Prieš šešerius metus viename sostinės barų dirbęs vaikinas buvo labai mėgstamas lankytojų, jo darbą vertino ir darbdavys, tačiau noras išmokti ką nors naujo ir smalsumas nedavė ramybės. Į barą užsukus programuotojams, Titas vis neatsispirdavo pagundai su jais padiskutuoti.
„Klausimų vis daugėjo, o pokalbiai darėsi ilgesni ir įdomesni. Pradėjau pamažu pats mokytis savarankiškai programuoti, tačiau informacijos gausa internete buvo milžiniška. Tad įvairiausių dilemų kildavo daugiau ir daugiau. Puikiai prisimenu, kai vienas profesionalus programuotojas man leptelėjo: „jei tau tikrai įdomu, gal tiesiog pabandyk mokytis mūsų akademijoje, juk nieko nekainuoja. Jei ir neįstosi, niekas dėl to nepasikeis“, – prisimena Titas.
Programavimą rinkosi iš smalsumo
„Manoji karta yra pagarsėjusi masiniu stojimų į aukštąsias mokyklas ir, žinoma, jų baigimu. Tačiau daugelis iš jų dažnai dirba darbus, nesusijusius su įgytu aukštuoju išsilavinimu. Daug mano pažįstamų su tuo yra susidūrę, tad norėjau išbandyti programavimą neįsipareigojant nei finansiškai, nei tam skiriant keturis savo gyvenimo metus“, – sako vaikinas.
Paklaustas, kokie, jo manymu, įgūdžiai ar savybės reikalingos norint dirbti IT srityje, Titas nedvejodamas teigia, kad svarbiausia – smalsumas ir pasitenkinimas tuo, ką darai kiekvieną dieną.
Išbandęs Taikomosios fotografijos, vėliau Verslo ir administravimo studijas keliuose universitetuose, vaikinas suprato, kad nieko nėra baisiau, jei kasdien atsikėlęs turi prisiversti ką nors daryti ir per prievartą siekti tikslų, kurie visiškai nėra malonūs. Todėl studijų nebaigė, bet dėl to nesuko galvos.
„Ieškojau to, kas man patiktų ir skatintų išmokti naujų dalykų. Teko pasidarbuoti barmenu, pakeičiau tris barus. Buvau išvykęs ir metus praleidau užsienyje, bet supratau, kad tai – ne man, nes noriu gyventi ir dirbti Lietuvoje. Dirbdamas bare sutikau kanadietį, kuris pasiūlė padirbėti jo fermoje Labanoro girioje. Ten praleidau trejus metus ir vėliau gavau pasiūlymą perimti verslą, bet atsisakiau, nes norėjau būti arčiau žmonių ir draugų. Tad sugrįžau į sostinę. Visa ši patirtis man buvo įdomi ir naudinga, nes nuolat ko nors mokiausi. Tai man padėjo suprasti, kad mokytis, man patinka, tačiau turėjau atrasti savo metodą, kaip tai daryti“, – įsitikinęs Titas.
Anot T. Partiko, akademija padėjo užpildyti savarankiško mokymosi spragas, išmokė vieningai dirbti komandoje prie bendro projekto. Taip pat padėjo susistruktūruoti mokymosi planą, kuris buvo orientuotas į tai, ko prireiks dirbant programuotojo darbą ateityje.
Po akademijos – tiesiai į profesionalų komandą
Karjerą pradėjęs kaip jaunesnysis programuotojas vyras vos per penkerius metus susikūrė įspūdingą karjeros kelią įmonėje. Nors pirmas ir vienintelis tikslas pradžioje buvo įstoti į akademiją ir ją pabaigti, tačiau prasidėjus keliui į IT sritį nuo pat pirmųjų dienų teko itin stropiai mokytis, o apie darbą IT įmonėje tuo metu jis dar net nesvajojo.
