Jo dukra Rūta Steponaitienė prisimena tėtį kaip žmogų, kuris net paskutinėmis dienomis liko ištikimas savo principui – gyvenimas turi būti aiškiai sudėliotas į stalčiukus, rašoma pranešime spaudai.
Laidotuvių planuoklis
Dukra sako nežinanti, kaip tėtis rado informaciją, kad atsisveikinimo namai „Rekviem“ teikia tokią paslaugą – išankstinį laidotuvių planuoklį ir galimybę pasirašyti išankstines laidotuvių sutartis.
Anot atstovės Jorūnės Jurkevičienės, dažnai sudėtinga planuoti laidotuves, kai artimieji remiasi tik spėlionėmis, kam jų mylimas žmogus būtų pritaręs ar ką būtų pats pasirinkęs. Vis dėlto atsisveikinimo namai bando laužyti stereotipus, kad apie mirtį kalbėti iš anksto kažkaip nepatogu, ir siūlo išeitį – išankstinį laidotuvių planuoklį, kuris skatina žmones atvirai pasikalbėti šia tema, išsakyti savo nuomonę artimiesiems, kartu ir patiems pagalvoti, kaip ir kur norėtų atgulti amžinojo poilsio. Jei nedrąsu apie tai kalbėti, galima, pildant planuoklį, pridėti automatiškai išsiunčiamą laišką artimajam su paaiškinamuoju tekstu.
Papunkčiui atsakydamas į klausimus žmogus gali pasirinkti, kaip ir kur norėtų būti palaidotas, kokiomis gėlėmis turėtų būti dekoruota jo urna ar kokį muzikinį foną norėtų pasiūlyti atėjusiems palydėti į paskutinę kelionę.
„Planuoklis tarnauja ir kaip sufleris, tačiau sukurtas ir norint išreikšti paskutinę žmogaus valią“, – paaiškina atsisveikinimo namų atstovė.
„Keista? Neįprasta? Tačiau tik iš pradžių… Juk visi anksčiau ar vėliau mirsime. Mes su tėveliu dažnai kalbėdavomės apie mirtį. Gal dėl to, kad paskutinius septynerius metus jis sirgo onkologine liga“, – atvirauja R. Steponaitienė.
Susiplanavo paskutinę kelionę
Nors biomedicinos mokslų daktarės R. Steponaitienės tyrinėjimų sritis – virškinimo trakto onkologinės ligos, tačiau tėčiui, sirgusiam būtent šiuo vėžiu, ji padėti negalėjo.
„Žinojau šios ligos prognozes, o šiandien, manau, išgyventi septynerius metus su jo diagnoze – nemažas pasiekimas“, – kalba ji.
V. Čedavičiui iš pradžių buvo taikomas eksperimentinis gydymas, o po kelerių metų, ligai atsinaujinus, kalbos apie mirtį tarp jo ir vyresnės dukters pasidarė labai organiškos.
„Apie savo išėjimą jis mėgo kalbėtis būtent su manimi, nes žmonai, mano mamai, ši tema buvo per sunki, o mano sesė gyvena Vilniuje ir tėtis rečiau ją matydavo“, – dalijasi Rūta.
Ji pasakoja, kad tėtis buvo kompiuterių specialistas ir labai mėgo, kad viskas jo gyvenime būtų sudėliota tvarkingai, kaip pats sakė, į stalčiukus, pagal jo tvarką. Todėl, ligai progresuojant, nenorėjo palikti neužbaigtų darbų, o paskutines valandas su artimaisiais ir draugais praleisti taip, kaip nori jis.
Gal dėl to šių metų rugpjūtį, sulaukusi tėčio kvietimo vykti drauge su juo į laidojimo namus, Rūta visai nenustebo ir mielai sutiko sutvarkyti šį reikalą, t. y. sudaryti trišalę išankstinio laidotuvių planavimo sutartį.
„Net jei tėtis nebūtų manęs nusivežęs ten, lemiamą valandą aš vis tiek būčiau atvėrusi šių laidojimo namų duris. Man patiko šviesa, sklindanti pro salių langus, už jų tekanti upė – tarsi amžinybės simbolis“, – dalijasi ji.
Paliko kruopštų scenarijų
R. Steponaitienė prisipažįsta, kad po pašnekesio su darbuotojais jai pasidarė ramiau.
„Supratau, kad atėjus laikui mums užteks vieno skambučio. Išgirdę visus tėčio norus, jie atidžiai išklausė, užsirašė“, – pasakoja dukra.
Vidas norėjo, kad atsisveikinimas su juo truktų penkias valandas. Tam laikui jis kruopščiai apgalvojo ir paruošė scenarijų. Surinko ir sudėliojo savo nuotraukų istoriją, paruošė mėgstamos klasikinės muzikos takelį, kurio turėjo užtekti nuo trečios valandos popiet iki aštuntos valandos vakaro.
