Iš turtingiausios nuotakos – į lavonmusę
1572 m. mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui, neturėjusiam vaikų, Abiejų Tautų Respublika paniro į bekaralmečio chaosą. Valdovas į aną pasaulį iškeliavo atokiame Knyšino dvare Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje, kuriame buvo puikios sąlygos jo artimiausiai aplinka jį apvogti – amžininkai rašo, kad net nebuvo kuo užkloti mirusio karaliaus kūno, todėl teko iš užuolaidų paskubomis sukurpti užklotą, o rankas papuošti skolintomis brangenybėmis, nors pats Žygimantas Augustas buvo pasakiškai turtingas ir turėjo tokią brangakmenių kolekciją, kurios jam pavydėjo kiti Europos valdovai.
Vis dėlto didelę dalį mirusio Žygimanto Augusto turto didikams pavyko užrakinti greta stūksojusioje Tikocino pilyje. Radus jo testamentą netrukus paaiškėjo, kad savo milžiniškus turtus ir dar neišvogtas brangenybes karalius paliko trims savo seserims – Švedijos karalienei Kotrynai, Braunšveigo kunigaikštienei Sofijai ir vienintelei dar netekėjusiai 50-mečio link sparčiai artėjančiai seseriai Onai – būtent ją brolio mirtis akimirksniu pavertė kone turtingiausia nuotaka visoje Europoje.
Nežinia, apie ką ji tuo metu svajojo, nes Oną užklupo didžiulė lenkų ir lietuvių ponų nemalonė – kilo neregėtas skandalas, nes jai buvo uždrausta aplankyti mirusio brolio Žygimanto Augusto kūną ir pareikšti paskutinę pagarbą, o testamento vykdymas – sustabdytas.
„Tai aš – Ona, amžina mergaitė, ant kurios kada panorėję gali rėkti vyrai, vilkintys puošnias delijas (viršutinis apdaras plačiomis rankovėmis, pamuštas kailiu, su didžiule kailine apykakle – aut. past.). Aš esu vargšė našlaitė, lyg įkyri lavonmusė, nubaidyta nuo mirusio brolio kūno, kad ant savo sparnų neišskraidinčiau man teisėtai priklausančio palikimo,“ – romane „Nemeilė“ ašaromis dėl didikų jai daromos skriaudos springsta karalaitė Ona.
Dvigubi standartai: moteriai į sostą – ne!
Po Žygimanto Augusto mirties bekaralmečio chaosas apima ir visą Abiejų Tautų Respubliką – pirmą kartą tenka organizuoti naujojo karaliaus rinkimus, nes tuo metu sostas buvo nebe paveldimas, o renkamas. Visą valstybę buvo apėmęs gedulas, kad kelis šimtus metų Lenkiją ir Lietuvą valdžiusi Jogailaičių dinastija išmirė, kadangi vienintelis vyriškos lyties palikuonis – Žygimantas Augustas – neturėjo vaikų. Jo seserys tuo metu „nesiskaitė“.
Karalaitei Onai niekas nepasiūlė dalyvauti rinkimuose, o dar ir liepė išvykti iš Varšuvos, kad nesimaišytų po kojomis per rinkimus ir nedarytų įtakos. Palyginimui – tuo metu Angliją valdė garsioji karalienė Elžbieta I – po sesers Marijos mirties ji buvo vienintelis gyvas likęs garsiojo Henriko VIII Tiudoro vaikas. Mergaitė, pavertusi Angliją nenugalima jų galybe.
Tuo tarpu Ona Jogailaitė save vadino našlaite, beviltiškai kovojo dėl palikimo ir stebėjo, kaip Abiejų Tautų Respublikos karaliumi lietuvių ir lenkų ponai išrinko 21-erių metų Prancūzijos princą Henriką Valua – vieną iš hugenotų (protestantų – aut. past.) nakties žudynių Paryžiuje organizatorių. Jis atvyko į Krokuvą ir buvo karūnuotas.
50-metė Ona turėjo vilčių, kad jis ją ves, kaip paskutinę Jogailaitę, kad sustiprintų savo pozicijas šalyje, tačiau miklusis Henrikas išdūrė ir ją, ir visą Abiejų Tautų Respubliką – vos po kelių mėnesių valdymo gėdingai paslapčia viduryje nakties pabėgo į Prancūziją, nes po brolio mirties jam atsilaisvino Prancūzijos sostas. Abiejų Tautų Respublika paniro į antrą bekaralmetį, o karalaitei Onai netikėtai nušvito nauja viltis.
Triumfo akimirka, apšlakstyta ašaromis
Nusvilę nagus su Henriku Valua, lenkų ir lietuvių ponai, prisibijodami užsieniečių, šįkart 1575 m. gruodžio 15 d. karaliumi išrinko Oną Jogailaitę, suteikdami jai Rex titulą, kartu ir įgaliojimus valdyti valstybę. Vis dėlto su viena sąlyga – ji turėjo ištekėti už Stepono Batoro, kuris per vedybas su ja irgi gaus Rex titulą ir bus karūnuotas karaliumi.
Tuo metu prie Baltijos jūros krantų kaip tik vyko baisusis Livonijos karas, o Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas Rūstusis, save vadinęs caru, jau buvo okupavęs didžiąją dalį dabartinių Latvijos ir Estijos žemių. Žiaurios maskolių ordos siaubė Livoniją ant baslių smaigstydamos vaikus, prievartaudamos moteris, kankindamos ir žudydamos vietos gyventojus, ir artėjo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos. Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras jau buvo pagarsėjęs kaip geras karvedys, todėl ponai dėjo į jį viltis, kad tapęs karaliumi jis pagaliau nugalės Maskvos kraugerį.
Karaliumi išrinkta Ona Jogailaitė sutiko būti 42-erių Stepono Batoro žmona, ir jam atvykus į Lenkiją 1576 m. gegužės 1 d. jie iš pradžių susituokė, o paskui buvo karūnuoti, prima – Batoras, po jo – Ona.
Ceremoniją aprašęs amžininkas Svetoslavas Orzelskis liudija, kad karalaitė Ona Vavelio katedroje verkė taip, kad išsitepė savo baltą vestuvinę suknelę, simbolizuojančią nekaltybę. Ir išties buvo dėl ko: už santuoką ir karūną ji turėjo sumokėti Žygimanto Augusto palikimu – „savo noru“ jo atsisakyti, tačiau dar didesnė bėda jos laukė ateityje – karalaitė buvo pasmerkta nelaimingai santuokai.
Ir nors Ona oficialiai buvo išrinkta karaliumi, tačiau Steponas Batoras su ja nesidalino nei valdžia, nei lova. „Aš esu ta, kurią nuolat palieka. Nemato. Negirdi. Atsuka nugarą ir užtrenkia duris netgi vestuvių naktį. Na ir kas, kad aš – karalaitė, tapusi karaliumi?“ – Onos lūpomis savo romane kalba rašytoja Ilona Skujaitė.
Kalbėti už tas, kurių nebėra
Vieni Onos Jogailaitės amžininkai ją vadino labiausiai nuskriausta iš visų karalaičių ir niekam nelinkėjo tokio likimo, kiti apšaukė ją nuodytoja, valdžios ir turtų ištroškusia pikta boba, galvojusia tik apie pinigus ir save.
„Kiek žmonių – tiek nuomonių: Onos Jogailaitės atvaizdas per pusę tūkstantmečio išties apaugo tirštu lipniu, kone nenuplaunamu sluoksniu, pro kurį įžiūrėti jos tikrąjį veidą itin sunku.
Vis dėlto skaitydama istorinius šaltinius labiausiai pasigedau pačios karalaitės Onos balso. Laimė, ji labai mėgo rašyti laiškus, ypač savo seserims Švedijos karalienei Kotrynai ir Braunšveigo kunigaikštienei Sofijai, kuriuose atverdavo širdį ir keikdavo ją skriaudžiančius ponus. Jie labai atvirti ir pilni pikantiškų detalių apie to meto įvykius ir žmones – jų fragmentus įterpiau į savo kūrinį, kad skaitytojai išgirstų tikrą ir autentišką Onos balsą, ataidintį iš 500 metų glūdumos. Man svarbu, pasitelkus menines priemones, pasakoti apie užmirštas moteris mūsų istorijoje, kurios pačios nebegali kalbėti apie save,“ – teigia ką tik pasirodžiusio istorinio romano apie Oną Jogailaitę autorė Ilona Skujaitė.