Jautriai prabilo apie mirusį tėtį
Pokalbio metu prabilusi apie savo tėtį, V. Mičiulienė plačiai atvėrė savo sielos duris. Nors šiandien jo tarp mūsų jau nebėra, moteris iki šiol brangina ir širdyje saugo kartu sukurtus prisiminimus.
Kaip pasakota laidoje, dar vaikystėje tėtis ją išmokė grybauti. Tam net sugalvodavo savotiškas užduotis – per tam tikrą laiką Violeta miške turėdavo surasti konkrečią grybų rūšį.
Metams bėgant ir tėčio gyvenimui artėjant prie pabaigos, šis žaidimas tarsi apsivertė – vieną kartą užduotį visiškai aklam tėčiui davė jau pati Violeta.
„Aš tą netgi filmavau. Man buvo gražiausia, kad, kai tėtis tą grybą surado, iš pradžių tai atrodė juokinga, lyg toks grįžtamasis iš vaikystės ryšys, bet paskui, kai aš mačiau, kaip tėtis jį glostė, jį išrovė ir pabučiavo tą raudonviršį…
Mes važiavome namo, o jis sakė: neskubėk, atidaryk langą. Atidariau, jis iškišo tą grybą ir sakė: važiuok labai pamažu. Gatvės tuščios, o jis klausia: ką žmonės? Gatvėje – nei vieno žmogaus, bet aš sakau: juokiasi visi! Tėtis man atsakė: na va, o dar sako, kad grybų nėra – aklas žmogus ir tas surado, žiūrėkite“, – pasakojo laidos pašnekovė.
Pasak Violetos, tai tėčiui buvo it pergalės ženklas.
„Todėl man grybai tiek daug reiškia. Jie simbolizuoja tai, kad visada reikia ieškoti, rasti, o atradus – džiaugtis savo pergale. Taip darė ir tėtis. Jis man buvo mokytojas“, – jautriai dalijosi ji.
Tam tikra prasme, anot V. Mičiulienės, dar prieš kurį laiką jos tėtis tapo bene visos jos auditorijos tėčiu – tada, kai jųdviejų bendromis istorijomis moteris ėmė aktyviai dalintis viešojoje erdvėje.
„Aš jam skaitydavau visus komentarus, jis dalyvaudavo tame, sakydavo: palauk, sugrįžk, dar paskaityk man tą. Jis tapo visų tėčiu. Tas laikotarpis [Covid-19 pandemija] buvo visiems labai jautrus – tai buvo atraminiai taškai, į ką buvo galima atsiremti“, – teigė ji.
Širdį atvėrė dar plačiau
Jei Violetos tėtį jos gerbėjai galėjo savotiškai pažinti, laidoje pastebėta, kad iš žinomos moters lūpų mažai ką girdėję esame apie jos mamą. Išgirdusi tai, ji teigė: „Daug kas manęs to klausia. Mano mama mirė 84 metais, per mano stojamuosius“.
Pasak Violetos, jos mama ilgą laiką sirgo. Apie jųdviejų ryšį ji kalbėjo itin vaizdingai.
„Aš galvoju, kokia yra problema mūsų santykio. Mano mama manimi gyveno, ji buvo oras. Kaip mes vertiname orą? Kai jis yra – mes jo net nejaučiame. Kai jis dingsta – suprantame, kiek jis mums svarbus.
Mano tėtis buvo egoistas, aš buvau egoistė, o mama – mums tarnavo. Tai buvo žmogus, kuris atidavė viską ir sudegė… Inkstai atsisakė ir 84-aisiais, rugpjūčio 19-tą, mamos nebeliko. Aš labai pykau. Aš, kaip egoistė, labai pykau. Išeiti gali kiekvienas, o tu pabandyk gyventi! Man nebuvo gaila mamos, man buvo gaila savęs be mamos – kaip aš dabar gyvensiu? Tik daug metų praėjus, aš, tvarkydama kapelį, pagalvojau: mama mirė 48 metų. Jetau… Kai atėjo laikotarpis, kada man sukako 48-eri, man prasidėjo visi tie metai laukimo, tos baimės, ar gali būti, kad aš atkartosiu jos gyvenimą“, – kalbėjo V. Mičiulienė.
Dabar, pasak Violetos, ji jaučia – mama yra jos angelas sargas.
„Aš įsivaizduoju, kad tas angeliukas sėdi man ant peties. Visada, kai kažkas nutinka, sakau: ačiū. Aš žinau, kad ji čia yra. Mamos buvimą šalia aš labai jaučiu“, – sakė ji.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje: