Mes paskirai, kaip civilizuoti individai su technika, technologijomis ir architektūra, kurią reikia aptarnauti, darome tiek bendro poveikio biosferai, kaip 10–100 kartų už mus didesni žinduoliai, pavyzdžiui, dramblys. Jau čia mes matome savo neproporcingą poveikį aplinkai. Jis atsiranda iš to, kad energiją ir medžiagas naudoja ne tik mūsų zoonas – gyvasis žmogus (arba žmogus kaip gyvūnas), bet ir visi mūsų automatonai – automobiliai, kambario lemputės, kepyklos krosnys (kurių darbo mes nematome, bet jį perkame ir tokiu priežastiniu būdu įgaliname), krovininiai automobiliai, vežantys mums maistą, aušinimo įrenginiai ir pan.
Kiekvienam prietaisui ar pastatui, ar kitam statiniui, ar kultūriniam artefaktui pagaminti naudojamos medžiagos, išgaunamos iš aplinkos – gyvosios gamtos ir įvairių Žemės sferų. Mūsų „išplėstinis fenotipas“ (apie jį rašėme „Delfi“) – kaip šalutinius artefaktus vadina britų evoliucinis biologas Richardas Dawkinsas – perskaičiavus vienam žmogui sveria dešimtis tonų.
Ir žmonės bus ryškiai prisiminti universalioje istorijoje, užrašytoje ne knygose, ne gyvojoje atmintyje, ne kompiuterių atmintyje, bet nuosėdose ir uolienose. Taigi, kokį pėdsaką mes paliksime mūsų planetos „atmintyje“, kurią pasitelkdami mokslinius metodus galės iškoduoti kažkurios sapientinės – įžvalgios ir išmintingos – rūšies padarai, vykdydami geologinius tyrimus? Norėdami tai sužinoti, mes turime surasti palyginamus savo mastu analogus žmonių poveikiui geologinėje praeityje.