„Nepatogiuose klausimuose“ buvo prisimintas gegužės mėnesį M. Mikutavičiaus paviešinta žinutė, skirta politikui Remigijui Žemaitaičiui.
„Parašyčiau jam tiesiai, bet kadangi prelegentas rinkėjus blokuoja, tai rašau čia. Partinis Remigijus Žemaitaitis yra liūdnas, nervingas, spazmuotas by***s. P.S. Jėzau Kristau, kaip palengvėjo“, – rašė M. Mikutavičius.
Laidos vedėjas Rolandas Mackevičius pastebėjo, kad garsus atlikėjas dažnai išsako savo nuomonę aktualiais klausimais, domėtasi, ar ilgai kaupėsi prieš rašydamas pastarąją žinutę.
„Ilgai, bet žinai, aš kažkaip galvoju, kad žmogus yra kaip spaudžiama spyruoklė. Mes daug ką atleidžiame, bandome vienas kitą suprasti, įeiti į kito kailį, kartais apie kai kuriuos dalykus galvojame, velniai nematė. Tačiau šita žinutė gimė tada, kai buvo pradėta kalbėti apie gynybos liniją Lietuvoje ir Žemaitaitis su jam būdingu manipuliaciniu stiliumi ir šūdmaliavimu pavadino tai vos ne trečio reikalo žygiu į Rytus, kas yra absoliuti nesąmonė, nes tai yra gynybinė linija. Ta prasme, bunkeriai nevažiuoja, kaip tankai į priekį, ežiai ir minų laukai nepersikelia link Maskvos.
Kadangi esu šaulys ir esu pasiryžęs ginti savo šalį ginklu, o, kai šmikis, kuris, greičiausiai, pustys padus pačiu pirmiausiu būdu vos tik turės tam galimybę, aiškina kažką apie gynybą, man tiesiog užverda kraujas. Iš esmės, juk ir mano gyvybė kažkuria prasme nuo to priklausoma. Tą žinutę parašiau be jokios abejonės, tik dar kokias penkias minutes sėdėjau prieš spausdamas „enter“, – šypsojosi M. Mikutavičius.
Jis teigė, kad rašydamas apie R. Žemaitaitį puikiai suvokė, kad nieko nepakeis, nes politikas užsiauginęs storą odą.
„Gali jį atakuoti atominėmis bombomis, jam, ko gero, neskaudės, bet man palengvėjo. Čia yra tas vienintelis tau leidžiamas būdas išsakyti savo emocijas“, – juokėsi M. Mikutavičius.
„Nepatogiuose klausimuose“ diskutuota ir apie garsaus atlikėjo mintis, susijusias su situacija Lietuvoje, dabar kylantį nepasitenkinimą dėl kultūros ministro.
„Demokratijose regresyvūs, niūrūs, liūdni, su nepasisekusiais gyvenimais žmonės su dabartinėmis technologijomis ir dabartiniais kai kurių politinių lyderių pavyzdžiais rado būdą, galimybes ir ginklus iškovoti tam tikras politines pergales ir atsidurti postuose. Anksčiau, kai dar buvo labiau vertinama žmogaus reputacija, jo erudicija ir intelektas politikoje, į ją jie nebūtų prasimušę. Dabar matome tuos pavyzdžius, kur akivaizdu, kad žmogaus net nesamdytum į darbą po pirmo pokalbio, bet jie užima pareigas, kuriose gali tiesiogiai valdyti valstybę ir tai yra bjauru“, – kalbėjo M. Mikutavičius.
Paklaustas, kas, jo nuomone, išrenka tokius politikus, jis svarstė, kad daliai žmonių patinka, kai jiems kabinami makaronai.
„Jiems patinka, kai problemų sprendimus kažkas siūlo dvejais, trejais sakiniais, nes jiems viskas žiauriai lengva. Pasaulis dažniausiai yra kur kas labiau komplikuotas, bet, kai tu kalbi tokiais trumpais sakiniais, kurie ir vaikui aiškūs, kažkokiems žmonėms, matyt, tai surezonuoja.
