„Be nepriklausomos žurnalistikos piliečiai negali būti visapusiškai informuoti, susilpnėja gebėjimas kontroliuoti korupciją, o atskaitomybė blėsta. Neatsitiktinai pirmasis bet kurio autokrato žingsnis yra užgrobti nepriklausomą žiniasklaidą – tai matėme Rusijoje ir Baltarusijoje. Kai ši erdvė nutildoma, šešėlyje vyksta nuosmukis ir korupcija. Todėl nepriklausomos žiniasklaidos apsauga nėra prabanga – tai demokratinė būtinybė“, – patikina M. Vaščega.
Anot jo, Europos Sąjunga matydama rizikas jau ėmėsi prevencinių veiksmų. Neseniai įsigaliojo Europos žiniasklaidos laisvės aktas – naujas taisyklių rinkinys, užtikrinantis, kad viešoji ir privačioji žiniasklaida, nepatirdama nederamo spaudimo ir atsižvelgdama į skaitmeninę žiniasklaidos erdvės transformaciją, galėtų lengviau veikti kitose ES vidaus rinkos šalyse.
„Tarp pagrindinių nuostatų – redakcinės nepriklausomybės apsauga, žurnalistų šaltinių apsauga, nepriklausomas viešųjų paslaugų žiniasklaidos valdymas, žiniasklaidos nuosavybės skaidrumo didinimas ir žiniasklaidos paslaugų skaidrumo užtikrinimas. Viešojo intereso klausimus keliančius asmenis taip pat saugome nuo piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo procesų siekiant juos užtildyti“, – vardijo pašnekovas.
M. Vaščega primena ir apie naująją Žiniasklaidos atsparumo programą bei didinamą finansavimą 2028–2034 m. ES biudžete, siekiant užtikrinti didesnį atsparumą užsienio jėgų veikiamam manipuliavimui ir ypač kišimuisi į internetinį turinį.
Ar Lietuva taps naująja Vengrija?
Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė atkreipė dėmesį, kad tarptautiniuose indeksuose Lietuvos situacija dažnai įvertinama kaip kelianti vidutinę riziką žiniasklaidos pliuralizmui.
„Remiantis vertinimu, nors atvirų išpuolių prieš žiniasklaidą ir žurnalistus Lietuvoje nėra, politinė įtaka ir įtampos didinimias pasireiškia per visuomeninio transliuotojo veiklos kontroliavimą ar auditus. Lietuvoje teisinė sistema užtikrina pliuralizmą ir redakcinę nepriklausomybę. Tačiau galimi įtakos darymo atvejai, ypač esant teisinių sąvokų interpretavimo spragoms. Komercinės žiniasklaidos koncentracija yra didėjanti, bet toks procesas nėra sutelktas politinės valdžios naudai – veikiau dominuoja žiniasklaidos savininkų komerciniai interesai“, – teigė ji.
Pašnekovė pabrėžė, kad Vengrijos scenarijus yra absoliučiai unikalus ES kontekste ir tai sąlygoje pernelyg ilgas vienos politinės jėgos dominavimas valdžioje.
„Įtaka daroma ne tik akivaizdžiais teisiniais būdais ir įstatymų korekcijomis, tačiau giliai įsišakniję yra netiesioginės įtakos formos – skiriant atsakingus valdovus iš savo artimo politikos rato, darant spaudimą ir, pavyzdžiui, keičiant universitetines programas, finansiškai kontroliuojant nevyriausybinį sektorių ir kitas organizacijas, taip pat ir religines bendruomenes, nukreipiant finansinius srautus neremti politiškai nepalankaus verslo, taip pat ir komercinės žiniasklaidos, veiklų, imituojant informacines kampanijas tarptautiniams donorams pritraukti, per kurias dėmesys ir tarptautinis kapitalas yra nukreipiamas remti „savus“ bet diskredituoti politiškai nepalankius verslus“, – vardijo A. Balčytienė.
„Vengrijoje opoziciniai balsai stumiami į viešojo gyvenimo paraštes, o tie, kas veikia, gyvena savicenzūroje. Įsivietinanti institucinio autoritarizmo grėsmė, politinis užvaldymas ir ryškus posūkis stipresnės kontrolės arba akivaizdžios kelių krypčių poliarizacijos link yra matomi ir kitose Rytų Europos valstybėse. Be to, politinė poliarizacija, institucinis politinis užvaldymas, stiprūs Lenkijoje, Slovakijoje, anksčiau ypač ryškus buvo Slovėnijoje“, – pridūrė ji.
Profesorė pažymi, kad bet koks politikos ir verslo suartėjimas turi įtakos ir žiniasklaidai, todėl tai turi būti stebima ir kontroliuojama.
