Ukrainos 24-oji karaliaus Danylo atskiroji mechanizuotoji brigada yra viena seniausių ir labiausiai patyrusių brigadų šalies kariuomenėje. 2022 m. vasario 24-ąją prasidėjusią plataus masto invaziją brigados kariai pasitiko prie Popasnos miesto, kuriam teko galingas smūgis.
Vėliau ši brigada kovojo Bachmute, Niujorke. Pastaruosius dvejus metus jos kariai ir toliau kovoja sunkiausiose fronto atkarpose – Časiv Jare, Kostiantynivkoje.
Vilniuje pristatytų nuotraukų autorius, fotografas Olehas Petrasiukas ir žurnalistas Ivanas Petryčakas yra 24-osios brigados spaudos atstovai ir tuo pat metu kariai. Jie ne tik lydi žurnalistus į pavojingiausias pozicijas, patys fiksuoja brigados mūšius ir gyvenimą, bet ir ima ginklus į rankas. Vilniuje apsilankę ukrainiečiai sako likę sužavėti lietuvių neabejingumu Ukrainos skausmui.
– Pakalbėkime apie jūsų vizitą čia. Suprantu, kad fotografijų paroda skirta karo metinėms, bet kodėl pasirinkote būtent Vilnikų?
– Olehas Petrasiukas: Tiesiog Lietuva pirmoji žengė žingsnį ir sutiko mus priimti greičiau nei kitos šalys. Ryšiai, kuriuos turėjome mūsų brigadoje, suveikė sparčiau. Tai buvo bendras darbas su kariuomene, „StratCom“ ir diplomatinėmis įstaigomis.
Su Lietuva viskas susidėliojo sklandžiai. Tai ir į gera, nes Lietuva yra šalis, kuri puikiai jaučia Rusijos grėsmę. Čia žmonės žino istoriją ir supranta paramos Ukrainai svarbą. Mes norėjome komunikuoti su visuomene, kuri mus supranta ir su kuria randame bendrą kalbą.
– Ar turėjote galimybę pasikalbėti su vietiniais žmonėmis?
– Ivanas Petryčakas: Kol statėme stendus, prieidavo praeiviai. Tai geriausias rodiklis. Jie pradėdavo kalbėti savo kalba, mes atsakydavome ukrainietiškai, rusiškai arba angliškai. Žmonės pasakojo turintys pažįstamų Ukrainoje, sakė, kad mus palaiko.
Ši paroda suplanuota taip, kad ji įsilietų į gatvės erdvę – žmonės, eidami savo reikalais, tiesiog „užsikabina“ akimi ir sustoja pažiūrėti. Gatvės komunikacija veikia. Matosi ir pagal miestą: vėliavos ant valstybinių įstaigų, ant paprastų namų, parduotuvių, autobusų. Vilniuje jauti, kad žmonės žino apie Ukrainą ir jos problemas. Kartais man atrodo, kad Lietuvoje ir Estijoje žmonės Ukrainą palaiko labiau nei pačios Ukrainos viduje.
– Kodėl taip atrodo?
– Olehas: Nes čia tai matosi vizualiai. Man, kaip fotografui, tai krenta į akis. Estijoje per pratybas mane tai nustebino, o čia, Lietuvoje – dar labiau. Nepaisant materialinės paramos, pati vertingiausia yra moralinė parama. Tai labiausiai jaučiama iš šalies, kuri atiduoda viską, ką gali.
– Ukrainiečiai gyvena kare jau ketvirtus metus (nuo plataus masto invazijos) arba dvyliktus (nuo karo pradžios). Žmonės galbūt tiesiog pavargo. Čia gal kažkas pavargsta nuo naujienų apie karą, bet juk negalime to lyginti su jūsų situacija, kai kiekvieną naktį eini miegoti nežinodamas, kas laukia.
– Ivanas: Tikrai yra skirtumas tarp suvokimo ir pajautimo. Statydami šiuos stendus, kurie yra suvarpyti skeveldrų, atvežtų iš Donbaso, rodydami Olego nuotraukas su sugriautais namais Konstantinivkoje ar Časiv Jare, mes matome tą kontrastą. Čia stovi dangoraižiai, važinėja autobusai, negirdėti pavojaus sirenų. Žmonės pripranta prie karo, pripranta prie apšaudymų, jie adaptuojasi. Problema ta, kad iš pradžių visi susivienija, o praėjus laikui – pavargsta ir pradeda rietis tarpusavyje.
– Olehas: Aš manau, kad ukrainiečiai apskritai neturi moralinės teisės į jokį „nuovargį“. Pavargti reiškia pralaimėti karą. Jei pavargai – vadinasi, esi silpnas, o silpni neišgyvena.
– Ši paroda yra būtent apie 24-ąją brigadą ir mūšius prie Časiv Jaro?
– Ivanas: Iš esmės taip. Mes norėjome parodyti, kaip karas pasikeitė per metus. Pirmąją parodą rengėme Lvive prieš metus, bet ši yra kitokia, ji papildyta naujais vaizdais. Karas keičiasi net vizualiai. Tačiau žmonės nesikeičia, pėstininkų vaidmuo bet kokiame kare išlieka esminis. Časiv Jaro kampanija tai įrodo – pėstininkai ten viską lemia. Parodoje daug nuotraukų būtent iš pėstininkų pozicijų.