Antras dalykas, tie kai kurie žmonės yra labai įvaldę retorikos meną. Kaip kažkada sakė Bukovskis: „Šito pasaulio problema ta, kad kvailiai turi labai daug pasitikėjimo savimi, o protingi viskuo abejoja“. Tai, sakykime, kur kas protingesni žmonės yra užsiėmę savais reikalais ir tyli. Tuomet ateina tokie politikai su Hitleriuko kompleksu, randa priešus, sukelia iliuziją, kad yra vieninteliai, kurie su tais priešais gali kariauti ir tada patraukia paskui save minias. Matyt, taip veikia žmogaus psichologija“, – svarstė M. Mikutavičius.
Jis neslėpė, kad lipdamas į sceną tai pat nori atrodyti savimi pasitikintis, galingas, nors prieš tai tenka su jauduliu kovoti mažame, atlikėjui skirtame kambariuke.
„O į sceną išėjęs vaizduoji, koks tu galingas. Manau, politikai daro taip pat, skirtumas tik, kad aš bent jau stengiuosi nemeluoti. Jiems melas, šantažas yra tiesiog labai normali priemonė susidoroti su oponentais“, – teigė M. Mikutavičius.
Naujų metų koncertai
Laidos metu kalbėta ir apie gruodžio 19 dieną Vilniuje vyksiantį M. Mikutavičiaus koncertą „360“, pastebėta, kad atlikėjo karjera trunka dešimtmečius, domėtasi, kokia yra didžiausia jo asmeninio ir kūrybinio augimo pamoka.
„Aš, iš esmės, mėgstu koncertus, žinoma, kartais paburbi, kai jis prasideda 23 val., bet man ten yra geriausia. Aš nelabai mėgstu įrašų studijų, aš tiesiog mėgstu koncus. Man atrodo, čia ta vienintelė sąlyga, kuri galioja ir visiems kitiems scenos žmonėms, kad tu trūks plyš turi nusipelnyti publikos meilės ir jos dėmesio. Jei jauti, kad kažkas žiovauja ar žiūri abejingu veidu, tu turi padaryti, kad tas bičas ar mergina išeitų pasikeitusiu veidu ir jaustų, kad prasmingai praleido vakarą. Turi mėgti tai, ką darai.
Esu matęs, kai žmonės išeina koncerto metu kur nors parūkyti. Žinai, kartais įsivaizduoju, kad yra mergina, kuriai patinka dainos, o bičui nusispjaut, gal jis klauso Jessicos Shy ir atėjo dėl merginos. Aš jį, kaip bičas bičą, suprantu, esu buvęs tokiose situacijose, kai eini su antra puse, nors nenori ten būti, bet eini dėl jos. Antra pusė, tikėtina, irgi yra buvusi tokiose situacijose. Aš tą bičą suprantu, bet vis tiek stengiuosi, kad visiems patiktų“, – šypsojosi M. Mikutavičius.
Atlikėjo gerbėjai domėjosi, kodėl jo koncertai dažniausiai organizuojami tarpušvenčiu. Jis teigė, kad tokius sprendimus dažniausiai priima vadybininkai, kurie turi savo strategijas.
„Gal jie galvoja, kad turiu kalėdinę dainą ir dainą apie žiemą? Žiemos metu gal labai tinka? Nežinau“, – juokėsi M. Mikutavičius.
O paklaustas, ar yra Naujųjų metų šventės gerbėjas, jis teigė kad ja mėgaujasi, vis dėlto šypsodamasis neslėpė, kad kartais didelis godumas neleidžia jų švęsti su šeima.
„Nors porą metų prieš tai šventėme Naujuosius ir sakiau: „Ne, nedirbu“, bet šiais metais kažkodėl pasiilgau, sakau: „Padarome koncertą Palangoje“.
