N. Nedzveckas pasirodys jau šį šeštadienį, kovo 21-ąją Vilniaus „Twinsbet“ arenoje vyksiančiame „MMA Bushido 101“ turnyre, kuriame priims penkeriais metais vyresnio Beno Šorochovo iššūkį.
Kova vyks svorio kategorijoje iki 75 kilogramų, pagal K-1 taisykles.
„Visiškai nebaisu, – apie artėjantį debiutą profesionalų ringe „Delfi“ sakė jaunasis kovotojas. – Labai laukiu kovos. Skiriasi pasiruošimas, profesionalų ringas – jau rimtas dalykas. Man tai bus pirmas kartas, kai kovosiu be apsaugų, bet būsiu tikrai pasiruošęs. Pirmas pasibandymas su vyrais, bet labai laukiu to. Esu labai laimingas.“
Iškovotas čempiono diržas ir gautas šansas pasirodyti „Twinsbet“ arenoje – vos per kelis metus nuo tada, kai pravėrė salės duris.
„Apytiksliai prieš trejus metus lankiau kovinio sambo treniruotes – patiko, bet jos nustojo vykti. O tada mano trenerė atvyko su Sergejumi Maslobojevu į Lentvarį ir nusprendžiau išbandyti save. Man visada patiko kovinis sportas. Nuėjau išbandyti prieš dvejus metus ir labai patiko“, – prisimena Nedas.
Jis atstovauja nedideliam „Diamond“ kovinio sporto klubui, įsikūrusiame Lentvaryje – Trakų rajono savivaldybės mieste, kuriame visą gyvenimą ir praleido N. Nedzveckas.
„Man labai malonu, kad pavyksta garsinti mūsų klubą. Visi manęs klausdavo, iš kokio esu klubo – kai atsakydavau, nustebdavo, nes tokio nežinodavo. Dabar jau daugelis žino mūsų klubą.
Labai malonu, nes ir Lentvaryje žmonės prieina, sveikina, sako, kad esu pasididžiavimas“, – džiaugiasi jis.
Vis tik taip buvo ne visada. N. Nedzvecko gyvenimo kelias – ne pats lengviausias. Jis niekada nėra matęs savo tėvo, o tamsus gymis vaikystėje tapdavo ir užgauliojimo priežastimi.
„Buvo visko, faktas. Kibdavo, bet su laiku žmonės įprato, pasikeitė jų mentalitetas“, – pamena jis.
Dar ir dabar dažnas nustemba, išgirdęs, kad jis puikiai kalba lietuviškai.
„Pirmadienį nuvažiavau į treniruotę „Sparta Gym“ klube ir ten sportavo Raimondas Krilavičius. Jis manęs nežinojo – aš pasisveikinau su juo lietuviškai, o jis atsakė angliškai. Lentvaryje jau visi įpratę, kad kalbu lietuviškai, o kitur – dar būna staigmena. Žmonės dažnai nustemba, nes lietuviškai kalbu puikiai“, – juokiasi jis.
Visi gyvenimo vingiai galiausiai jį suformavo kaip kovotoją.
„Esu užsispyręs ir disciplinuotas. Dažnai nenoriu kažko daryti, bet einu ir darau, nes noriu būti geresnis. Manau, kad tai atėjo iš vaikystės – visada buvau užsispyręs. Aš tikrai noriu daug iš gyvenimo, o kai žmogus nori – jis pasiekia.
Vaikystė buvo gana sunki, mama labai daug dirbo, aš praktiškai jos nematydavau, prižiūrėdavau trejais metais jaunesnį brolį. Dažnai net šaldytuve nebūdavo, ko valgyti. Užaugau su alkiu, todėl dabar ir noriu daug iš gyvenimo.
Mačiau, kaip vargo mama, dirbdama du darbus vienu metu, tai mane motyvuodavo. Supratau, kad turiu siekti kažko, kad ateityje padėčiau jai – įdėjau daug darbo ir įdėsiu dar daugiau“, – žada jis.