– Olehas: Časiv Jaras laikosi jau dvejus metus. Tai viena stabiliausių fronto linijų per visą laiką, lyginant net su Antruoju pasauliniu karu. Tai daug pasako apie brigadą, apie žmones ir vadovybę. Tai milžiniškas kolektyvas, dirbantis kaip vienas mechanizmas. Apie tai verta kalbėti, tai bus rašoma istorijos vadovėliuose.
– Ivanas: Šis darbas yra neįvertintas tarptautinės auditorijos. Užsieniečiams kartais trūksta empatijos, nes jie negali savęs pastatyti į žmogaus, imančio ginklą į rankas, vietą.
– Man kartais atrodo, kad užsienio žiniasklaidai karys Ukrainoje yra tik statistika… Arba, kad žurnalistams labiau rūpi padaryti gerą siužetą, parašyti įdomią istoriją, net jei savo darbu kelia grėsmę kariams. Esu tokias situacijas mačiusi savo akimis.
– Olehas: Karas nesitaiko prie žurnalistų. Tai ypač pasimatė dabar, kai užklausų skaičius išaugo, bet jų pobūdis pasikeitė. Jie sako: „Duokite mums darbo, bet saugiose ribose“. O aš sakau: „Ne, aš neleisiu jums dirbti brigadoje, pavyzdžiui, poligone“. Mes dvejus metus stovime Časiv Jare, o jūs prašote važiuoti į poligoną? Ne. Arba jūs prisiimate protingą riziką, sėdate į mano mašiną, aš jus vežu iki taško, tada einame pėsčiomis iki artilerijos pozicijų, ir tada dirbame. Jei ne – tada neturime ką jums parodyti. Žurnalistai yra šio karo ekosistemos dalis, kaip ir gaisrininkai ar greitoji pagalba. Jie turi prisiimti riziką.
– Brigados spaudos atstovas – koks tai darbas?
– Ivanas: Kai kurie žmonės, mobilizuoti į spaudos tarnybas, pamiršta, kad jie yra kariai. Reikia mokytis, tobulėti. Aš nuvažiuoju pas minosvaidininkus ir klausinėju jų visko: kaip nustatyti minosvaidį, kaip naudotis programomis. Man tai įdomu. Nėra ginklo, iš kurio nenorėčiau mokėti šaudyti.
– Olehas: Mes konkuruojame su kitomis brigadomis dėl resursų, dėl dronų, dėl žmonių. Jei apie mus niekas nežinos, mes neegzistuosime. Mūsų darbas, be dokumentavimo ateities kartoms, yra ir konkurencija dėl išteklių.
– Papasakokite apie save. Kiek žinau, vienas iš jūsų iki prisijungimo prie kariuomenės buvo fotografu, kitas – žurnalistu.
– Ivanas: Dirbau karo korespondentu televizijos kanale „1+1“. Važinėjau į frontą, dariau reportažus. Prasidėjus invazijai, toliau dirbau žurnalistu, bet pajutau, kad visuomenė vėl „atšalo“ karui, kaip buvo 2016–2017 metais. Reportažai apie žmonių istorijas fronto linijoje pradėjo prarasti aktualumą. Redakcijose girdėjau neigiamus atsiliepimus, kad „karas visus vargina“. Man buvo sunku tai girdėti grįžus iš fronto. Pajutau vertybinį lūžį ir mobilizavausi į brigadą, kurią pažinojau ir mylėjau.
– Olehas: Mano istorija panaši. Dirbau tarptautinėje agentūroje EPA. Turėjau gerą poziciją. Yra toks animacinis filmas „Puikusis ponas Lapinas“, ten pagrindinis herojus sako: „Anksčiau vogdavau paukščius, o dabar esu žurnalistas“. Filmo pabaigoje jis susitinka vilką ir žiūri į jį su pavydu, nes tas vilkas yra laisvas, o lapinas įstrigęs savo buityje.
Aš taip pat jaučiausi. Karas ėjo pro šalį nuo 2014-ųjų, o aš vis dvejojau, man trūko drąsos. 2022-aisiais mano nuotraukos buvo ant didžiausių laikraščių viršelių, tai buvo sėkmės viršūnė, bet aš jaučiau kaltę, kad esu ne savo vietoje. Kai man įteikė šaukimą, pasakiau: „Važiuojam“. Kariuomenėje prarandi asmeninę laisvę, turi priimti nustatytą tvarką, paaukoti šeimą, gyvenimo būdą. Tai didelė auka, bet ji būtina.
– Ivanas: Kariuomenėje daugelis „sustabdo“ savo asmeninį gyvenimą. Pėstininkai, kurie sėdi pozicijose po 250 dienų – tai jokia paslaptis – jie neturi asmeninio gyvenimo. Pasaulis aplink juos nesustoja, jie sensta, skursta, bet jų gyvenimas yra „ant pauzės“.