Aš žinau, kad man patinka fejerverkai. Žinau, kad yra judėjimas prieš fejerverkus, nes tai – kvailų žmonių išmonė, bet man patinka tos šventės, kvailos, paviršutiniškos šventės, kai žmonės apgirtę, laimingi bučiuojasi, žiūri į ugnį danguje. Tuomet kyla nauja viltis, galvoji apie naujus metus, yra kažkokia magija tuose skaičiuose“, – teigė laidos svečias.
Užklumpa ir negatyvios mintys
„Nepatogiuose klausimuose“ užsiminta ir apie atlikėjo kūrybą, domėtasi, ar daina „My Woman (In a Wedding Dress)“ buvo skirta Renatai Mikailionytei.
„Ne. Ji buvo parašyta kitai moteriai, tai buvo mano klasiokė, kuri paskui ištekėjo už mano draugo, todėl ta daina buvo „My Woman (In a Wedding Dress)“ tik ne su manimi. Ir aš buvau jų vestuvėse, ir buvo linksma. Jie gerai gyvena iki šiol“, – šypsojosi M. Mikutavičius.
Vis dėlto yra ir daugiau dainų, kurios atlikėjui kelia kur kas daugiau sentimentų, pavyzdžiui, jis neslėpė, kad graudinasi atlikdamas „Aš miręs“ kūrinį.
„Kai dainuoju „Balintos sienos“ irgi kartais pradeda kutenti gerklę. Kažkada netgi užsiiminėjau kūrybine masturbacija, pasileidau paklausyti „Aš miręs“, tai kažkaip nubėgo šiurpuliukai. Ir per „Tris milijonus“ visada apsižliumbiu“, – teigė M. Mikutavičius.
Pasidomėjus, ar jaučia, kad jau yra parašęs savo gyvenimo kūrinį, pašnekovas teigė suprantantis, kad niekada nepavyks perspjauti „Trijų milijonų“ auros.
„Nežinau, ką turiu sukurti šiais laikais savo ar ateinančiai kartai, kad daina būtų tokia visa apimanti. Tačiau kūrinys gali būti labai svarbus, geras, prasmingas. Mes dabar paleisime „Saulės vartus“. Esu labai patenkintas kaip ji skamba techniškai, jos gyliu“, – sakė M. Mikutavičius.
Rašydamas šią dainą jis pasakojo galvojęs apie neramų pasaulį, grėsmes, kurios yra jaučiamos apskritai ir grėsmes, kurias savo gyvenime jaučia kiekvienas asmuo.
„Tai gali būti individualūs dalykai – liga, praradimas, nusivylimai ieškant sėkmes ir nusivylimai kažkam nepasisekus. Iš esmės, ji tarsi turi tokį niūresnį atspalvį, bet priedainyje skamba žodžiai „viltis“ ir „sėkmė“. Kartais liūdnesniuose dalykuose ieškai optimizmo“, – šypsojosi laidos svečias.
O paklaustas, ar jo gyvenime yra nusivylimo ir liūdesio, jis pastebėjo, kad visi yra žmonės, todėl ir jo kasdienybė nuo tokių jausmų yra neatsiejama.
„Kas nuvilia? Liūdni dalykai, artimųjų ligos. Tu nesi vienas, negyveni, kaip žuvytė, uždarytas fishbowl’e, turi kontaktą su žmonėmis, matai jų nelaimes. Mano karta pradeda mirti, mano draugai išeina, žmonės, kuriuos pažinojau ir mėgau. Pradedi jausti laikinumą. O ir paprasčiausi dalykai – santykiai, kartais būna, kad su sūnumi susipyksti, tuomet liūdi, su antra puse apsižodžiuoji, liūdi, esi nelaimingas. Kartais šiaip išsenki nuo rudens ir kažkokių laimės paieškų, bėgimo bandant kažką suspėti ir padaryti. Kaip ir pas visus, ateina ir įsėlina į sielą liūdesys, nepasitenkinimas, abejonės, klausimai, ką aš čia veikiu, gal man reikia trauktis, gal reikia užsiimti kažkuo kitu“, – neslėpė M. Mikutavičius.
