Orlaivių techninio aptarnavimo įmonės „FL Technics“ gamybos vadovo pavaduotojas Deividas Meškauskas šioje srityje dirba jau beveik du dešimtmečius. Karjerą pradėjęs kaip mechanikas įmonės Vilniaus angare, jis pamažu kopė karjeros laiptais ir tapo Kauno angaro gamybos vadovo pavaduotoju, todėl jis puikiai žino, ką reiškia atsakomybė, preciziškumas ir darbas tarptautinėje komandoje. Interviu metu Deividas pasakoja apie savo kelią aviacijoje bei dalijasi patarimais tiems, kurie svarsto ateitį sieti su šia industrija.
Jo teigimu, sėkmės aviacijos karjeroje nėra – yra tik nuoseklus darbas ir atsakomybė už kiekvieną detalę. „Ji – nuosekli, tikslinga, išdirbta, tačiau kiekvienas karjeros laiptelis reikalauja ne tik kompetencijos, bet ir žmogaus, kaip vadovo, brandos“, – pabrėžia Deividas.
Kaip prasidėjo Jūsų kelias į aviaciją – ar vaikystėje žiūrėdamas į dangų galvojote, kad Jūsų darbas galėtų būti susijęs su lėktuvais?
Tiesą pasakius, vaikystėje į dangų žiūrėdavau ne todėl, kad svajočiau dirbti aviacijoje – labiau iš smalsumo, o ne dėl aiškios svajonės. Baigdamas mokyklą rinkausi tuo metu populiarias ir praktiškomis laikytas specialybes – teisę, administravimą, statybos inžineriją. Aviacijos inžinerija atrodė tik kaip gražiai skambanti, bet mažai pažįstama sritis, kuri buvo mano studijų „planas B“.
Visgi likimas pasuko kitaip – įstojau į Antano Gustaičio aviacijos institutą, o ketvirtame kurse pradėjau dirbti mechaniku. Pradžia nebuvo lengva, tačiau jau po pusmečio galėjau laisvai bendrauti techniniais terminais su kolegomis, suprasti specifikacijas ir būti lygiaverčiu komandos nariu. Be jokios abejonės, visa techninė aviacinė dokumentacija yra tik anglų kalba. (šypsosi Deividas)
Labai daug žinių man perdavė pirmasis mano aviacijos mentorius – technikas, turėjęs pirmąją po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Civilinės aviacijos administracijos (CAA) patvirtintą orlaivių techninės priežiūros licenciją. Jo patirtis, patarimai ir palaikymas tapo įkvėpimu bei padėjo rasti savo kelią aviacijoje. Po dvejų metų darbo tapau sertifikuojančiu techniku, vėliau – projektų vadovu, o dabar esu gamybos vadovo pavaduotojas Kaune. Visą šį laiką dirbu toje pačioje įmonėje – „FL Technics“. Čia ne tik užaugau kaip aviacijos specialistas ar vadovas, bet ir iki šiol jaučiu, kad turiu kur tobulėti.
Ką pasakytumėt žmogui, kuris galvoja, kad lėktuvų priežiūra – tik varžtų sukinėjimas? Kas šiame darbe nematoma, bet labai svarbu?
Dažnai susiduriame su dviem kraštutiniais požiūriais. Vieni įsivaizduoja, kad technikas – tai žmogus su atsuktuvu, kuris visą dieną sukioja varžtus. Kiti galvoja, kad tai beveik kosminė sritis, su neįkandama technologija. Tiesa yra kažkur per vidurį, bet gerokai arčiau antrosios nuomonės.
Aviacija yra viena iš griežčiausiai reglamentuotų sričių, kur kiekvienas veiksmas turi būti aprašytas dokumentuose, pagrįstas gamintojo instrukcijomis ir atitinkantis Europos aviacijos saugos tarnybos (EASA) ar nacionalinių institucijų procedūrų reikalavimus. Improvizacijai čia tiesiog nėra vietos.
Bazinės priežiūros metu lėktuvas kartais išardomas iki pagrindinių konstrukcijos dalių: keičiami varikliai, važiuoklės, išardomas salonas struktūrinėms patikroms, tikrinamos kondicionavimo sistemos, avionikos dalys, kuro bakai, skrydžio valdymo įtaisai ir pats orlaivio fiuzeliažas. Atliekamos modifikacijos bei, be jokios abejonės, defektų šalinimas ir struktūriniai remontai. Tai labai kompleksiškas procesas, kurio metu dirba planuotojai, inžinieriai, kokybės kontrolės, struktūrinių ir kompozitinių medžiagų specialistai, dažytojai, neardomosios kontrolės (NDT) ekspertai bei detalių tiekimo ir logistikos padaliniai. Viskas planuojama gerokai iš anksto – užsakomos detalės, suplanuojami darbai, paskirstomi resursai. Po kiekvienos inspekcijos defektai analizuojami, komponentai keičiami – visa tai pagal griežtas procedūras. Komunikacija dažnai vyksta ir su gamintoju („Airbus“, „Boeing“, „Embraer“).
Be to, yra daug nematomo darbo: klientų koordinavimas, susitikimai, ataskaitos, pirkimai, logistika, finansai. Visa tai lygiai tiek pat svarbu ir vyksta paraleliai, kaip ir „prisuktas varžtas“.
Kokie garsai, kvapai ar net smulkios detalės Jums, kaip technikams, iš karto pasako, kad su lėktuvu kažkas ne taip?
Technikai tikrai turi savitą „šeštą jausmą“, kylantį iš patirties. Ne kartą skridau „Boeing 737 NG“ ir, sėdėdamas ties sparnu, virš hidraulinio skyriaus, girdėjau labai specifinį čaižų garsą, kai yra išskleidžiami priešsparniai. Tai „Standby“ siurblys, kuris įsijungia, kai pagrindinė hidraulinė sistema neveikia.
Tam tikri defektai pagal MEL (angl. Minimum Equipment List) reikalavimus gali būti atidėti – kartais vienai dienai, kartais dešimčiai, kartais net 120 dienų. Jie taip pat gali būti ribojami skrydžio valandomis ar skrydžio ciklais. Svarbiausia, kad defektas būtų tinkamai įvertintas ir dokumentuotas. Tai saugu. Viskas teisėta, keleiviai to nepastebi, bet patyręs technikas supranta iš karto. Žinoma, niekada to nekomentuoju artimiesiems, nes tai tik sukeltų nereikalingą paniką. (šypsosi Deividas)
Kiekvienas tikras aviatorius atpažįsta ir lėktuvų kvapus. Ypač angaruose, kur ore nuolat tvyro tepalų, alyvų, hidraulinių skysčių, hermetikų aromatai. Užtenka vieno įkvėpimo, kad suprastum, kokia medžiaga naudota. Ir, žinoma, yra kitos mažos detalės – technikai dažnai atpažįsta lėktuvo tipą vos pažvelgę į variklį, pilotų kabiną ar sparno formą. Jei dar matosi avialinijų dažymas – iš karto aišku, koks tai orlaivis ir kam jis priklauso.
Kokie žingsniai aviacijoje veda nuo mechaniko pareigų iki komandos lyderio? Ar svarbesni formalūs mokymai, ar asmeninės savybės?
Aviacijoje niekas nevyksta per naktį. Karjera yra nuoseklus procesas, kuriame kiekvienas etapas svarbus. Pirmiausia baigiami baziniai aviacijos saugumo kursai, įmonės vidaus tvarkos ir praktikos programa. Tada prasideda kvalifikacijos kėlimas: mechaniko pirmas lygis, po metų – antras lygis, kuriame jau reikia turėti specifinių žinių apie konkretų orlaivį.
Išlaikius Part-66 trylika teorinių modulių, atlikus praktikas ir mokymus bei turint reikiamą patirtį, tampama sertifikuojančiu techniku. Tačiau yra išlygų, kaip greičiau viską pasiekti – tai priklauso nuo žmogaus išsilavinimo ir kitų kriterijų. Įprastai tai trunka apie penkerius metus.
Bet tai dar nereiškia, kad esi pasiruošęs būti vadovu. Vadovas – tai ne tik geriausias specialistas prie lėktuvo, bet ir žmogus, gebantis planuoti, organizuoti, komunikuoti, spręsti konfliktus. Jis turi mokėti reikalauti, bet kartu ir padėti, duoti grįžtamąjį ryšį. Žinoma, padeda ir humoro jausmas, ypač stresinėse situacijose. Bet svarbiausia – autoritetas, paremtas darbu, o ne pareigybe. Aviacijoje klaidų kaina per didelė, kad vadovas būtų tik formalus prižiūrėtojas. Jis turi būti žmogus, kuris supranta tiek techniką, tiek žmones.
Ne kiekvienas gali tapti mechaniku. Dar mažiau – komandos vadovu. Todėl ir sakau: komandos vadovu tampama ne dėl metų stažo ar „geriausio atsuktuvo“, o dėl gebėjimo įkvėpti, vadovauti ir būti tuo, kuriuo kiti pasitiki. Tai – ne paskyrimas, tai – įvertinimas.
Kaip atrodo įprasta diena Kauno oro uosto angare – ar iš viso galima kalbėti apie įprastą dieną? Ir ar darbas su skirtingų šalių klientais bei orlaiviais turi savo specifikos?
Negalėčiau pasakyti, kad dirbant angare egzistuoja tipinė diena. Vienintelis pastovus dalykas yra tai, kad čia dažniausiai stovi keturi „narrow-body“ tipo orlaiviai (siaurafiuzeliažiai keleiviniai lėktuvai su vienu praėjimu). Visa kita nuolat keičiasi: klientai, orlaivių modeliai, defektai, bendravimo stiliai, kultūros.
Per darbo metus teko bendradarbiauti su klientais iš daugiau nei 20 šalių – nuo Turkmėnijos, Armėnijos ir Moldovos iki Ispanijos, Graikijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Vietnamo ar Saudo Arabijos. Kiekvienas klientas – unikalus. Skiriasi ne tik orlaivių techninė specifika, bet ir požiūris į terminus, sprendimų priėmimo tempas, bendravimo kultūra. Tokie dalykai neaprašyti jokiuose vadovėliuose – jų išmoksti tik per praktiką, patirtį, klaidas ir jų taisymą. Laikui bėgant imi jausti žmogų, atpažinti jo lūkesčius, suprasti, kada reikia diplomatiškumo, o kada – aiškumo ir konkretumo. Įvairūs kultūriniai skirtumai paliko stiprų įspūdį ir reikšmingai praturtino mano profesinį augimą bei tarpkultūrinio bendravimo įgūdžius.
Įdomiausia tai, kad iš anksto galima nuspėti, ko tikėtis iš tam tikros šalies atvykusio orlaivio – kiekviena rinka turi savų techninės priežiūros tradicijų ir standartų, o tai matyti tiek iš dokumentacijos, tiek iš orlaivio būklės. (šypsosi Deividas)
Be jokios abejonės, orlaiviai yra saugūs visur, nepriklausomai nuo regiono – tai saugiausia transporto priemonė, kurioje kritinės sistemos, tokios kaip skrydžio valdymas, elektros tiekimas, variklių darbas ar hidraulika, turi ne vieną atsarginį ar pakaitinį variantą, o kai kuriais atvejais – net tris ar keturis.
Ar buvo toks momentas Jūsų karjeroje, kai pagalvojote: „Štai dėl šito verta dirbti aviacijoje“?
Prieš maždaug penkerius metus dalyvavau tęstiniuose variklio bandymų mokymuose BAA simuliatoriuje. Jis identiškas tikram lėktuvui: garsai, vaizdai, apkrovos ir judesiai atkartojami labai tiksliai. Simuliatoriuje dažnai imituojamos netipinės situacijos – pavyzdžiui, prarandamas vienas ar net abu varikliai. Būtent tokių atvejų realybėje turime išvengti mes, techninės priežiūros specialistai.
Mokymų metu pilotavimą simuliatoriuje sėkmingai išbandžiau ir aš, nutupdydamas A320. Tačiau džiaugsmas truko neilgai – netrukus kolegos „skrydžio“ metu variklio gedimas smarkiai apsunkino lėktuvo valdymą ir viskas baigėsi „katastrofa“.
Tada supratau, kad tai tik simuliatorius ir už mūsų nugarų nėra keleivių su šeimomis ir savo istorijomis. O juk realybėje mes dirbame ne simuliatoriuje. Mūsų veiksmai gali tiesiogiai lemti skrydžių saugumą.
Tą akimirką pagalvojau: štai dėl šito aš dirbu aviacijoje – prisidedu prie saugių skrydžių, perduodu žinias ateities kartoms ir dalinuosi patirtimi.
Ką patartumėt jaunam žmogui, svarstančiam apie darbą aviacijos srityje?
Pirmiausia – jei nori dirbti aviacijoje, būk smalsus ir atkaklus. Ši sritis reikalauja daug žinių, kruopštumo ir nuolatinio mokymosi. Aviacija nuolat tobulėja, todėl svarbu nenustoti augti ir būti pasiruošus naujovėms. Tai nėra tik mechanika – čia visada pirmoje vietoje yra žmonių saugumas, todėl atsakomybė labai didelė.
Negalima pamiršti, kad tai komandinis darbas, kuriame kiekvienas žmogus yra svarbus ir priklausomas nuo kitų. Visada patariu rinktis sritį, kuri iš tiesų domina, nes tik taip galima pasiekti geriausių rezultatų ir mėgautis savo darbu.
Jei jauti trauką aviacijai – drąsiai ženk pirmą žingsnį, nes tai puiki ir įdomi profesija!