Priešakinio buvimo strategija numatė tam tikrą laiką, per kurį į užpultą NATO valstybę atvyktų sąjungininkų pajėgos, o tai reiškė, kad invazijos atveju dalis užpultos šalies teritorijos galėjo atsidurti priešo rankose. Tuo tarpu priešakinės gynybos strategija numato teritorijos gynybą nuo pirmo centimetro. „NATO gynybos planai ir pajėgumai būtent pastatyti ant to principo – neleisti priešininko į savo teritoriją, netgi dar daugiau, jeigu potencialus priešininkas bando elgtis agresyviai, mes turim pilną teisę smūgiuoti į jo teritoriją geografiškai neapsibrėždami, kur, kada ir kaip tai darysime“, – aiškina Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Gynybos politikos direktorius Vaidotas Urbelis.
Pasak jo, pasikeitus NATO mąstysenai Lietuvoje ir Baltijos regione taip pat įvyko daug pokyčių – atsirado priešakinės pajėgos, su Rusija besiribojančios šalys pasitraukė iš Otavos konvencijos, draudžiančios priešpėstinių minų naudojimą ir gamybą.
Kaip stiprinama Rytinė NATO siena?
Pastaraisiais metais su Rusija ir Baltarusija besiribojančios valstybės skiria daugiau dėmesio pasienio ruožų apsaugai. Pavyzdžiui, Lietuvoje įrenginėjamos nuolatinės kontrmobilumo priemonės, skirtos stabdyti priešiškos technikos judėjimą – „drakono dantys“, koncertina. Praėjusiais metais Lietuvos kariuomenė taip pat gavo suomių gamybos prieštankinių priešdugninių „Sentry“ minų. Iš viso dešimties metų laikotarpiu Lietuva į kontrmobilumo priemonių diegimą skirs 1,1 mlrd. eurų, o didžiąją šios sumos dalį ketinama finansuoti iš Europos Sąjungos (ES) programų.
Gegužės mėnesį Rūdninkų poligone taip pat pristatytas ES rytinės sienos gynybos projektas, kuris remiasi jau egzistuojančiomis nacionalinėmis iniciatyvomis – Baltijos gynybos linija, kurią įgyvendina Lietuva su Latvija ir Estija, ir Lenkijos „Rytų skydu“, kuria stiprinami Suvalkų koridoriaus gynybiniai pajėgumai.
„Mes turime visada žiūrėti, koks mūsų pagrindinis tikslas. Ir tai yra atgrasyti rusus, kad Maskvoj sėdintys žmonės net nepagalvotų, ar jeigu pagalvotų, tai suprastų, kad atakuoti Baltijos šalis, ar Lenkiją, ar kitas mūsų kaimynes yra beviltiška, – akcentuoja V. Urbelis, vardydamas, kokių pajėgumų reikia atgrasymui, – reikia turėti gana stiprią, pirma, sausumos kariuomenę, tai yra brigados, divizijos, korpusai, kurie turi būti išdėstyti pagal Rusijos sienas, ir taip pat ypatingai svarbu oro pajėgumai, tai yra oro gynyba, tai yra priešlėktuvinė, priešraketinė, na, ir, aišku, antidroninė gynyba. Na, ir jūros, bet jūrose Rusija niekada nebuvo stipri, NATO čia turi didžiulį pranašumą.“
Kodėl Lietuvai reikia Vokietijos brigados?
Pasak KAM Gynybos politikos direktoriaus, Rusija stebi kaimynes ir vertina tik tokius veiksmus, kurie atliekami čia ir dabar, o ne po mėnesio ar kelių, todėl vienu svarbiausių įvykių, kalbant apie Lietuvos gynybą, tapo sprendimas šalyje dislokuoti Vokietijos brigadą. „Pastiprinimas yra labai gerai, bet jeigu nori atgrasyti Rusiją, turi turėti pajėgas čia ir dabar. Tai Vokietijos brigada yra puikus to pavyzdys“, – sako V. Urbelis.
Į Lietuvą per šiuos ir 2026-uosius metus atvyks apie 5000 Vokietijos brigados karių ir civilių tarnautojų, o pilnas kovinės brigados pajėgumas bus pasiektas 2027-aisiais. Šiuo metu Rūdninkų poligone statoma didžiausia karinė infrastruktūra Lietuvos istorijoje. Pagal gyventojų skaičių karinis miestelis prilygs Šilalei, jame tarnybą atliks 80 proc. vokiečių brigados karių.
Vos paskelbus apie Vokietijos brigados dislokavimą, tarp lietuviškų socialinių tinklų paskyrų kilo nerimas, kaip greitai brigada galės imtis veiksmų, jei Lietuva bus puolama. Jaudulys kilo vokiečių naujienų portale pasirodžius straipsniui, kad bet kokiems brigados veiksmams būtų reikalingas Bundestago leidimas. KAM Gynybos politikos direktorius ramina, kad NATO turi labai aiškias procedūras, kaip reaguoti grėsmių atveju, tačiau, siekiant palikti priešą nežinioje, ne visos jos atskleidžiamos viešai.
„NATO turi nusistatę vidines procedūras, kaip tai daroma. Akivaizdu, kad jeigu yra karinė ataka prieš NATO, tai reagavimas yra automatinis. Aišku, reikalingas ir politinis sprendimas, tai yra, kad Šiaurės Atlanto taryba aktyvuotų penktą straipsnį, bet, iš principo, valstybės su savo pajėgomis gali pradėti veikti ir anksčiau. Nėra jokių išankstinių tam sąlygų. Taigi, dėl sprendimo priėmimo galiu pasakyti tai, kad jis yra numatytas, jis yra pražaidžiamas per pratybas. Visi supranta, kad veikti tokiu atveju reikia labai greitai, kad nėra laiko mąstyti“, – aiškina V. Urbelis.
Ekspertas akcentuoja, kad NATO, visų pirma, yra kolektyvinės gynybos organizacija, todėl visos šalys žino, ką daryti ištikus krizei, ir kas kiekvieną iš jų paremtų: „Mes žinome, kokios pajėgos, iš kurių šalių, kiek ir kaip ir kada atvyktų į Lietuvą, jeigu būtų krizė. Ir tai apima visą NATO. Taip pat Latvija, Estija, Lenkija ar Suomija – jie žino puikiai, kas ir kaip, kada juos paremtų.“
Lietuvos kariai tarptautinėse misijose
V. Urbelio įsitikinimu, svarbu į gynybos temą žiūrėti plačiau ir suprasti, kad rytinės NATO sienos gynyba nėra tik Baltijos šalių ir Lenkijos reikalas. Įsipareigojimus turi prisiimti visos Aljanso narės, nes ir Lietuva atskuba į pagalbą savo partnerėms bei dalyvauja tarptautinėse misijose. Viena iš jų – misija Kosove, kur jau daugiau nei du dešimtmečius NATO vadovauja taikos palaikymo operacijoms.
„Jeigu mes norime būti solidarūs su kitais ir norime, kad kitos valstybės būtų ir čia, Lietuvoj, tai, aišku, reikia dalyvauti ir tarptautinėse operacijose. Sakyčiau, Kosovas yra vienas iš tų, Balkanai apskritai. Nors, galbūt, nėra antraštėse, bet neramumų ten gali tikėtis kiekvieną minutę ir tas mūsų su vokiečiais kartu dalyvavimas dabar Kosove, manau, yra puikus to pavyzdys“, – pasakoja V. Urbelis.
Ekspertas akcentuoja, kad Lietuvos pagalba reikalinga ne tik kariniais klausimais, bet ir, pavyzdžiui, sprendžiant migrantų klausimus pietinėse NATO valstybėse.