Jis sakė suvokiantis, kad pasaulis keičiasi, į sceną ateina nauji atlikėjai, o į tai jis pabrėžė žiūrintis labai sveikai.
„Ateinantys tau pradeda alsuoti į nugarą ir galiausiai perlipa. Tai visada vyko ir vyks. Mes perlipome kažką, kažkas perlips mus, o po mūsų ateinančius perlips irgi kažkas, tai – natūralus procesas. Man visai net patinka, tai yra progresas, tai – lygių galimybių visuomenės išraiška ir tai yra sveikintina“, – sakė M. Mikutavičius.
Kalbėdamas šia tema, juokaudamas jis pridūrė, kad kartais nulipęs nuo scenos supranta, kad viską skauda.
„Atsisėdi, panarini galvą, sakai: „Aš per senas šitam šūdui“. Būna tos mintis, važiuoji namo, jauti kažkokią tuštumą, bet tai yra kalneliai. Tai – kaip būti apsvaigusiam, o paskui ateina pagirios. Galvoji, blemba, ką aš čia krutu su sudrožtais sąnariais, kažkas juk turi būti gražaus, šviežio, gyvo. Kartais apie tai susimąstai, bet, žinoma, vėlgi, ateini, trinkteli per veidą ir galvoji, ko čia save laidoji anksčiau laiko. Taip ir varai“, – juokėsi M. Mikutavičius.
Motyvacijos jis pasakojo, kad semiasi iš aplinkinių, vadybininkų, kurie atėję paragina ir motyvuoja sakydami, kad viską dar galima padaryti.
„Tuomet sakai: „Viešpatie, ar tu turi teisę inkšti dėl kažko?“, turi eiti ir daryti, kol tai daroma. Užsikuri, nusiteiki, sakai: „Mes turėsime tai“, bet, kadangi paklausei apie nuosmukio etapus, tai kartais tikrai kyla pesimizmas, visiems turbūt taip būna. Kai kažkaip išsikeli tikslą, viskas stoja į savo vietas, tu nebeklausi klausimų, kuriuos klausei prieš tai“, – sakė M. Mikutavičius.
Anot jo, kiekvienas procesas privalo turėti prasmingą, aiškią baigtį ir žinojimą, kodėl jis tai daro.
„Sakysime, darymas dėl proceso man netinka. Dėl proceso man patinka pietauti su draugais, bet jei nori nuveikti prasmingus dalykus, tai turi turėti galutinį rezultatą ir tikslą“, – sakė M. Mikutavičius.
Koncerto metu yra tekę spirti į kaktą
„Nepatogiuose klausimuose“ garsus atlikėjas sulaukė klausimo, kodėl dainuoja su fonograma. Jis teigė, kad tai yra daręs tik senais laikais, kai turėjo dvi dainas, kurias atlikdavo renginiuose.
„Atvažiuodavai, turi kompaktą kišenėje, su fonograma sudainuoji dvi dainas, į tą pačią kišenę įsidedi honorarą ir išvažiuoji. Tai taip, aš taip dariau, bet pajaučiau, kad tai – neteisinga, todėl surinkau grupę ir mes pradėjome normaliai groti“, – prisiminė laidos svečias.
Laidos metu jis papasakojo ir apie neįprastus koncertus, kurie paliko prastus prisiminimus. Vienas jų vyko per Naujus metus, Panevėžyje.
„To klubo savininkė labai nerimavo, kad žmonės negeria, matyt, nesirinko pinigai. Ji vis prieidavo po kiekvieno mano pokalbio su auditorija ir vis prašydavo pasakyti, kad baras turi gėrimų. Man ji taip išūžė galvą, porą kartų apie tai pasakiau, bet ji reikalavo, kad tai kartočiau kiekviename sakinyje.
