Klimato kaita vis labiau veikia ir slidinėjimo sektorių – daugelio kurortų veikla jau šiandien yra priklausoma nuo dirbtinio sniego. Ši technologinė priklausomybė reikalauja milžiniškų vandens ir elektros resursų. Augant sąnaudoms, didėja paslaugų kainos, todėl žiemos sportas daliai europiečių tampa vis mažiau prieinamas, o dalis slidinėjimo kurortų susiduriasu bankroto rizika.
Iki 2100 m. Italijos ledynai gali visiškai išnykti
Italijoje artėja ateitis be ledynų, praneša aplinkosaugos organizacija „Greenpeace Italy“. Dar 2025 m. organizacija kartu su Italijos glaciologijos komitetu paskelbė apie vieno iš svarbiausių šalies ledynų – Lys – nykimą. Nuo 1860 m. jis neteko 33 proc. ploto.
Jei klimato kaitą sukeliantis išmetamų teršalų kiekis ir toliau didės, snieguoti Alpių kraštovaizdžiai bei ledynai netrukus gali likti tik prisiminimuose. Tokią išvadą pagrindžia Ciuricho politechnikos universiteto glaciologijos profesoriaus Danielio Farinotti, kartu su Milano universiteto Italijoje tyrėjais Landeriu Van Trichtu ir Davide’u Fugazza atliktas tyrimas.
Tyrimo „Ghiacciai italiani, addio“ rezultatai gauti remiantis modeliais, skirtais prognozuoti ledynų raidą 2000–2100 metais. Kiekvienam tirtam ledynui ar ledo masyvui tyrėjai apskaičiavo tenkantį ir teksiantį plotą bei tūrį kiekvienais metais nuo 2000 iki 2100 m., atkurdami ankstesnių metų tendencijas ir vertindami, kaip skirtingo intensyvumo klimato pokyčiai galėtų paveikti ledynus.
Tyrime nagrinėti du scenarijai. Pirmasis numato ateitį, kurioje klimato kaita stiprėja dėl didėjančio išmetamų teršalų kiekio. Antrasis numato ateitį, kurioje laikomasi Paryžiaus susitarimo, todėl pasaulinės temperatūros kilimas išlaikomas žemiau 1,5 °C.
Du scenarijai
Pagal pirmąjį scenarijų prognozės yra itin niūrios: iki 2050 m. Italijos Alpėse išnyktų 48,5 proc. dabartinio ledo ploto, o iki 2100 m. būtų prarasta net 94 proc. jo apimties.
Šiuo metu Italijoje yra 579 ledynai, kurių plotas yra didesnis nei 0,01 km² – tai riba, kurią mokslininkai laiko išnykimo slenksčiu. Pagal pirmąjį scenarijų, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ir toliau didėtų, o klimato kaita stiprėtų, iki 2050 m. Italijoje liktų 309 ledynai, o iki 2100 m. – 75.
Pagal antrąjį scenarijų, – jei temperatūra nedidėtų daugiau nei 1,5 °C, kaip numatyta Paryžiaus susitarime, – iki 2100 m. būtų prarasta 75,1 proc. ledu padengto ploto, palyginti su 2000 m. Nors šis rodiklis yra labai didelis, tokiu atveju išliktų dar 94,4 km² ledynų ploto.
Jei pagal pirmąjį scenarijų 2100 m. liktų 75 ledynai, tai pagal antrąjį – laikantis Paryžiaus susitarimo įsipareigojimų – 222.
Ilgainiui, nuosekliai mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, didžiausi ledynai, nors ir sumažėję, galėtų stabilizuotis, užuot visiškai išnykę, ir bent iš dalies išlaikytų savo ekologines bei hidrologines funkcijas.
Aukštikalnių augalams ir gyvūnams gresia išnykimas
Italijos ledynams reikšmingai sumažėjus arba išnykus, pirmiausia nukentėtų aukštikalnių ekosistemos. Kalnų šlaituose ekstremaliomis sąlygomis prisitaikę gyvuoti augalai ir gyvūnai yra itin jautrūs klimato kaitai.