– Olehas: Dauguma žmonių Ukrainos kariuomenėje yra tie, kurie anksčiau neturėjo nieko bendra su armija. Tai „liaudies kariuomenė“. Tai yra pliusas. Žmonės iš civilinio gyvenimo atsinešė inovacijų. Pavyzdžiui, pas mus yra žmogus, kuris rašo kodą robotizuotiems kompleksams, kurie patys šaudo iš kulkosvaidžio, įvertindami net vėjo kryptį. Jis pats sukūrė ryšio sistemą, kurią galima valdyti iš bet kurio pasaulio taško.
– Kaip pasikeitė karas per tą laiką, kol jūs tarnaujate?
– Olehas: Pasikeitė atstumas, kuriuo dirba dronai. Tai didžiausias pokytis. Bet apskritai karas liko purvinas ir baisus.
– Ivanas: Redaktoriams neįdomu reportažai apie „kovinį darbą“, nes tai nesukelia empatijos. Karys jiems – statistika. Bet mes norime parodyti, kad tie patys civiliai Časiv Jare, prarandantys namus, yra tokia pati statistika. Nėra skirtumo tarp žmogaus, praradusio būstą, ir žmogaus, atėjusio to būsto ginti.
Jie abu niekada nesiruošė karui, jiems valstybė nemokėjo algos už tai, kad jie kažkada turės rizikuoti gyvybe. Žmonės tiesiog priėmė šią riziką ir tapo kariais. O visuomenės požiūris dažnai toks: „Tu pats pasirinkai šį kelią, tad eik ir mirk, tavęs niekas nevertė“. Tai baisu. Mes matomi kaip ginklai su serijiniais numeriais.
Mes dabar montuojame reportažą apie žuvusį mechaniką-vairuotoją. Filmavome, kaip jis su šarvuočiu M113 važiavo į gyvenvietę prie Časiv Jaro paimti trijų paskutinių civilių, kurie ten sėdėjo iki galo. Jis juos išvežė, bet vėliau žuvo vykdydamas kitą užduotį. Tai buvo paprastas kareivis, mechanikas, bet jis buvo mūsų draugas, padėjo mums statyti spaudos tarnybos biurą. Jis turėjo milžinišką drąsos atsargą. Mechanikai-vairuotojai dabar rizikuoja labiausiai, nes technikos judėjimas yra pagrindinis taikinys.
– Ar tokios istorijos dar sukelia emocijų, ar tai tampa kasdienybe? 24-oji brigada juk tiek daug iškentėjo.
– Olehas: Tai skauda, bet tai – mūsų realybė. Viena iš mūsų užduočių yra padaryti taip, kad žmonės vertintų mūsų ginklo brolių darbą. Kad suprastų, jog šis vyrukas turi plieninius nervus ir jis yra geresnis už tuos, kurie neturėjo drąsos ten būti.
– Dabar aplink labai daug „triukšmo“ apie derybas, apie taiką… Kaip tai veikia jus?
– Ivanas: Niekaip neveikia. Žmonės pozicijose neskaito šių naujienų. Jie jau seniai suprato, kad susitarti su tuo, kas neketina tartis, neįmanoma. Mes nelendame į politiką. Bet man atrodo, kad Lietuvoje visuomenė irgi supranta, jog tartis su rusais – ne variantas.
– Olehas: Mane kalbos apie taiką labai demotyvuoja. Nesuprantu, kas pasikeitė nuo karo pradžios? Mes vis dar esame mažesnė šalis, kariaujanti su didesne, kuri gauna milžinišką paramą. Kodėl staiga prabilote apie taiką dabar, o ne anksčiau? Man tai reiškia, kad mano laikas yra gaištamas neefektyviai. Jaučiu, kaip su kiekviena žinia apie taiką man lieka vis mažiau laiko pasiekti tuos tikslus, dėl kurių paėmiau ginklą.
– Ką norėtumėte pasakyti lietuviams ne tik savo paroda, bet ir perduoti žodžiais?
– Olehas: Ukraina yra. Ukraina kovoja. Ukraina nepasidavė. Kariai pavargę, bet mes nepasiduodame. Svarbu tai žinoti ir suprasti, kas yra karas. Jei norite taikos – ruoškitės karui. Tai geriausias variantas bet kuriai Europos šaliai. Parama Ukrainai yra investicija į jūsų pačių saugumą.
– Ivanas: Šiose nuotraukose yra maža dalelė ir lietuvių tautos likimo. Mes patys turime laimėti šį karą, bet jūsų parama yra nuostabi. Lietuva kaip niekas kitas teikia moralinę ir materialinę pagalbą. Nesvarbu skaičiai, svarbu, kad tai nuoširdu. Kiekvienoje Ukrainos pergalėje yra maža dalis Lietuvos žmonių indėlio.
Paroda pastatyta kaip gatvė, kuria eini nuo pradžios iki galo. Įeini pro vienus vartus, išeini pro kitus. Matai tas suvarpytas tvoras, matai veidus… tai dalelė Donbaso čia, Vilniuje.