Važiavau po koncerto namo, gal trečią valandą nakties, buvo siaubingas, sniegu užverstas, kelias. Tada aš sau pasakiau: „Marka, niekada, niekada nevedi jokių tokių renginių ir niekada nedirbi per Naujus metus“. Antrą pažadą sulaužiau, bet pirmo laikiausi. Pasakiau sau: „Nevesk, jei tik užtenka tau duonai kasdieninei, jokių renginių“. Taip ir laikiausi tada, o ir rinka tikrai nieko neprarado, nes tikrai netraukiau iki gerų vedėjų“, – juokėsi M. Mikutavičius.
Tiesa, kiek vėliau jis prisiminė ir dar vieną nemalonų įvykį koncerto metu. Atlikėjas pasakojo, kad kartą teko spirti vienam iš gerbėjų.
„Čia kokiais 1994-aisiais buvo. Mes koncertavome, tai buvo paskutinis grupės koncertas, jis buvo blogas. Mūsų grupė jau skyrėsi, viskas buvo blogai, nežinau iš viso, kodėl mes dar grojome, koncertas buvo Klaipėdoje. Tas bičas stovėjo, spjaudė į sceną, todėl aš neatsilaikiau. Atėjau ir spyriau jam į kaktą. Palengvėjo. Jis ten virto, rovėsi, sakiau: „Einam išsiaiškinsim“.
Yra buvę atvejų, kai mano grupė koncertavo visiškai girta. Turėjome groti Nidoje, tai buvo pirmas koncertas, kai filmavo televizija. Aš tai žinojau, galbūt todėl ir nepasukau tuo keliu, kaip visi, buvau susikaupęs, o grupės niekaip nesuvaldžiau. Prieš koncą, likus gal keturioms valandoms, pas mane atėjo būgnininkas, dabar jau amžinatilsį, sako: „Marka, aš juos visus prižiūriu, viskas gerai, pagrosime“. Užlipome ant scenos, pradėjome groti „Pasveikinkim vieni kitus“ penkis kartus lėtesniu tempu. Sugrojome tris dainas, galiausiai mečiau mikrofoną, nulipau nuo scenos. Kas keisčiausia, kitą dieną kalbėjau su tokiais bičais, sakė: „Koks geras koncas“. Jie matyt buvo panašiam stovy“, – prisiminė M. Mikutavičius.
O pats jis pasakojo kartą įsivėlęs į konfliktą Šiauliuose su banditais.
„Jie sakė: „Kokius čia pankus atvežėt“, nes muzikantai buvo ilgaplaukiai. Duodi repliką, paskui gauni atgal: „Kai pabaigsi, pasišnekėsim“. Visą koncą galvojau: „O Viešpatie, ar man dabar reikės eit mojuotis kumščiais?“, negalvojau apie dainavimą, o kaip išsinešdinti reikės iš to viešbučio“, – juokėsi laidos svečias.
Prisiminęs senus laikus jis pridūrė, kad priešingai nei kiti atlikėjai, jis namo niekada neparsiveždavo kokių nors dovanų ar pliušinių žaislų.
„Su nuostaba visada klausiau istorijas, kai sakydavo, kad gerbėjai pridėjo pilną laiptinę pliušinių žaisliukų. Sakydavau: „Arba jūs, chebra, meluojat, arba tikrai turite labai šaunias gerbėjas“. Aš gaudavau laiškų. Senais laikais, kai dar dirbau telike, gaudavau siaubingai daug laiškų, buvo net idėja į juos atsakyti, į kokius penkis atrašiau, galiausiai mečiau tą reikalą, nes buvo tiesiog neįmanoma“, – šypsojosi prisiminęs pašnekovas.
Prisiminęs tuos laikus M. Mikutavičius pastebėjo, kad nebuvo jokių taisyklių, kompromituojančių vaizdo įrašų, socialinių tinklų.
„Niekas nepapasakos, kad kažkur matė tave netinkamai besielgiantį, kaip šokai ant stalo. Būdavo, kad važiuoji, mašinos 15 metų senumo, surudijusios, duslintuvas šliaužia autostradoje keliu, kibirkštys lekia, tu rauni 180 greičiu per dešinę, kairę pusę“, – prisiminė M. Mikutavičius.
