Naujausiame savo įraše, kuriuo sutiko pasidalinti ir su „Delfi“, Jurga rašė:
„Jei jie skrenda į septynių žvaigždučių viešbučius, tegul patys ir gelbėjasi. Prieš tai kėlė prabangias nuotraukas su maudymukais, o dabar – gelbėkit, gelbėkit!“.
„Tegul ir lieka tame Dubajuje ar emyratuose, ką norėjo, tą ir gavo.“
Juk planuojantys keliones apie karo veiksmus net nenujautė! Negana valdžios nusišvilpimo į ekstremalią situaciją, pramušė ir komentatorių dugnas.
Ar ekstremalioje situacijoje skirstysime savo tautiečius pagal nusipirktų atostogų kainą?
Įstrigti galima ir Šventojoje, mediniame namelyje, einant į lauko tualetą ir įlūžtant su visomis grindimis (man taip nutiko vaikystėje Juodkrantėje).
Ligos patale, nors ką tik kėlei nuotraukas, kaip rūkei cigarą ir gėrei margaritas ant vandenyno kranto.
Miške, kai išėjai grybauti, tik pamiršai, kad sergi Alzhaimeriu.
Ant ledo lyties, kai žvejodamas gyvenimo žuvį nepastebėjai, kaip ledo gabalas nuskilo ir nuplaukė…
Įstrigti įmanoma daug kur ir žinojimas, kad net jei valstybė apsidirbs iki kaklo, bus žmonės, kurie palaikys, užjaus, skambins visais varpais ir jei gali – padės, tas jausmas tampa šiokia tokia sudedama laimės dalimi, dėl kurios atsibudę šypsomės.
Mes esam žmonės, iš kurių burnų nekrinta rupūžės (nors jos visai mielos ir naudingos gamtai).
Tokie komentarai apie septyniose žvaigždutėse įstrigusius kalba tik viena – rašančių neregėtą pavydą keliaujantiems.
Pavydas yra normali būsena, ją visi esame patyrę, bet kartais pavydas tampa akmeniu po kaklu, neleidžiančiu patiems pajudėti iš savo išsikastos duobės.
Tie brangiai įstrigę yra tik lašas jūroje, greičiausiai jie išsikapstys patys, galite nesirūpinti, dalis jau parskrido per aplinkui, už savo pinigus ir brangiai, jų istorijos tik plačiau parodo bėdą – gelbėti niekas neskuba.
Turbūt niekas dabar nenorėtumėme atsidurti ten, kur vyksta bilietų gaudymo varžybos.
Ir ta bloga emocija, kad kažkas iš mūsų, nuostabios atjausti linkusios tautos, atrenka, ką gelbėti ir ko ne, kam įgelti skaudžiausiai, yra visai ne laiku.
Ir prašau, praneškit man, kada atskrenda tas stebuklingas valdžios siųstas lėktuvas evakuacijai, – manęs klausinėja likę karo veiksmų zonoje“, – rašė žinoma moteris.
Šis jos tekstas taip pat sulaukė įvairių reakcijų.
„Pavydas – viską griaunanti stichija. Galų gale, nukenčia patys pavyduoliai“, – J. Baltrukonytės įžvalgoms antrino vienas žmogus.
„Pritariu, visur gali įvykti nenumatytos situacijos, nelaimės. Aišku, reikia padėti žmonėms. Aš irgi mėgstu keliauti, aišku į kuklesnes keliones, ir visiškai nepavydžiu tiems, kurie gali sau leisti prabangias keliones. Stiprybės jiems ten ir laukiame sugrįžtant“, – rašė kita moteris.
Visgi, būta ir visai kitokių nuomonių.
„Ar jūs rimtai? O kiek ten sėdi ir plėtoja verslą… Tie garsiausiai ir šaukia“, – teigė vienas komentatorius.
„Taip, bjaurių, pavydžių, tūžmingų komentarų tokiais atvejais visada pasipila, ir tai yra labai nemalonu. Kita vertus, kai kurių atostogaujančiųjų Dubajuje skundai irgi absurdiški – kažkoks įsivaizdavimas, kad vyriausybė turi viską mesti ir skubiai jiems siųsti spartaną gelbėjimui, maždaug taip.
Dabar Artimuosiuose Rytuose yra įstrigę daugybės šalių piliečiai, tarp jų ir JAV, Britanijos, Italijos, ir niekas taip staigiai jų visų neevakuoja, nes tai yra neįmanoma. Beje, kol kas nors manęs komentaruose neužsipuolė, kad pavydžiu atostogaujantiems Dubajuje, iš karto pasakau, kad esu ten ir pati atostogavusi.
P.S. Dauguma Persijos įlankos šalių, tarp jų ir JAE, jau seniausiai Užsienio reikalų ministerijos buvo pažymėtos kaip šalys, į kurias vykstant reikia imtis papildomų atsargumo priemonių, buvo aiškiai parašyta, kad Artimuosiuose Rytuose tvyrant įtampai yra didelė konflikto plitimo rizika. Tai patys jautriausi ekstremalioms situacijoms keliautojai, pvz., su mažais vaikais, tą irgi galėjo bent dalinai įsivertinti iš anksto“, – savo pastebėjimus išsakė dar viena moteris.
Visą Jurgos įrašą rasite čia:
Vilniuje nusileido lėktuvas iš Dubajaus: