Erkės aktyvios net žiemą
Taigi pasak specialistės, įsitikinimas, kad erkės pavojingos tik šiltuoju metų laiku, jau seniai nebeatitinka realybės.
„Tai reiškia, kad užsikrėsti gyvūnai gali ne tik ankstyvą pavasarį, bet ir žiemą. Erkėms visiškai nesvarbu metų laikas, jeigu lauke drėgna ir temperatūra svyruoja per parą nuo -5 laipsnių iki pliusinės temperatūros, žiemos miegu jos neužmiega, tik gali būti kiek lėtesnės nei įprastai“, – pabrėžia ji.
Pagrindinė priežastis, kodėl erkių aktyvumo laikotarpis ilgėja, sako veterinarijos gydytoja, yra klimato kaita ir didėjanti aplinkos vidutinė temperatūra.
„Anksčiau buvo manoma, kad erkės aktyvios tik nuo +5 laipsnių temperatūros, tačiau savo praktikoje tenka pastebėti visai ką kita. Taigi, auginant keturkojus, labai svarbu sekti aplinkos temperatūrą, jeigu lauke vyrauja drėgmė ir temperatūra per parą svyruoja nuo pliusinės iki -5 laipsnių, priemones reikėtų pradėti naudoti jau nedelsiant“, – sako specialistė.
Šie metai taip pat bus išskirtiniai. Pasak gydytojos, po tokios šaltos žiemos erkės atsibus „tikrai labai agresyviai nusiteikusios“.
Pavojingiausia – babeziozė, bet ne vienintelė
Pasiteiravus, kuo erkės tokios pavojingos augintiniams, specialistė pastebi, kad jos platina ne vieną sunkią ligą. Viena dažniausių ir pavojingiausių šunims – babeziozė.
„Viena geriausiai žinoma ir labiausiai paplitusi kraujasiurbių erkių pernešama liga yra babeziozė (kuri dažniausiai paveikia šunis), kurios sukėlėjas yra pirmuonis – Babesia spp. Tačiau yra ir kitų ligų, kurias perneša šie plačiai paplitę parazitai, tai – boreliozė (Laimo liga), anaplazmozė, erlichiozė, kai kuriais atvejais, erkės su savo seilėmis gali perduoti ir bakterinių infekcijų sukėlėjus, taip pat įsiurbimo vietoje gali susidaryti ir granuliomos. Šios ligos gali sukelti mažakraujystę, vidaus organų nepakankamumą, sąnarių skausmingumą bei tynius ir panašiai“, – vardija pavojingas erkių sukeliamas būkles augintiniams veterinarijos gydytoja.
Pasak gydytojos, situacija Klaipėdoje rodo, kad profilaktika veikia – nors erkių gausėja, sunkių susirgimų atvejų mažėja.
„Praktikoje tenka pastebėti, kad bent jau Klaipėdoje žmonės yra labai sąmoningi ir šiuo metu retas šeimininkas, kuris savo augintiniui nenaudoja profilaktinių priemonių nuo erkių, nors erkių ir daugėja, tačiau tenka pastebėti, kad sergančių augintinių mažėja“, – džiaugiasi G. Pociūtė-Pipirienė.
Radote erkę – kada sunerimti?
Gydytoja ramina, kad pastebėjus įsisiurbusią erkę, augintinių šeimininkai neturėtų pulti į paniką: „Svarbiausia – nepanikuoti, jeigu buvo naudojamos priemonės nuo erkių, tai tikėtina, kad erkė bus sudžiūvusi.“
Visgi, jeigu erkė išsipūtusi – derėtų sunerimti, nes „arba vaistai neveikė, arba baigėsi jų veikimo laikas.“ Bet kokiu atveju, aiškina gydytoja, erkę reikia ištraukti: „Tam nereikia jokių specialių priemonių, jeigu baisu, galima įsigyti specialius įrankius erkei ištraukti arba nuvykti į vet. kliniką.“
Tačiau ji pastebi, kad šeimininkai kartais panikuoja be reikalo ir į veterinarijos kliniką atvyksta vos pamatę erkę. To daryti nereikėtų.
„Tai dažnu atveju būna gerokai per anksti, nebent erkė buvo įsisiurbusi jau kelias dienas. Į kliniką nedelsiant reikėtų kreiptis pastebėjus, kad augintis yra ne toks kaip įprastai – vangus, neėda arba mažiau ėda, kartais gali pasireikšti vėmimas arba viduriavimas“, – pabrėžia pašnekovė ir priduria, kad esant ligos atvejui šeimininkai gali pastebėti ir patamsėjusį augintinio šlapimą.
„Teoriškai simptomus galima pastebėti 5–21 dieną po erkės įsisiurbimo, tačiau praktikoje simptomai paprastai pasireiškia per 2–5 dienas“, – pažymi veterinarijos gydytoja.
Specialistė taip pat atkreipia dėmesį, kad laikas yra kritiškai svarbus – uždelsus gali išsivystyti sunkios komplikacijos, todėl svarbu stebėti augintinio elgesį ir bendrą būklę ir pastebėjus menkiausius pakitimus ieškoti pagalbos veterinarijos klinikoje. Tai reiškia, kad kelias dienas po erkės pašalinimo augintinį būtina stebėti itin atidžiai.
Natūralios priemonės – rizikingas pasirinkimas
Augintinių šeimininkai, norėdami apsaugoti mylimus keturkojus nuo pavojingų erkių platinamų ligų, būtinai turėtų pasirūpinti apsauga nuo jų. Rinkoje gausu įvairių apsaugos priemonių – nuo antkaklių ir lašų iki tablečių bei natūralių produktų. Specialistai pabrėžia, kad universalaus sprendimo, siekiant apsaugoti augintinį, nėra.
„Nėra vienos pačios geriausios priemonės, kuri tiktų visiems gyvūnams. Kiekviena priemonė gyvūnui yra parenkama individualiai, atsižvelgiant į amžių, svorį, veislę, gyvenamąją vietą bei gyvenimo būdą“, – paklausta, kokios prevencijos priemonės šiandien laikomos patikimiausiomis, sako G. Pociūtė-Pipirienė.
Tačiau visgi derėtų atsižvelgti į apsaugos priemonės sudėtinius komponentus: „Svarbu paminėti, kad pasirinkta pagrindinė apsaugos priemonė turėtų būti cheminio pagrindo, nes augalinės kilmės ar eterinių aliejų pagrindo produktai ir jų veiksmingumas nėra iki galo ištirti.“
Pasiteiravus, kokias dažniausiai klaidas daro augintinių šeimininkai, gydytoja tokių įvardija net keletą.
„Pavyzdžiui, antkaklis nuo erkių uždėtas kaip papuošimas, be jokio kontakto su oda, arba lašai nuo erkių sulašinami iškart po gyvūno išmaudymo arba atvirkščiai – sulašinami lašai, tada maudynės. Kartais savininkai patys sugalvoja duoti pusę ar trečdalį tabletės nuo erkių, kai gamintojas aiškiai nurodo, kad jokiu būdų tablečių nuo erkių dalinti negalima“, – atkreipia dėmesį ji.
Pašnekovė pastebi, kad rinkoje populiarios natūralios apsaugos priemonės – eteriniai aliejai – neturėtų būti naudojami, siekiant apsaugoti gyvūną nuo erkės įsisiurbimo ir jos platinamų ligų.
„Niekada nerekomenduoju eterinių aliejų, nes šiuo metu yra atliktų laboratorinių tyrimų su eteriniais aliejais ir erkėmis, tačiau trūksta klinikinių tyrimų, kaip eteriniai aliejai veikia sulašinus juos ant augintinio, todėl mes, veterinarijos gydytojai, negalime teigti, kad eterinius aliejus lašinti gyvūnams yra saugu, taip pat nėra ištirtos dozės“, – sako ji.
Katėms eteriniai aliejai apskritai yra pavojingi.
„Kas liečia kates, beveik visi eteriniai aliejai katėms yra toksiški. Pradedant naudoti priemones nuo erkių geriausia visada pasitarti su vet. vaistininku arba vet. gydytoju, kuris padės apsispręsti, kas geriausiai tinka jūsų augintiniui“, – pabrėžia ji.