O paklaustas, ar buvo situacijų, kai galvojo, kad susidūrė su mirtimi, atlikėjas prisipažino, kad ji įvyko vieno pasiplaukiojimo metu.
„Plaukėme keltu. Kelte buvo gelbėjimosi ratas. Naktis, tamsu, už borto nors į akį durk. Nusiimame gelbėjimosi ratą, aš persisveriu per turėklus, gitaristui duodu gelbėjimosi ratą, sakau: „Laikyk vieną pusę, aš noriu pajausti, ką reiškia kabojimas virš bedugnės“. Sako: „Durniau, tavęs niekas neras šioje tamsoje, jei iškrisi“. Kodėl taip darai? Nežinau, rokenrolas, nieko nebijai, drąsus“, – sakė M. Mikutavičius.
Priežastis, kodėl tuokėsi Japonijoje
„Nepatogiuose klausimuose“ buvo užsiminta ir apie atlikėjo santykius bei vestuves su žmona Ieva Daugirdaite, įvykusias Japonijoje.
„Kai susipažinome su Ieva, mūsų pirma kelionė buvo į Japoniją. Gyvenome tokiame mažame kambariuke, nes, matyt, pataupiau, nežinojau, kuo viskas baigsis. Paskui kažkaip jautėme nostalgiją ir sugalvojome, kad norime susituokti Japonijoje, norime pereiti per tą garsiąją perėją. Norime pavalgyti sušių, pajausti tą vaibą“, – sakė M. Mikutavičius.
Paklaustas, ar draugai nepyko, kad vestuvių neiškėlė Lietuvoje, jis neslėpė manantis, kad jie to tik nepasako į akis.
„Tikėtina, kad pyktelėjo ir laukia baliaus. Aš tai mielai, tiesiog tingisi organizuoti. Manau, kad Ievai irgi tingisi“, – juokėsi laidos svečias.
Tiesa, prakalbus apie santuokinį gyvenimą, jis teigė nežinantis ar apskritai yra laimingas savo gyvenime.
„Bet visada sakiau, kad nesijaučiu nelaimingas ir man to per akis, man to užtenka. Aš nesu žmogus, kuris ieško laimės. Manau tie, kas ieško laimės, važiuoja į džiungles, laukia nušvitimo. Aš nušvitimo niekada nelaukiau, žinau, kad gyvenimas, iš principo, ne vieta laimei. Tai vieta kompromisams, nuopuoliams, bangoms, geriems periodams, sunkesniems periodams.
Santykiai šeimoje, be jokios abejonės, irgi turi savo juodų dienų. Aš, matyt, kažką ne taip padarau, ne taip ištransliuoju, ar man atrodo, kad antra pusė kažkaip ne taip. Tačiau, atrodo, kad mes tada nejaustume tokio gėrio, kai ateina šviesus periodas. Jis būna labai lengvas ir fainas, pasaulis yra kur kas lengvesnis, tu esi geresnis žmogus ir visi yra geri“, – sakė M. Mikutavičius.
Be to, pokalbio metu jis davė ir tris patarimus, kas, jo nuomone, svarbiausia puoselėjant gerus santykius šeimoje.
„Pirmiausia, susipykęs ar pyktelėjęs niekada nepasakyk to, ko reikės gailėtis. Mes esame sakę vienas kitam: „Stop, nepasakyk to, dėl ko paskui gailėsiesi“. Antra, turi būti absoliuti pagarba. Turi kiek įmanoma gerbti kitą žmogų, su kuriuo gyveni, nes jei nesijauti gerbiamas, kaip vyras arba kaip moteris, ką po velniais, mes čia veikiame kartu? Trečia – seksas ir meilė, jausmai, jų išraiška, kad abu jaustų, kad vienas kitam yra patrauklūs ir reikalingi“, – sakė M. Mikutavičius.
Visą pokalbį su Marijonu Mikutavičiumi galite matyti straipsnio viršuje esančiame vaizdo įraše.