Tikėtina, kad 2026 m. Rusijos „gynybos“ biudžetas bus panašus ar net didesnis nei šiais metais (apie 13 trilijonų rublių). Žinoma, tradiciškai papildomai apie 25 proc. gynybos reikmėms atplaukia iš šalutinių takelių (regionų programos, „prisideda“ verslas ir valstybinės įmonės ir pan.), dalis išvagiama.
Tačiau šie metai gali būti pirmieji metai nuo 2018, kai „gynybos“ biudžetas ne tik neauga, bet gali mažėti. Tačiau tai nereiškia, jog kad karas artėja prie pabaigos.
Pažymėtina, kad nuo 2018 m. Rusijos „gynybos“ biudžetas po truputį augo, kol 2022 m. padidėjo net 1,5 karto. Maža to, iki 2024 m. šis augimo tempas išliko kasmet, o bendras Rusijos „gynybos“ biudžeto šuolis nuo 2022 iki 2025 m. sudaro apie 3,75 karto. 2025 m. biudžetas antrus metus išlieka panašus, taip bus ir 2026 m.
Galima daryti prielaidą, kad per pastaruosius keletą metų agresorius priartėjo prie infrastruktūros vystymo lubų (įskaitant gamybinius pajėgumus), todėl gali būti, kad didesnį dėmesį ims kreipti į pajėgumų vystymą, o ne tik infrastruktūros kūrimą. Ar tai reiškia, kad jie yra patenkinti šia dinamika? Vargu. Gal norėtų ir toliau didinti „gynybos“ biudžetą, tačiau jis ir taip tempia antklodę nuo kitų sričių.
Stringanti ekonomika, didžiulės demografinės problemos, sankcijos (technologinis atsilikimas) verčia karinėje srityje spausti stabdį. Priešingu atveju – sprogimas.
Jei ši prielaida teisinga, šie pinigai bus skirti:
Gyvajai jėgai
Prieš Ukrainą šiuo metu kariauja apie 700 tūkst. karių. Nors pastarųjų mėnesių rusų žuvusių ir sužeistų dinamika sumažėjusi, tačiau vertinant 2024 m. ir 2025 m. vidutinius nuostolius per mėnesį, jie išlieka labai ženklūs. Galima priminti, kad per mėnesį rusai sugeba pritraukti apie 35 tūkst. naujų karių. Tokių pajėgumų vos užtenka išlaikyti bendrą iniciatyvą mūšio lauke. O ir demografija Rusijoje niekad nebuvo gera, karo metu tendencijos dar prastesnės – iki 2040m.gyventojų gali sumažėti 6 mln.
Galima priminti, kad į šiuos skaičius patenka ne tik eiliniai pėstininkai, bet ir karininkai, artileristai, tankistai, dronistai, oro gynybininkai ir kt. Jų pritraukimas ir paruošimas yra gerokai sudėtingesnis nei kelių savaičių supažindinimas iš kurios pusės paimti Kalašnikovą į rankas. 2022 m. rusų paskelbta mobilizacija aiškiai parodė, kad tuo metu jie jai nebuvo pasirengę.
Šarvuotai technikai
Per pirmus tris atviros agresijos prieš Ukrainą metus agresorius neteko milžiniškų kiekių šarvuotos technikos, todėl nuo šių metų priėmė sprendimą ją taupyti. Tai matosi pagal nuostolių dinamiką (2024 m. vidutiniškai per mėnesį minus 1039, 2025 m. 529, paskutinius 5 šių metų mėnesius – 356).
Jeigu žiūrėsime į rusų pajėgumą gaminti, modernizuoti ir atkurti pažeistą šarvuotą techniką, tai per mėnesį rusai pajėgūs pristatyti apie 300 šarvuotos technikos vienetų. Užkonservuotos ir modernizavimui tinkamos technikos resursas taip pat sparčiai senka. Jau tempiami senukai T62 bei T72A.
Artilerijai
Artilerijos (įskaitant 120 mm minosvaidžius) srityje rusai kol kas taupymo režimo nejungia. Jei 2024 m. vidutiniškai per mėnesį jie netekdavo 1120 sistemų, tai šiai metais – 1295.