Kaip aiškina ekologas, Milano universiteto profesorius Gianalberto Losapio, aplink ledynus susiformuoja unikalus mikroklimatas, pasižymintis specifinėmis drėgmės, temperatūros ir vėjo sąlygomis. Tokiose teritorijose gali išgyventi arktinės–alpinės rūšys, kurios to paties aukščio vietovėse, tačiau be ledo, neišliktų.
Pasak G. Losapio, ledynui ištirpus pastebimas ryškus buveinių mažėjimas ir skurdėjimas: sutrinka aukštikalnių ekosistemoms būtini reguliavimo mechanizmai, kuriuos paprastai palaiko ledynas: kinta vandens ir dirvožemio pH, mikroorganizmų sudėtis, rūšių tarpusavio sąveika.
Nėra ledo, nėra vandens
Ledynai ne tik reguliuoja Žemės klimato sistemą ir prisideda prie atmosferos vėsinimo – jie taip pat yra svarbūs gėlo vandens rezervuarai. Šis vanduo ypač vertingas, atsižvelgiant į vis dažnesnius ir intensyvesnius sausrų laikotarpius Italijoje bei Pietų Europoje: žiemą jis kaupiasi ledo pavidalu, o vasarą, tirpdamas, papildo upes ir kitus vandens telkinius.
Praradus ledynus, jau 2050 m. vandens nuostoliai būtų milžiniški. Palyginti su dabartine situacija, Valle d’Aosta netektų apie 2,15 mlrd. m³ vandens, Trentino–Alto Adige – 1,72 mlrd. m³, o Lombardija – 1,70 mlrd. m³.
Kaip paaiškina G. Losapio, ledynui mažėjant ir prarandant masę, sukaupto vandens kiekis nuosekliai senka, kol kartu su ledynu visiškai išnyksta. Šis procesas sukelia plataus masto grandininę reakciją, veikiančią ne tik gamtines buveines, bet ir žmogaus veiklą. Vienas iš pirmųjų šį poveikį pajustų žemės ūkio sektorius, kuris jau dabar susiduria su rimtais iššūkiais. Vis labiau būtų paveiktas ir hidroenergijos sektorius, kuris jau dabar patiria didelių sunkumų.
Slidinėjimo sektorius – visiškoje krizėje
Žurnalistas Michele Bertelli, besispecializuojantis klimato kaitos srityje, specialiame tarptautinės žiniasklaidos iniciatyvos „Pulsas“ susitikime Italijoje, remdamasis įvairių tyrimų duomenimis, pasakojo apie šalies slidinėjimo sektorių, kuris, anot jo, yra visiškoje krizėje.
M. Bertelli pabrėžė, kad klimato kaitos poveikis Italijos Alpėse yra itin stiprus, o temperatūra šiame regione kyla sparčiau nei kituose Europos regionuose.
„Pateiksiu keletą pavyzdžių. 2025 m. sausio 23 d. vykome apžiūrėti slidinėjimo kurorto Kunėjo mieste, Pjemonte. Šis metas – pats slidinėjimo sezono pikas, tačiau tądien pirmą kartą per visus metus iškrito sniegas“, – pasakojo jis.
„Tradiciškai slidinėjimo sezonas Italijoje prasideda gruodžio 8 dieną. Siekiant jį pradėti laiku, reikšmingą vaidmenį atlieka dirbtinis sniegas. Iš esmės, jis vienokiu ar kitokiu mastu naudojamas 90 proc. Italijos slidinėjimo trasų. Net aukščiausiose vietovėse esančios pagrindinės trasos negalėtų veikti be dirbtinio sniego“, – pridūrė jis.
Sektorius be ateities?
M. Bertelli taip pat atkreipė dėmesį, kad Italijos slidinėjimo sektorius yra subsidijuojamas valstybės, t. y. finansuojamas mokesčių mokėtojų pinigais.
„Asmeniškai neturiu nieko prieš, kad valstybė šį sektorių laiko svarbiu visuomenei ir, siekdama jį išsaugoti, skiria finansavimą. Vis dėlto problema ta, kad ekspertai prognozuoja, jog po 50 metų Italijoje vietovėse, kurios yra žemiau nei 1800 metrų virš jūros lygio, sniego nebeliks. Jei pažvelgtume į slidinėjimo kurortų išsidėstymą, 80 proc. jų yra žemiau šios ribos“, – sakė jis.
„Iš esmės finansuojame ekonomikos sektorių, kuris neturi ateities“, – pridūrė žurnalistas.
Naudojant dirbtinį sniegą, anot M. Bertelli, suvartojama ypač daug elektros energijos, kuri Italijoje yra itin brangi.
„ Turino universiteto atliktame tyrime nurodoma, kad 40 proc. slidinėjimo kurortų išlaidų sudaro elektros suvartojimas dirbtiniam sniegui gaminti – tai reikalauja itin didelių finansinių resursų. Artimiausiais metais matysime keletą labai prabangių, elitinių kurortų, pavyzdžiui, „Dolomiti Superski“ ar „Via Lattea“, kurie tikriausiai taps itin brangūs tiek italams, tiek užsieniečiams, o daugelis kitų susidurs su rizika bankrutuoti“, – teigė jis.
„Prognozuojama, kad per 50 metų šis sektorius Italijoje gali išnykti, tačiau kol kas nėra aiškios šalies politikos, kuria būtų siekiama jį iš esmės transformuoti ar pakeisti kitomis veiklos sritimis“, – apibendrino M. Bertelli.
Problema – ne tik Italijoje
Kylanti temperatūra ir vis didesnis sniego trūkumas daugelį Europos slidinėjimo kurortų verčia iš naujo įvertinti šio verslo modelį, rašo „Euronews“.
Remiantis 2020–2021 m. portalo „Statista“ duomenimis, daugiausia slidinėjimo kurortų Europoje yra Vokietijoje – 498. Italijoje jų yra 349, Prancūzijoje – 317. Toliau rikiuojasi Austrija (253), Švedija (228), Norvegija (213), Šveicarija (181), Suomija (76), Slovėnija (44) ir Ispanija (32).
2023 m. mokslo žurnale „Nature Climate Change“ paskelbtame tyrime prognozuojama, kad iš 2234 veikiančių Europos slidinėjimo kurortų 53 proc. patirs labai didelę sniego trūkumo riziką, jei pasaulinis atšilimas pasieks 2 °C, palyginti su priešindustriniu laikotarpiu. Jei vidutinė pasaulio temperatūra kiltų 4 °C, beveik visi Europos slidinėjimo kurortai – apie 98 proc. – susidurtų su rimtu sniego trūkumu.
Daugelyje vietovių jau dabar bandoma gelbėtis gaminant dirbtinį sniegą. Vis dėlto dar 2007 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktame tyrime buvo išskirta vadinamoji „šimto dienų taisyklė“: kad slidinėjimo kurortas būtų ekonomiškai gyvybingas, per metus turi būti bent 100 dienų, kai natūralaus sniego danga siekia ne mažiau nei 30 cm. Priešingu atveju užtikrinti stabilų pelningumą – sudėtinga.
Dirbtinis sniegas gali padėti, bet jis nepakeičia natūralaus. Jo gamyba itin brangi – vienos trasos padengimas gali kainuoti dešimtis tūkstančių eurų. Be to, jį pagaminti reikia milžiniško kiekio vandens ir elektros energijos, dėl to papildomai išskiriama šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
Augančios išlaidos atsispindi ir bilietų kainose – per pastarąjį dešimtmetį slidinėjimo kainos Europoje išaugo apie 35 proc., o kai kuriuose kurortuose jos šoktelėjo dar labiau. Didžiausias augimas fiksuotas Šveicarijoje, Austrijoje ir Italijoje. Dėl to žiemos sportas daliai europiečių tampa vis sunkiau prieinamas.