„Lygiai taip pat mums reikia ir Italijos, ir Ispanijos čionai ir visi žinome migracijos klausimą, migrantų srautai iš Šiaurės Afrikos – jiems taip pat reikia padėti. Daugiausiai ten yra jūriniai pajėgumai, stengimasis sutrukdyti migrantų laivams perplaukti Viduržemio jūrą. Vėlgi, jeigu norime iš italų, ispanų oro gynybos pajėgumų, tai taip pat reikia pabandyti padėti ir jiems“, – sako KAM atstovas, pabrėždamas, kad Lietuvai išgyvenant migrantų krizę šalis taip pat nebuvo palikta viena.
Amerikiečių įsipareigojimai NATO
Vis dėlto, ne dėl visų partnerių pasirengimo padėti Lietuvai kritiniu momentu ramu socialinių tinklų vartotojams. Po rugsėjo pradžioje paskelbto Vašingtono sprendimo stabdyti svarbią karinės paramos programą, pagal kurią nuo 2018 iki 2022 m. daugiausia Lietuvai, Latvijai ir Estijai buvo skirta apie 1,5 mlrd. dolerių, daug kam kilo abejonių dėl amerikiečių požiūrio į NATO. V. Urbelis sako, kad, vertinant antrą prezidentinę kadenciją pradėjusio Donaldo Trumpo prioritetus ir vykdomą politiką, toks žingsnis nestebina, tačiau nebūtinai reiškia, kad amerikiečiai pamiršo savo įsipareigojimus Aljansui.
„Donaldui Trumpui laimėjus rinkimus tam tikros Amerikos politikos nuostatos pasikeitė, bet ta pati svarbiausia, kuri mums yra svarbiausia, kad NATO yra svarbus Aljansas ir tai, kad penktas straipsnis yra šventas reikalas, man atrodo, visi tai puikiai išgirdome ir per NATO viršūnių susitikimą. Donaldas Trumpas pakartojo tą patį įsipareigojimą labai aiškiai.
Taigi, mes žinome, kad JAV kol kas negalima pakeisti niekuo kitu, nors viena iš strategijos dalių, amerikiečių strategijos dalių, yra tai, kad Europa turi prisiimti didesnę atsakomybę. Ką mes kalbame jau gal 10 ar 15 metų. Ir europiečiai atsiliepia. Vien pažiūrėjus gynybos išlaidų dinamiką. Tarkim, nuo Rusijos invazijos pradžios Europos gynybos išlaidos beveik padvigubėjo. Tai yra neįtikėtinas progresas“, – pastebi KAM Gynybos politikos direktorius.
Lietuva nuo šios tendencijos didinti gynybos pajėgumus taip pat neatsilieka. 2018 metais pasiekusi NATO išsikeltą tikslą gynybai skirti 2 proc. BVP, šiemet šalis į gynybą investuoja jau 4 proc., o iki 2030 metų ketinama dar padidinti gynybai skiriamą BVP dalį ir pasiekti 5 – 6 proc. V. Urbelis tokį augimą vadina dideliu žigsniu, tačiau ragina nepamiršti, kad paaugusių išlaidų efektas gali būti juntamas tik po kelių metų.
„Naujų pajėgumų įsisavinimas užtrunka. Tai yra gamyba, yra mokymas, yra pristatymas, naujos infrastruktūros parengimas. Taigi, realų efektą pajauti daug vėliau. Mes galim turėti dabar 4 proc., bet realiai mes dabar įsisavinam tuos pajėgumus, kuriuos įsigijome, galbūt, prieš 3, 4 ar net 5 metus“, – vardija KAM atstovas.