Agresoriaus pajėgumas pagaminti ir atkurti tampomas ir savaeiges artilerijos sistemas neviršija 700 sistemų per mėnesį. Tikėtina, dar gelbėja didelis užkonservuotų artilerijos sistemų kiekis (kuris ne begalinis) bei vis plečiamas dronų pajėgumas. Pastarąjį taktiniu lygiu (divizija – pulkas- batalionas) agresorius vysto ne mažiau sparčiai nei ukrainiečiai.
Oro gynybai
Nuo plataus masto karo pradžios rusai neteko apie 1222 įvairių tipų oro gynybos sistemų. Tačiau dar didesnė problema nei nuostoliai yra Rusijos teritorijos dydis bei objektų skaičius, kuriuos reikia dengti oro gynybos sistemomis. Ukrainos dronų smūgiai agresoriaus naftos perdirbimo infrastruktūrai giliame užnugaryje bei intensyvėjantys smūgiai dronais artimame užnugaryje akivaizdžiai parodo, kad Rusija čia turi didelių problemų.
Aviacijai
Nuo 2022 m. rusai neteko 427 orlaivių (neįskaičiuojant sraigtasparnių). 2024 m. rikiuotėje rusai turėjo apie 1000 įvairių tipų orlaivių ir dar apie 1000 senų turi konservacijoje.
Nors ir turėdami totalų pranašumą orlaiviais prieš ukrainiečius, rusai nedrįsta per daug artintis prie kontaktinės linijos. Taip, jie išvystė KAB pajėgumą ir tai turi didžiulį efektą pajėgoms ant žemės. Tačiau tai neleidžia rusams užvaldyti dangaus.
Smūgiams į gilumą
Agresoriaus gamybinis pajėgumas nuolat leidžia turėti apie 300 – 400 sparnuotųjų raketų Kh101, apie 150 sparnuotųjų raketų Kh22, apie 200 – 300 raketų jūrinio starto sparnuotųjų raketų „Kalibr“, iki 300 raketų „Iskander“ (balistinė ir sparnuotoji versija), apie 80 viršgarsinių balistinių raketų „Kinžal“.
Nors raketų kiekis atrodo nemenkas, didžioji dalis šių raketų yra sandėliuose. Agresorius susiduria su rimtomis nešėjų problemomis: pavyzdžiui, strateginės aviacijos „aptirpimas“ po operacijos „Voratinklis“, problemos su „Kalibr“ raketų paleidimo šachtomis povandeniniuose laivuose ir panašiai.
Reikia pasakyti, kad, švelniai tariant, priemonėmis ne perpildytą Ukrainos oro gynybą pralaužia apie 30-35 proc. raketų.
Tokie smūgių rezultatai, įskaitant efektą, kurį kuria ilgo nuotolio dronai. Jie ne tik randa taikinius, apkrauna ukrainiečių oro gynybą, bet patys pajėgūs gana intensyviai vykdyti smūgių į gilumą operacijas.
Agresorius geba per mėnesį pagaminti apie 6000 tokių dronų, o vieno smūgio metu jau pajėgus atakuoti apie 800 dronų. Tiesa, efektyvumas dar mažesnis nei raketų ir siekia apie 10 – 15 proc. Tačiau rusai toliau intensyviai vysto šį pajėgumą, vis aktyviau naudoja reaktyvinius, kameromis aprūpintus ilgo nuotolio dronus.
Su visais šiais pajėgumais agresoriui per 3 su puse metų nepavyko sugriauti Ukrainos vadovavimo ir valdymo, gynybos pramonės, logistikos ir energetinės infrastruktūros.
Inovacijoms
Vakarų sankcijų kontekste Rusija yra priversta ne tik kliautis Irano ar Kinijos technologiniais sprendimais, tačiau ir pati siekia vykdyti inovacijas, kurios leistų neatsilikti karinės galios srityje. Tai iš dalies padeda rusams tobulinti savo smūgius į gilumą, žvalgybos, elektroninės kovos, oro gynybos ir kitus pajėgumus, tačiau dėl milžiniško proto nutekėjimo, minėtų Vakarų sankcijų, demografinių problemų nekuria technologinio proveržio efekto.