„Tėtis nenorėjo, kad mes sėdėtume ir verktume tris dienas, gailėtume jo. Jis svajojo, kad atsisveikinimas būtų šviesus, kad susirinkę jam artimi žmonės pabendrautų, todėl pasirūpino, kad kambarėlyje būtų ir kavos aparatas, užsakė tris padėklus sumuštinių“, – su meile kalba pašnekovė.
V. Čedavičius pageidavo, kad būtų laidojamas urnoje – kaip jis sakė, nenorėjo būti eksponuojamas. Urną jo valia puošė dvi gėlių puokštės ir šešios žvakės. Paskutinėmis gyvenimo dienomis jis net parašė SMS žinutės tekstą, kurį po mirties artimieji turėjo išsiųsti nurodytiems žmonėms – draugams, pažįstamiems. Šeimai tereikėjo patikslinti datą ir valandą. Laidotuves, kurios turėjo vykti kitą dieną, vyras suplanavo kuklias, jose norėjo matyti tik savo šeimos narius.
Greta – šuns urna
Rūta šypsosi, kad atsisveikinimą su tėčiu lydėjo dar viena įdomi detalė: šalia V. Čedavičiaus urnos šarvojimo salėje stovėjo ir dar viena maža urnelė – jo mylimo šuns Vinio.
„Vinį, taksų veislės šunį, tėtis juokais vadino Cviaku. Iš tiesų jis buvo mano sesers šuo, tačiau kai sesė išvyko studijuoti į Vilnių, Vinis savo šeimininku pasirinko tėtį. Jie eidavo kartu pasivaikščioti į Laisvės alėją, Nemuno salą. Miegodavo kartu“, – prisimena Rūta.
Vido ir Vinio draugystė tęsėsi tol, kol dėl intensyvaus gydymo – chemoterapijų, operacijų – rūpintis augintiniu jis nebegalėjo. Tuomet taksas iškeliavo pas Rūtos seserį į Vilnių, o Vidą lankydavo savaitgaliais.
„Beje, ši graži draugystė prieš septynerius metus net buvo aprašyta spaudoje“, – prisimena pašnekovė ir sako, kad būdamas garbingo amžiaus, penkiolikos metų, Vinis iškeliavo į kitą pasaulį.
Jo kūnelis buvo sudegintas, o pelenai suberti į urną, kuriuos, progai pasitaikius, šeima ketino išbarstyti. Tačiau vasarą to nepadarė, o rugsėjo pradžioje, kai tėtis pasijuto blogiau, jis pats pasiūlė mintį ir pašarvoti, ir palaidoti juos abu greta.
Rūta nerimavo, kaip į keistoką prašymą sureaguos laidojimo namų kolektyvas. Laimei, Vido norą jie priėmė labai pozityviai.
O kaip į šuns nuotrauką ir urną reagavo į šarvojimo salę susirinkusieji? Anot Rūtos, tėtis dirbo namuose, todėl visi kompiuterio meistro klientai Vinį pažinojo. Smarkuolis juos pasitikdavo ir išlydėdavo, kaskart draugiškai aplodamas.
„Viskas atrodė labai natūraliai, tarsi taip ir turėtų būti“, – sako ji.
Atsisveikinimo dieną salėje buvo dvi nuotraukos ir dvi urnos, o sutartą valandą darbuotojai nuvežė jas į kapines, kuriose paskutine Vido valia buvo tik šeimos nariai.
„Tėtis nenorėjo jokių didelių procesijų, jokių katafalkų, – aiškina. – Netgi orą, rodos, buvo suplanavęs iš anksto. Rugsėjo 18-oji buvo be galo šilta, saulėta, graži.“
Dėkinga už supratimą
Paklausta, ar pavyko tėčio pageidavimus išpildyti iki smulkiausių detalių, Rūta tikina, kad 99 proc. planas buvo įgyvendintas.
„Beje, tėtis su laidojimo namų pagalba buvo pats suplanavęs savo laidotuves, pats už jas ir sumokėjo. Mums nereikėjo rūpintis net pinigais“, – aiškina dukra ir priduria nežinanti, ar ši paslauga – išankstinis laidotuvių planavimas – populiari Lietuvoje. Jos nuomone, tai puiki naujiena, leidžianti tiek pačiam žmogui, tiek jo artimiesiems prisijaukinti išėjimo anapilin faktą.
„Juk kuo dažniau apie tai kalbame, tuo ramiau paskui mirtį priimame. Dėkoju „Rekviem“ už supratimą ir šviesų požiūrį – jie padėjo ne tik išpildyti tėčio valią, bet ir suteikė mums vidinės ramybės. Išėjimas buvo toks, kokio jis pats norėjo, – tvarkingas, kuklus ir kupinas šviesos. Tokia pagalba yra neįkainojama tiems, kurie lieka gyventi toliau“, – pastebi Rūta.
Parengė Rasa Rožinskienė