Tuvalu – pirmoji skaitmeninė valstybė pasaulyje
Šių šalių būsimas statusas kaip valstybių yra itin svarbus. Blogiausiu atveju jų gyventojai neteks namų ir pragyvenimo šaltinių. Jie taip pat praras savo gyvenimo būdą, tapatybę, kultūrą, paveldą ir bendruomenes, rašo „The Conversation“.
Tuo pat metu valstybingumo praradimas gali reikšti, kad šios šalys neteks kontrolės ir vertingų gamtos išteklių, ir netgi gali prarasti vietą tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip Jungtinės Tautos.
Nenuostabu, kad jos deda visas pastangas, kad išvengtų tokio likimo. Pavyzdžiui, Tuvalu pasirašė sutartį su Australija, kuri garantuoja, kad valstybė bus pripažinta net ir tuo atveju, jei klimato kaita paveiks jos teritoriją.
Be to, kad „Tuvalu valstybingumas ir suverenitetas išliks nepaisant to, kaip klimato kaitos sukeltas jūros lygio kilimas paveiks šalį“, Australija taip pat įsipareigojo priimti Tuvalu piliečius, norinčius emigruoti ir pradėti naują gyvenimą saugesnėje aplinkoje.
Susidūrusi su fizinio išnykimo grėsme, Tuvalu taip pat ėmėsi skaitmenizacijos. Tai apima valstybinių paslaugų perkėlimą į internetą, virtualų teritorijos atkūrimą ir kultūros archyvavimą.
Tikslas – kad Tuvalu išliktų valstybe net ir tuo atveju, jei klimato kaita privers jos gyventojus emigruoti, o kylanti jūra sunaikins žemę. Šalis teigia, kad taps pirmąja skaitmenine valstybe pasaulyje.
Kitose vietose, pavyzdžiui, Maldyvuose, bandomi inžineriniai sprendimai. Tarp jų – dirbtinai didinamas salų aukštis, siekiant išvengti teritorijos praradimo.
Kitos iniciatyvos, tokios kaip Rising Nations Initiative, siekia apsaugoti Ramiojo vandenyno salų valstybių suverenitetą klimato grėsmių akivaizdoje.
Kaip bus apibrėžiamas mažų salų valstybių valstybingumas
Tradicinėje tarptautinėje teisėje valstybės egzistavimui būtini keturi elementai: gyventojai, teritorija, efektyvi ir nepriklausoma vyriausybė bei gebėjimas palaikyti tarptautinius santykius.
Kadangi klimato kaita kelia grėsmę paversti mažų salų teritoriją netinkama gyventi arba ją visiškai užlieti, gali būti prarasti tiek gyventojai, tiek teritorija.
Efektyvi ir nepriklausoma vyriausybė taip pat gali tapti neveiksni. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visi būtini valstybingumo elementai būtų prarasti.
Tačiau tarptautinė teisė pripažįsta, kad kartą atsiradusi valstybė gali toliau egzistuoti net jei kai kurie jos valstybingumo elementai yra pažeisti. Pavyzdžiui, taip vadinamos „žlugusios valstybės“ (angl. failed states), tokios kaip Somalis ar Jemenas, vis tiek laikomos valstybėmis, nors neturi efektyvios vyriausybės – vieno iš pagrindinių elementų pagal tarptautinę teisę.
Visgi klimato kaitos keliamos grėsmės mažų salų valstybių valstybingumui yra beprecedentės ir rimtos. Be to, tikėtina, kad jos bus nuolatinės. Todėl lieka neaišku, ar tarptautinė teisė galėtų taikyti savo lankstumą ir „skęstančioms“ valstybėms.
Neseniai Jungtinių Tautų Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) pateikė patariamąją nuomonę apie valstybių įsipareigojimus klimato kaitos kontekste.
Teismas nagrinėjo platų klausimų spektrą, susijusį su valstybių teisiniais įsipareigojimais šiuo klausimu. Tarp jų – ir būsimo valstybingumo klausimas mažų salų valstybėms.
Teismas pripažino, kad klimato kaita gali kelti grėsmę mažų salų ir pakrančių valstybių, esančių žemai virš jūros lygio, egzistavimui. Tačiau jis baigė šią diskusiją gana mįslinga fraze: „kai valstybė yra įsteigta, vieno jos sudedamojo elemento išnykimas nebūtinai reiškia valstybingumo praradimą.“
Ką teismas iš tiesų turėjo omenyje šiuo pastebėjimu? Deja, atsakymas nėra iki galo aiškus. Viena vertus, sprendimas, regis, patvirtina tradicinį lankstų požiūrį į valstybingumą tarptautinėje teisėje.
Kai kurie teisėjai interpretavo šią frazę kaip tokio lankstumo išplėtimą – anksčiau taikyto žlugusioms valstybėms – ir „skęstančių“ šalių atveju. Kitaip tariant, valstybė gali teisiškai egzistuoti net tada, kai visa jos teritorija atsiduria po vandeniu.
Tačiau atidesnis sprendimo skaitymas rodo, kad teismas taip ir nepatvirtino aiškiai, jog sąvoka „valstybingumas“ galėtų būti išplėsta taip, kad apimtų visiškai po vandeniu atsidūrusią valstybę.
Teismas tik pažymėjo, kad vieno elemento išnykimas „nebūtinai“ lemia valstybingumo praradimą. Bet „skęstančių“ šalių atveju tikėtina, kad išnyks visi pagrindiniai elementai – gyventojai, teritorija, vyriausybė ir gebėjimas palaikyti tarptautinius santykius.
Kol kas TTT paliko šį klausimą atvirą. Sprendimas rodo tam tikrą lankstumą, tačiau vengia galutinio pareiškimo, kurio tikėjosi daugelis pažeidžiamų šalių. Todėl „skęstančių“ salų ateitis lieka neaiški.