Apibendrinimas
Manevro pajėgumas nustekentas ir pasistūmėti gali tiek, kiek neša pėstininko kojytės arba žiguliukas gali nuvažiuoti.
Oro gynyba nepajėgi apsaugoti nuo Ukrainos dronų (ką jau ten vakarietiškų raketų).
Aviacija tris su puse metų negeba perimti Ukrainos dangaus kontrolės.
Smūgių į gilumą pajėgumas per tris su puse metų nesugebėjo sugriauti Ukrainos vadovavimo ir valdymo, gynybos pramonės, logistikos ir energetinės infrastruktūros.
Technologinis atsilikimas nuo Vakarų gilėja dėl inovacijų ir intelektualinio trūkumo.
Su tokia problemų puokšte Rusijos ginkluotosios pajėgos pasitinka „gynybos“ biudžeto piką ir, tikėtina, būtent į šių problemų sprendimą eis esminės lėšos.
Tad kam ruošiasi Rusija?
Per tris-keturis metus toliau besitęsiančio karo metu užkamšyti skyles ir įgauti tokį pranašumą, kad atsirastų reali galimybę pasiekti pergalę prieš Ukrainą mūšio lauke?
„Įšaldyti“ konfliktą su nenugalėta, pikta ir tik laukiančia progos atsiimti kas jai teisėtai priklauso Ukraina ir po trijų-keturių metų pradėti karą prieš NATO?
Po trijų-keturių metų tebevykstant karui su Ukraina atidaryti antrą frontą ir pradėti karą su NATO?
Bandymas įgyvendinti bet kurį iš šių planų Rusijos laukia didžiuliai iššūkiai.
Ne, nenorime pasakyti, kad miegokit ramiai. Atvirkščiai. Mirštančios diktatūros lošia va bank. Kremlius jau įrodė, kad priimant sprendimus jo imperinės ambicijos yra lemiantis faktorius, o ne jų ginkluotųjų pajėgų pasirengimo lygis, ekonomikos būklė ar tarptautinės izoliacijos grėsmė.
Todėl visi trys variantai yra realūs tiek, kiek mes Vakaruose darysim namų darbus. Taip kaip reikia, o ne taip kaip gražiau atrodo ar politiškai patogiau.
Reikia nustoti gyventi nuo bėdos iki bėdos ir eilinį kartą nustebti, kad mes nepasiruošę.
Privalome patys kelti Rusijai saugumo dilemas, o ne reikšti dar vieną susirūpinimą, kai kur Europoje užsiliepsnoja kokia gamykla ar nutrūksta elektros kabelis.
Tris metus dronai daužo Ukrainą, gamybos ir smūgių mastai auga, o kai jie įskrenda pas mus į namus, visu Aljansu draugiškai išplėtę akytes klapsime ir sakome, kad neturime įrankių efektyviai su jais kovoti. Siunčiame F35 su milijonus kainuojančiomis raketomis numušinėti iš plastmasės padarytų dronų.
Ir čia ne apie atgrasymą. Paraleliniame pasaulyje V. Putinas ir visa Rusija su Vakarais jau kariauja gerus 20 metų. Tankų kolonų pajudėjimas per sieną tebūtų tik logiška veiksmų seka jų galvose. Šios nuostatos mes nepakeisim. Tiesiog turime būti pasiruošę ne JEI jie ateis, o KAI jie ateis.
Pozityvo yra – judam mes, vokiečiai, švedai, britai bunda, lenkai, suomiai niekad ir nemiegojo.
Amerikiečiai kaip tas paauglys, kuris pirmadienio rytą namie kelia chaosą nes tingi eiti į mokyklą, bet visi žino – nueis ir gaus 10. Gaila, kad reikėjo tiek daug ukrainiečių kraujo, kad atsirastų supratimas (dar deja ne visur). Nesinori dar daugiau mūsų kraujo, kad ateitų ryžtingi veiksmai.