Augančios išlaidos gynybai leidžia modernizuoti šalies turimą karinę įrangą ir drąsiau galvoti apie tai, kokių resursų gali prireikti moderniame kare. „Bet modernizuoti, ypatingai kadangi atsiranda naujos technologijos, ta dronų visa revoliucija, yra tikrai labai greitai besikeičiantis karo laukas. Lygiai taip pat dirbtinio intelekto panaudojimas, vėlgi, kelia naujus iššūkius. Tai tos technologijos keičiasi labai greitai, bet tam tikri baziniai dalykai lieka“, – sako V. Urbelis, pabrėždamas, kad šiuo metu šalys susiduria su dideliu oro gynybos sistemų trūkumu, – „oro pajėgumai yra vienas svarbiausių Ukrainos poreikių. Taigi, visi sprendimai ir ką mes girdim iš ukrainiečių, tai yra duokite daugiau „NASAMS“ baterijų, duokite daugiau „Patriot“ baterijų. Na, tai yra tai, ko ir mums reikia ir ko gynybos pramonė nespėja gaminti.“
Ekspertas teigiamai vertina tai, kad prie amuniciją ir ginklus gaminančių šalių netrukus prisijungs ir Lietuva. 2027-ųjų metų pradžioje Baisogaloje turi pradėti veikti Vokietijos įmonė „Rheinmetall“, kurios atėjimas laikomas strategiškai svarbiu žingsniu.
„Karas prieš Ukrainą parodė, kad amunicijos poreikis yra didžiulis. Prisimenu, kad prieš karą mes, sakėm, irgi turėjom tam tikros rusiškos amunicijos. Čia buvo atvažiavę pora Ukrainos delegacijų, sakom, gal jums reikia? Ne, ne, sako, mums nereikia, nes mes, sako, jeigu norit, Baltijos jūroj galim salą jums supilti iš amunicijos, kiek mes turime.
Nepraėjo kažkiek mėnesių ir amunicijos poreikis pasirodo, kad yra didžiulis, nes, pirma, tie sandėliai, aišku, dalis buvo sunaikinta, nes kiekvienas sandėlys yra atakuojamas ir tai yra vienas iš pirminių taškų, kuriuos priešininkas bando sunaikinti, tai yra logistika, tiekimo grandinės. Ir jų išnaudojimas yra didžiulis, tai yra, milijonais eina kiekvieną savaitę ir mėnesį“, – prisimena V. Urbelis.
Pašnekovas ramina manančius, kad Lietuva, duris atvėrus ginklų ir amunicijos gamyklai, taip pat taptų patrauklesniu taikiniu Rusijai. Pasak jo, kariaudamas Ukrainoje Kremlius jau įrodė teisėtu taikiniu laikantis net ir daugiabučius ar ligonines, todėl gamykla būtų tik vienas taikinys iš tūkstančių.
Svarbu nepasiduoti nerimui
Rūpestis savo gynyba Lietuvai šiuo metu yra prioritetų viršūnėje. Kaip niekada daug apie tai kalbama dar ir dėl vis pasikartojančių Rusijos provokacijų NATO oro erdvėje, pradedant kelių dešimčių dronų įskridimu į Lenkijos oro erdvę rugsėjo viduryje ir baigiant laikinai dėl dronų pasirodymo sustabdyta oro uostų veikla Norvegijoje ir Danijoje, tačiau KAM atstovas ragina nepasiduoti panikai ir šaltu protu vertinti realybę.
„Jeigu žiūrim į tą pagrindinę grėsmę, tai yra Rusijos karinė grėsmė, tai mes turim tikrai gerai sutvarkytą žvalgybos sistemą, įspėjimo sistemą ir tokie dalykai neatsitinka per naktį, kad ryte atsibundi, o ten tu matai Rusijos ten antrą korpusą stovintį kažkur tai šalia sienos. Tai užtrunka, tai mes matome, tai mes girdime ir žinome.
Tai tokių pranešimų, kai kartais irgi aš matau, kad ten trys brigados stovi šalia Latvijos, tai tokius reikia iškart atmesti“, – pataria V. Urbelis, primindamas, kad Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė, žinanti visus mechanizmus, kaip pajungti sąjungininkus ištikus krizei.
Projektą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas.