Žygimantas Augustas „gydėsi moterimis“
XVI a. medicinos lygis buvo toks, kad pagrindiniai vaistai nuo visų ligų buvo kraujo nuleidimas, klizmos ir žoliniai preparatai, todėl žmonės – ir karaliai, ir vargšai – užklupti ligų, ieškojo pačių įvairiausių būdų išgyti. Onos Jogailaitės brolis Žygimantas Augustas, ligos patale merdint jo gyvenimo meilei Barborai Radvilaitei, į Krokuvą kvietėsi netgi raganas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kad jos savo žolėmis ir užkalbėjimais nubaidytų mirtį.
Panaši istorija pasikartojo ir paskutiniam Jogailaičiui artinantis prie mirties slenksčio. Pamaldžioji Žygimanto Augusto sesuo Ona nepatenkinta stebėjo, kaip nuo siaubingų podagros, išsukiojusios rankų ir kojų sąnarius, skausmų kenčiantis jos brolis „gydėsi moterimis“ – ne tik jų kūniška meile, bet ir užkalbėjimais bei kitomis „daktaravimo“ paslaugomis.
Istoriniuose šaltiniuose galima aptikti minit į Varšuvą pas karalių iškviestą žiniuonę, kuri esą gydė ir Barborą Radvilaitę. Lenkų istorikas Jerzy Besala mini, kad ją iš Vilniaus atvežti paliepė pats Žygimantas Augustas, prigrasinęs pasiuntiniui kelionės metu šiukštu nieko neimti iš jos rankų. Istoriniai šaltiniai mini, kad raganos bandė gelbėti karalių žolių nuovirais, vandens procedūromis ir netgi naudojo siūlus, nežinia kokiais tikslais ištrauktus iš Jo Didenybės apatinių baltinių.
„Paskui į karaliaus miegamąjį ji atsinešė tris žalio stiklo taures ir du raudonus siūlus. Kai ragautojas drebančiomis rankomis nugėrė iš jų po gurkšnelį ir liko gyvas, ragana paliepė atrišti nuo karaliaus rankų ir kojų tvarsčius, kuriuos buvo uždėję gydytojai podagros kančioms palengvinti. Tuomet įsakė Jo Didenybei keltis iš patalo ir apeiti aplink lovą tris ratus prieš laikrodžio rodyklę, o po kiekvieno rato išgerti po tris gurkšnius iš kiekvienos taurės,“ – tai išgirdusi karalaitė Ona sukluso, nes apie siūlus ji išmanė viską: žinojo netgi tai, kad juos galima panaudoti burtams, galintiems sukelti ligas, proto aptemimą ar net mirtį, o ypač buvo pavojingos skiautės, prisigėrusio žmogaus kūno prakaito, kraujo, paslėpsnių kvapo ir skausmo.
Tai buvo didžiulė galia, leidžianti karalių vynioti apie pirštą, timptelti, kur reikia, užrišti, prisiūti, apsukti ar iš viso nukirpti, ir dabar ji buvo tos senos raganos rankose,“ – literatūrinę karaliaus gydymo interpretaciją, remdamasi istoriniais šaltiniais, romane „Nemeilė. Ona Jogailaitė ir keturi karaliai“ aprašo I. Skujaitė.
Padirbti vienaragių kaulai
Neabejotinai didžiausia XVI a. karalių ir karalienių baimė buvo nuodai. Iki šiol gyvuoja juodoji legenda apie garsiąją Lenkijos karalienę ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę Boną, kad tai esą ji nunuodijo savo dvi anksti mirusias marčias: pirmą Žygimanto Augusto žmoną Elžbietą Habsburgaitę, o netrukus ir antrą – Barborą Radvilaitę.
Nuodytoja amžininkai ne kartą apšaukė ir iki 52-ejų metų neištekėjusią Bonos dukrą Oną – istoriniai šaltiniai mini kalbas, esą ji norėjo nunuodyti aukštus Lenkijos didikus, paskui ir du karalius – prancūzą Henriką Valua ir savo sutuoktinį Steponą Batorą. Pastarasis nuodų itin bijojo, todėl gerdavo iš raganosio kaulo taurių, kuriose esą neutralizuodavo nuodus, o su savimi visur vežiojosi paslaptingą dėžutę, kurioje turėjo geriausius to meto priešnuodžius.
Nors Stepono Batoro dėžutės turinys nežinomas, tačiau istoriniai šaltiniai byloja, kad XVI a. pasaulyje pats stebuklingas priešnuodis buvo vienaragio ragas. Minima, kad tokį savo lobyne turėjo ir Žygimantas Augustas, o po jo mirties palikimu jis atiteko seseriai Onai. Už tikrą vienaragio ragą viso pasaulio karaliai buvo pasiruošę pakloti pasakiškus pinigus, todėl nenuostabu, kad jie dažnai buvo padirbinėjami, tačiau pirkėjai irgi neblogai žinojo, kaip atskirti tikrą ragą nuo sukčių pakišto kaulo.
„Karalaitės dėmesį patraukė ant aukščiausios lentynos stovinti krištolinė dėžutė su raižytu dangteliu. Pagauta smalsumo Ona atsinešė ją arčiau židinio. Jos akys, pratusios atskirti tikrą auksą nuo pirito, ėmė tyrinėti substanciją. Milteliai buvo ne idealios kreidinės spalvos baltumo, o vos blyškaus dramblio kaulo atspalvio, būdingo senai ir gerai apdorotai kaulinei medžiagai. Įsižiūrėjusi pastebėjo, kad masė buvo ne vientisa, bet panaši į pertrinto kaulo dulkes.
Nukėlusi dangtelį ji pajuto švelnų, bet ne itin malonų kvapą. Mažu variniu šaukšteliu paėmusi žiupsnelį, atsargia patrynė tarp pirštų; pajutusi šiokį tokį šiurkštumą suprato, kad tai – greičiausi gerai apdorota narvalo iltis, nes vienaragio kaulo milteliai turi būti švelnūs kaip tris kartus persijoti miltai.
Norėdama visiškai tuo įsitikinti, ji įpylė į skaidraus stiklo taurę vandens ir subėrė miltelius. Stebuklinga vienaragio rago pudra turėjo akimirksniu suputoti ar bent jau subanguoti, bet šios dulkelės pamažu grimzdo į dugną,“ – Onos lūpomis XVI a. medicinos paslaptis pasakoja romano „Nemeilė. Ona Jogailaitė ir keturi karaliai“ autorė.
Didžioji nuodų klasta – grožio priemonėse
Ir nors XVI a. monarchai visais įmanomais būdais saugojosi nuo nuodų, tačiau nė patys to nesuprasdami save nuodijo tuometinėmis grožio priemonėmis. Bene pavojingiausia iš jų buvo balta pudra, be kurios tokios karalienės kaip Anglijos Elžbieta I-oji ir Ona Jogailaitė neįsivaizdavo savo gyvenimo.
Sakoma, kad Europoje būtent Anglijos Elžbieta įvedė madą baltai pudruotis veidą, norėdama atrodyti jauna ir graži, tačiau viena iš sudėtinių tuometinės pudros medžiagų buvo švinas. Tokia pudra suteikdavo tobulą, dramblio kaulo spalvos veido odą, bet švinas sukeldavo rimtų sveikatos problemų, įskaitant odos bėrimus, plaukų slinkimą, dantenų pajuodavimą, o ilgainiui – apnuodijimą ir net mirtį.
Dar viena XVI a. antroje pusėje Abiejų Tautų Respubliką pasiekusi pavojinga mada atkeliavo iš Naujojo pasaulio – neseniai atrastos Pietų Amerikos. Tai buvo žolė, lotyniškai vadinam Herba Santa, lietuviškai – šventoji žolelė, kuri tuo metu buvo laikoma panacėja – vaistu nuo visų ligų. Ją stipriems galvos skausmams gydyti itin mėgo naudoti ir visoje Europoje išpopuliarino garsioji Onos Jogailaitės amžininkė Prancūzijos karalienė Kotryna Mediči.
Tiesa, ji ją vadino nikotiana – pagal šią žolę jam atvežusio Prancūzijos pasiuntinio Lisabonoje Žano Nikočio pavardę. Tai buvo tabako lapai, ir žmonės Europoje tik maždaug po pusės amžiaus jų vartojimo pastebėjo, kad jie sukelia priklausomybę bei kitas sveikatos problemas.