Tokie susidūrimai greičiausiai vyksta santykinai dažnai, tačiau stebėti juos tolimose sistemose itin sunku – reikia, kad nuolaužos skrietų tiesiai tarp mūsų ir žvaigždės, ir kad neišsisklaidytų pakankamai ilgai, jog teleskopai jas pagautų.
Naujame tyrime pristatoma senų duomenų analizė, kurioje aptikta žvaigždė Gaia20ehk, kurios aplinkoje neseniai greičiausiai įvyko toks susidūrimas.
Ši pagrindinės sekos žvaigždė, panaši į Saulę, turėtų šviesti stabiliai, tačiau nuo 2016 metų jos ryškumas ėmė periodiškai primažėti, o apie 2021-uosius prasidėjo chaotiški svyravimai. Raktas į mįslę buvo infraraudonosios šviesos duomenys: kai regimoji šviesa blėso, infraraudonoji – ryškėjo. Tai reiškia, kad žvaigždę užstojanti medžiaga yra karšta – apie 900 kelvinų arba daugiau nei 600 Celsijaus laipsnių – ir pati šviečia infraraudonajame ruože.
Prieš chaotiškų svyravimų pradžią tyrėjai aptiko periodišką 380,5 dienų ryškumo moduliavimą, kurį galėtų kelti objektas, skriejantis maždaug 1,1 astronominio vieneto atstumo orbita – panašiai kaip Žemė nuo Saulės.
Tyrimo autoriai stebėjimus aiškina tokiu scenarijumi: iš pradžių dvi planetos, ar kiek mažesni objektai, spirališkai artėjo viena prie kitos ir keliskart „perbraukė“ viena kitą, sukeldamos pirmuosius ryškumo pamažėjimus.
Tuomet įvyko katastrofiškas galutinis susidūrimas, išmetęs milžinišką dulkių ir uolienų debesį, kurio skerspjūvio plotas – bent 0,13 kvadratinio astronominio vieneto, o masė – apie 4 × 10²⁰ kilogramų, arba pusė procento Mėnulio masės. Intriguojantis sutapimas: susidūrimas įvyko tokiu pat atstumu nuo žvaigždės, kaip Žemės orbitos spindulys, o prieš 4,5 milijardo metų panašus smūgis greičiausiai suformavo Žemės-Mėnulio sistemą.
Veros Rubin observatorija, pradėsianti didelę dangaus apžvalgą šiais metais, per artimiausią dešimtmetį galėtų aptikti apie šimtą tokių susidūrimų – tai padėtų suprasti, kiek dažnai Visatoje kartojasi Žemei Mėnulį suteikęs scenarijus.