„Žurnalistai ir redaktoriai spaudžiami formuoti turinį pagal užvaldytojų interesus, o ne pagal profesinius standartus. Didžiausia grėsmė – žurnalistinės krypties pasikeitimas, kuomet žurnalistai ima ginti ne profesinius idealus ir kokybę, bet užvaldytojų interesą. Užvaldymas gali vykti ir diskursyviai – tai gana dažna ir dabar Lietuvoje matoma praktika: diskursyvinis politinis spaudimas persikelia į socialinių tinklų erdvę, kur kovojama dėl dėmesio ir naratyvų“, – atskleidė A. Balčytienė.
Savo ruožtu Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Audrys Antanaitis, vertindamas dabartinę situaciją Lietuvoje, pastebi, kad tikroji žurnalistika privalo susidurti su iššūkiais ir juos spręsti. Klausimas tik vienas, kaip gebama atsilaikyti daromai įtakai.
„Ten, kur žurnalistika nesusiduria su iššūkiais, ji virsta arba propaganda, arba šeimininkui tarnaujančia „publicistika“. Todėl žiniasklaida neturi reikalauti pagarbos. Ji turi reikalauti griežto įstatymų laikymosi, informacijos ir jos skleidimo laisvės. Jei tam yra trukdoma, žiniasklaida turi neatremiamą ginklą – viešumą, kurio šiais laikais demokratinėse ar net „ligotos demokratijos“ šalyse apriboti praktiškai neįmanoma“, – sakė LŽS pirmininkas.
„Lietuvos žiniasklaidos pamatas tradiciškai stiprus jau nuo spaudos draudimo ir vėliau Sąjūdžio laikų. O kai yra tradicija, tai ir pakilimai ar nuopuoliai nėra egzistenciniai. Tiesiog yra geresnių ir blogesnių laikotarpių. Prognozuoju, kad Vengrijos scenarijus Lietuvoje neturėtų kartotis, nes bent jau kol kas autoritarizmo tendencijoms mūsų valstybėje rastis dirva nėra palanki“, – pridūrė jis.
Iššūkiai, su kuriais susiduria Lietuva
EK atstovybės vadovas M. Vaščega atkreipė dėmesį, kad remiantis 2025 m. teisės valstybės principo taikymo ataskaita, Lietuvoje žiniasklaidos laisvei ir pliuralizmui apsaugoti taikomos ir įgyvendinamos veiksmingos teisinės priemonės, tačiau iššūkių vis tiek gausu: žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pastebėjo, kad nuolat daugėja skundų dėl dezinformacijos, o žiniasklaidos savireguliacijos organas pranešė, kad daugėja skundų dėl nuomonės formuotojų veiklos ir dirbtinio intelekto naudojimo žiniasklaidoje. Negana to, mažiau nei pusė lietuvių teigia, kad pasitiki žiniasklaida, o tai, anot pašnekovo, neraminanti tendencija.
Savo ruožtu organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus iniciatyvų vadovė Ieva Dunčikaitė pažymi, jog žiniasklaidos laisvė yra neatsiejama demokratijos dalis, tačiau mūsų šalyje matomos nerimą keliančios tendencijos
„Tam, kad žiniasklaida galėtų atliepti „visuomeninio sargo“ funkciją, būtina sudaryti sąlygas gauti duomenis ir atsakymus į keliamus klausimus. Pastaruoju metu stebime žiniasklaidos laisvės indekso prastėjimą tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Manau, tai yra neraminantis signalas, nes skaidrumo ir atskaitingumo stoka gali tapti puikia dirva įvairioms negerovėms – nuo institucijų uždarumo iki korupcijos apraiškų“, – sakė pašnekovė.
„Mano manymu, svarbu nepamiršti, kad laisva prieiga prie duomenų būtina ne tik žurnalistams, bet ir pilietinės visuomenės organizacijoms, kurios taip pat atlieka „visuomeninio sargo“ vaidmenį. Deja, šiuo metu to Lietuvoje dar pasigendu“, – mintį papildė ji.
Tuo metu A. Antanaitis pabrėžia, jog situacija Lietuvoje nėra kritiška. Anot jo, nuolatinių ar net represinių valdžios bandymų užgniaužti laisvą žodį šalyje nepastebima, o demokratija ir žurnalistai nuo kol kas pavienių atakų apsigina. Visgi, jo teigimu, daugiau sunkumų kelia ribotas žurnalistų darbo vertinimas ir profesiniai iššūkiai.
„Šio laikotarpio sisteminė bėda – socialinis žurnalistų neapgintumas, probleminis darbo santykių sureguliavimas, mažos rinkos sąlygojamas neadekvatus užmokestis už darbą. Tas lemia didelę žurnalistų kaitą, perėjimą į pelningesnes, nors ir artimas, pavydžiui – viešųjų ryšių – profesijas“, – teigė A. Antanaitis.
„Žurnalistikos problemos slypi kitur – tai profesijos skurdo sąlygojamas pačių žurnalistų profesinis pasiruošimas, perdėta ekonominė savicenzūra, nepakankama valstybės parama kokybinei pilietinei žurnalistikai, visuomenės informacinio raštingumo stoka, kai žurnalistika laikomas bet kuris viešojoje erdvėje parodęs ar pasigirdęs žodis“, – pridūrė LŽS pirmininkas.