Krizė prasidėjo dar gruodžio pabaigoje, kai Irane kilo masiniai protestai prieš režimą. Situacija vystėsi chaotiškai – su paskutinės minutės sprendimais ir galima tyčine dezinformacija. Būtent neapibrėžtumas tapo strateginiu ginklu: Irano vadovybė liko pažeidžiama ir nepasiruošusi didžiausiam Izraelio aviacijos smūgiui istorijoje.
Operacijos ištakos siekia gruodį, kai Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu susitiko su Trumpu Mar-a-Lago rezidencijoje.
Tuo metu protestai Irane dar tik įsibėgėjo, ir nebuvo aišku, ar jie taps rimta grėsme režimui. Netanyahu aptarė galimą bendrą smūgį, kuris iš pradžių turėjo būti nukreiptas daugiausia į Irano balistinių raketų programą ir preliminariai planuotas pavasariui. Tačiau vos po kelių dienų situacija pasikeitė: režimas protestus numalšino jėga, žuvo tūkstančiai žmonių. Trumpas socialiniuose tinkluose paragino protestuotojus užimti valdžios institucijas ir išreiškė paramą.
Sausio 14-ąją jis buvo beveik įsakęs pradėti atakas, tačiau paskutinę akimirką sustabdė sprendimą. Vietoj to pradėjo masinį JAV pajėgų telkimą Artimuosiuose Rytuose ir slapta su Izraeliu planavo bendrą operaciją.
Per kelias savaites Vašingtone du kartus lankėsi „Mossad“ vadovas, taip pat Izraelio karinės žvalgybos vadovas ir kariuomenės generalinio štabo viršininkas – visi derino planus, vėliau pavadintus operacijomis „Epic Fury“ ir „Roaring Lion“.
Tuo metu Trumpas vertino, ar karinis spaudimas gali priversti Iraną sudaryti susitarimą jo sąlygomis. Vasario pradžioje Omanui tarpininkaujant įvyko pirmasis JAV ir Irano susitikimas nuo praėjusių metų karo. Netrukus Netanyahu skubiai atvyko į Vašingtoną aptarti JAV „raudonųjų linijų“ derybose ir scenarijaus, kas nutiktų, jei jos žlugtų.
Nors Trumpo pasiuntiniai Jaredas Kushneris ir Steve’as Witkoffas skeptiškai vertino galimybes susitarti, oficialiai Ženevoje vykusios derybos nebuvo vien priedanga. JAV aiškiai perspėjo Teheraną: jei artimiausiu metu nebus realios pažangos, bus imtasi karinių veiksmų.
Likus savaitei prieš susitikimą JAV ir Izraelis jau buvo sutarę galimą smūgio laiką – artėjantį šeštadienį, kai Khamenei tradiciškai susitinka su patarėjais savo komplekse. Didžiausias iššūkis buvo neleisti jam nieko įtarti ir pasitraukti į požeminį bunkerį. Net ir pasirodžius viešiems pranešimams apie galimą pasikėsinimą, Irano lyderis savo planų nepakeitė.
Kai ketvirtadienį Kushneris ir Witkoffas atvyko į Ženevą, jie jau nujautė, kad susitarimo pasiekti nepavyks, tačiau susitikimą vis tiek surengė, kad Irano delegacija manytų, jog diplomatija dar gyva. Po pirmosios sesijos jie paskambino viceprezidentui ir pranešė, kad pozicijos išlieka nesuderinamos. Vakare niekas nepasikeitė. JAV pareigūnų teigimu, Irano pasiūlymai buvo skirti tik vilkinti laiką.
Didžiausi nesutarimai kilo dėl trijų klausimų:
-
Branduolinė programa. JAV siūlė neribotą civilinės branduolinės energijos kurą mainais į sodrinimo atsakymą, tačiau Iranas atsisakė.
-
Balistinės raketos. Teheranas kategoriškai atsisakė apie jas kalbėti.
-
Regioninių ginkluotų grupuočių finansavimas, kurį Vašingtonas ir Tel Avivas laiko griaunančius visus Artimuosius Rytus.
Be to, žvalgybos duomenys rodė, kad Iranas jau atstatinėja branduolinius objektus, kuriuos Trumpas pernai buvo paskelbęs „visiškai sunaikintais“. Iraniečių pateiktame septynių puslapių dokumente nurodytas sodrinimo mastas, pasak JAV, būtų penkis kartus didesnis nei numatyta 2015 metų branduoliniame susitarime. Taip pat teigta, kad Teheranas slapta kaupė sodrintą medžiagą po medicininių tyrimų priedanga.
Po Ženevos Omano užsienio reikalų ministras skubiai nuskrido į Vašingtoną, paskutinį kartą bandė atidėti sprendimą, tačiau prezidentas jau buvo apsisprendęs.
Penktadienį paklaustas, ar smūgis neišvengiamas, Witkoffas atsakymo išvengė. Kitą rytą, kaip ir tikėtasi, Khamenei sušaukė patarėjus. Tuo pačiu metu virš žemės vyko dar du Irano saugumo ir žvalgybos pareigūnų susitikimai. Po kelių minučių visiems trims taikiniams buvo smogta vienu metu.
Izraelio žvalgybos pareigūno teigimu, jei Iranas būtų Ženevoje pasiūlęs tai, ko reikalavo Trumpas, karinis planas būtų sustabdytas. Tačiau Teheranas manė, kad JAV nesiryš veikti. Jie klydo.
Svarbu pažymėti, kad ši įvykių versija daugiausia paremta JAV ir jų sąjungininkų pareigūnų pasisakymais po smūgių ir kol kas nėra nepriklausomai patvirtinta. Vis dėlto, jei ji tiksli, Khamenei žūtis gali tapti vienu svarbiausių geopolitinių lūžių Artimųjų Rytų istorijoje.