Vėlų rugsėjo 9-osios vakarą maždaug 20 dronų, skridusių iš Baltarusijos, kirto Lenkijos oro erdvę. Šis incidentas, galėjęs išprovokuoti konfliktą su NATO, buvo pirmasis nerimą keliantis įvykis: po jo sekė kiti Rusijos dronų pasirodymai Europoje, rašo „Unian“ pagal „The Telegraph“ straipsnį parengtoje publikacijoje.
Dauguma Lenkijos oro erdvę pažeidusių bepiločių orlaivių pasirodė esantys pigūs dronai „Gerbera“, savo konstrukcija artimi iranietiškiems „Shahed“. Mažiausiai keturis iš jų numušė Lenkijos ir sąjungininkų naikintuvai. Rusija neigė kaltinimus dėl tyčinio NATO sienos pažeidimo. Deja, vėliau teko išgirsti ir apie kitus incidentus, pavyzdžiui, įsibrovimą į Rumunijos oro erdvę ir keletą atvejų, kai neatpažinti objektai buvo pastebėti virš įvairių Europos šalių teritorijos.
Incidentų mastas
Pastarosiomis savaitėmis pranešimų apie dronus buvo gauta iš Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Lietuvos ir Danijos. Ketvirtadienį dėl užfiksuoto drono buvo laikinai uždarytas Miuncheno oro uostas. Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen pareiškė, kad kelis pastebėtus objektus reikia sieti su Maskva, ir paragino ryžtingai sureaguoti, nors kai kurios šalys teigia neturinčios konkrečių įrodymų, kad atsakomybę turi prisiimti Rusija.
Jau girdimi spėjimai, kad kai kurie dronai galėjo būti paleisti iš Rusijos „šešėlinio laivyno“ tanklaivių – laivų, eksploatuojamų siekiant apeiti sankcijas. Praėjusią savaitę Prancūzija sustabdė laivą „Boracay“, plaukusį Baltijos jūra kaip tik tada, kai plūdo pranešimai apie pastebėtus dronus.
Rusijos dronai „Geran“ (modifikuoti „Shahed-136“) gaminami didelėmis partijomis: pavyzdžiui, Jelabugoje veikiančioje gamykloje gamyba nenutrūksta visą parą. Bepiločiai orlaiviai yra naudojami kaip smogiamieji dronai kamikadzės (savinaikiai dronai), galintys suduoti triuškinančius smūgius iš didelio atstumo.
Europos veiksmai: nuo pasyvaus stebėjimo iki gynybos stiprinimo
Europos šalių lyderiai vis aiškiau supranta, kad grėsmė reali ir kad ją reikia suvaldyti. Per susitikimą Kopenhagoje buvo aptarinėjama „Dronų sienos“ idėja, įgyvendinama įgalinant radarų, jutiklių ir perėmimo sistemų tinklą, panašų į Izraelio „Geležinį kupolą“. Kol kas jokios tokio tipo žemyninės sistemos nėra (pavyzdžiui, Didžiąją Britaniją saugo oro pajėgos ir keli daugiafunkciai laivai).
Ekonominė dilema aiški: kovoti su pigiais dronais milijonus kainuojančiomis raketomis tiesiog neracionalu. Todėl vyriausybės ir privačios įmonės ieško galimų sprendimų – svarsto pigios gaudymo įrangos, tokio tipo, t. y. perimančiųjų, dronų, taip pat lazerių, elektroninio slopinimo ir kitų technologijų teikiamas galimybes.
Startuoliai ir rinkos reakcija: tempas svarbiau nei biurokratija
Kilusi oro erdvės pažeidimų banga paskatino gynybos sektoriuje besispecializuojančių startuolių kūrimąsi. Tokios bendrovės kaip „Helsing“, „Kraken“ ir „Cambridge Aerospace“ siūlo nebrangias gaudančiąsias priemones, bepiločius patrulinius katerius ir kitus sprendimus. Investicijos į gynybos technologijas 2025 metais jau dabar yra rekordinės, o kai kurie verslininkai ragina imtis Manhatano projekto ir kuo greičiau pasirūpinti didelio masto autonominės gynybos pajėgumais.
Deja, inovacijų diegimo privačiajame sektoriuje ir viešųjų pirkimų realizavimo tempai labai skiriasi. Ekspertai tvirtina, kad norėdamos sumažinti augančią grėsmę vyriausybės turi pereiti prie pirkimo, realizuojamo per kelis mėnesius, o ne metus, ir kaip pavyzdį nurodo „Taskforce Kindred“, sparčiai perkančią įrangą Ukrainai.
Masinė dronų gamyba Ukrainoje ir Rusijoje
Kaip rodo Ukrainos karo patirtis, dronai iš esmės pakeitė kovų specifiką. Minėtina, kad abi pusės dronus gamina milijonais. Rusija, esą, jų prigamina šimtais tūkstančių (Kremliaus teigimu, daugiau nei milijoną per ankstesnius metus). Gamybos apimtį nuolatos didina ir Ukraina.
Vienkartinių arba pigių dronų antskrydžiai sekina oro erdvės gynybos potencialą – būtent taip yra Ukrainos fronte. Be to, nevalia pamiršti, kad didžiausią naikinamąją galią turi balistinės ir sparnuotosios raketos.
Iškilus būtinybei didinti išlaidas gynybai ir spartinti pramonės mobilizaciją, tenka spręsti sudėtingus politinius klausimus. Kaip finansuoti gamybos užmojus nepakenkiant socialinėms programoms? Kaip užtikrinti vieningą gynybos politiką ES, kur gynybos pramonė fragmentuota? Be to, ar Europos gamybos pajėgumai yra pakankami, kad prireikus būtų galima greitai padidinti gamybos apimtį.
Ateitis parodys, kas bus greitesnis: valstybės, galinčios operatyviai įsigyti pigias gaudančiąsias sistemas ir bepiločius orlaivius, ar priešas, pajėgus masiškai atakuoti vienkartiniais dronais.