašų. Labai dažnai pasitelkiamas ir šantažas: vaikui sakoma – „jei neparodysi daugiau, aš nusiųsiu tavo draugams, tėvams arba pasidalinsiu viešai“. Išsigandęs vaikas paklūsta nurodymams ir tampa dar labiau pažeidžiamas.
Kas jus labiausiai šokiravo analizuojant šią temą?
Mane šokiravo tai, kad dirbdamas kitame policijos padalinyje, nesusijusiame su elektroniniais nusikaltimais, net nežinojau tikrojo problemos masto. Tik patekęs į Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybą pamačiau realią situaciją – ji iš tiesų bauginanti. Nepagalvotum, kad tavo kaimynas, gyvenantis gretimame bute, gali būti pedofilas, turintis šeimą ir vaikų, tačiau antrame telefone apsimetantis mažamete mergaite ir kalbinantis kitas mergaites, kad šios pasidalintų intymių vietų nuotraukomis.
Būdavo savaičių, kai vien Vilniaus apskrityje atlikdavome daugiau nei dešimt kratų pas tokius žmones – pavyzdžiui, net po dvi kratas per dieną kelias savaites iš eilės.
Ar Lietuvos tėvai ir visuomenė pakankamai suvokia šias rizikas?
Tikrai ne. Aš pats nesuvokiau, kokia opi ši problema, kol nepradėjau dirbti šioje srityje. Prisimenu tėvų veidus, kai atvykdavome pranešti, kad jų vaikas tapo priekabiavimo internetu auka, ar kai reikėdavo paimti vaiko mobilųjį įrenginį pedofilo paieškai. Dauguma nesuprasdavo, galvodavo, jog tai pokštas.
Manau, policija dar per mažai dirba skleisdama informaciją apie šią problemą, nors pastaruoju metu jos pastangos jaučiasi labiau. Tačiau daugelis tėvų vis tiek tiki: „mano vaikui tai niekada nenutiks“. Teko matyti atvejų, kai vieną vaiką vienu metu kalbino net trys pedofilai.
Kaip atpažinti, kad vaikas tapo išnaudojimo auka?
Signalai, galintys išduoti pavojingą situaciją, dažniausiai pasireiškia keliais požymiais. Pirmiausia – staigūs vaiko elgesio pokyčiai: jis tampa uždaresnis, vengia bendravimo. Antra – slaptumas internete: vaikas nenori rodyti, ką veikia telefone ar kompiuteryje, staiga uždaro ekraną arba jį išjungia. Socialiniuose tinkluose atsiranda naujų, neaiškių paskyrų draugų rate, vaikas nuolat kuria naujas paskyras (nes senosios gali būti užblokuotos dėl netinkamo turinio), taip pat steigia vis naujas elektroninio pašto dėžutes. Visi šie požymiai turėtų būti įspėjantys ženklai.
Ką patartumėte tėvams? Ar yra vilties sumažinti šią problemą?
Praktiniai patarimai tėvams pirmiausia susiję su santykiu su vaiku. Tik pasitikėdamas tėvais jis gali atvirai pasakoti apie problemas ir tai, kas vyksta jo gyvenime. Labai svarbu kalbėtis apie internete slypinčias grėsmes atvirai, be moralizavimo, nes vos tik pradedama pamokslauti, vaikas užsisklendžia ir nutyla. Reikia domėtis, kokiose platformose jis leidžia laiką, kokias susirašinėjimo programėles naudoja ir su kuo ten bendrauja. Naudingą pagalbą gali suteikti ir tėvų kontrolės („Parent Control“) įrankiai. Tačiau svarbiausia – nuo mažens skatinti kritinį mąstymą ir mokyti, kad „ne visi internete yra draugai“.
Ar yra vilties? Visiškai išnaikinti šios problemos, ko gero, nepavyks, nes interneto anonimiškumas visuomet palieka erdvės piktavaliams. Tačiau situaciją galima ženkliai pagerinti. Prevencija, nuoseklus švietimas, institucijų bendradarbiavimas ir tėvų sąmoningumas – tai ginklai, galintys smarkiai sumažinti pavojų ir apsaugoti daugiau vaikų. Vilties prošvaistės atsiranda tik tada, kai kiekvienas žingsnis šia kryptimi yra realus, o ne vien deklaratyvus. Ir čia slypi svarbiausia – tikrasis pokytis prasideda nuo mūsų pačių atsakomybės: namuose, bendruomenėje, visuomenėje.