„Man padėjo ir baro svečiai (programuotojai), kurie tapo bičiuliais. Jie padėdavo susiorientuoti, kaip ir ką mokytis, bet kuriuo metu atsakydavo į visus kamuojančius klausimus. Tai pagelbėjo ne tik savimi dar labiau pasitikėti, bet ir paskatino siekti daugiau. Palankus man buvo ir darbo grafikas bare, kadangi jis užsidarydavo 3 nakties, o kitą dieną atsidarydavo vakare. Todėl grįžęs po darbo eidavau miegoti ir kas rytą keldavausi 8 ryto bei mokydavausi iki 16 valandos. Smalsumas ir adrenalinas neleido pavargti, o ir bare vadovai visapusiai palaikė ir rėmė. Net padėjo įsigyti kompiuterį, reikalingą mano studijoms“, – dėkingumo neslepia IT specialistas.
Baigęs akademiją absolventas gavo kvietimą į darbo pokalbį „Cognizant“ įmonėje. Sėkmingai įveikęs atrankos etapus buvo pakviestas prisijungti prie programuotojų komandos.
„Nedvejodamas sutikau. Tai buvo pirmasis pasiūlymas man išbandyti programuotojo kėdę. „Cognizant“ dirbu jau daugiau nei penkerius metus. Aišku, darbo pradžia man nebuvo lengva, kadangi reikėjo susipažinti su daug naujos terminologijos, technologijomis, kodo dizainu, architektūriniais sprendimais. Gyvenimo ritmas pasikeitė, tačiau tai man nekėlė streso. Pirmaisiais metais dirbau prie projekto, kuriame kas dvi savaites turėjome susirinkimus, per kuriuos visa komanda peržiūrėdavo ateinančius dviejų savaičių darbus ir įvertindavo jų sudėtingumą. Aš visada atsisėsdavau ir šalia savęs pasidėdavau lipnių lapelių krūvelę ir tušinuką. Tai dariau, nes man techninė terminologija buvo visiškai nesuprantama, o be jos dažnai tampa sunku suvokti kontekstą, kuriame vyksta diskusija. Tad aš tyliai visus tuos žodžius užsirašydavau ir tada po tokių susirinkimų eidavau skaityti apie visus man nežinomus žodžius. Siekiamybė buvo susirinkti bent bendrines žinias apie visas skirtingas temas, o ne visiškai jas išmokti. Tokiu būdų manau, kad iš techninės pusės greičiau įsivažiavau į darbą su komanda“, – prisimena Titas.
Karjeros laiptais kilo nuosekliai ir užtikrintai
Paklaustas, ar po penkerių metų jau gali sakyti, kad yra šiek tiek lengviau, nei pirmąjį pusmetį, kai baigė akademiją ir tapo programuotoju, T. Partikas patikina, kad tai kas buvo sunku tapo kiek lengviau, bet naujų ir įdomių iššūkių nestinga ir šiandien.
„Profesinį kelią vertinu tik pozityviai, per šį laiką teko kilti karjeros laiptais iki vyresniojo programuotojo (angl. „senior“) pozicijos, o su tuo kartu augo ir atsakomybės. Socialumas ir nesidrovėjimas imti darbų – tai labiausiai padėjusios mano asmeninės savybės, kurios labai prisidėjo kylant karjeros laiptais. Minkštieji įgūdžiai dažnai yra antraplaniai mūsų sektoriuje, dauguma besiruošiančių eiti į šią rinką ar jau joje esančių fokusuojasi kiek daugiau į techninius įgūdžius, kas iš šono gali atrodyti kaip visiškai normalus dalykas, nes natūralu, mums tenka priimti techninius sprendimus, bet galiausiai visą tai tenka atlikti kartu su kitais. Taip jau yra, kad laimingi žmonės yra labiau motyvuoti, o man buvimas komandoje, kuri nėra tik apie darbą ir sukuria tą motyvuotą aplinką, kai labiausiai ir jautiesi komandos dalimi.
Nemažai naujų programuotojų turi norą įrodyti kitiems, kad jie gali ir moka daryti tai, ko iš jų yra tikimasi. Tai pasireiškia atliekant tuos darbus, kuriuose jie jaučiasi stipriausiai, bet šitai tendencijai užsilaikius ilgiau, toks darbuotojas praranda galimybę mokytis darbe. Pamenu, kad pirmaisiais darbo metais imdavausi darbų, kurie nėra dideli, bet kartu ir visiškai man nežinomi, tai buvo ar naudojamos naujos technologijos, ar būdai kuriais yra tikimasi, kad išspręsi tą užduotį yra nauji ir nepažįstami. Tokiu būdu aš gaudavau galimybę išnaudoti pačius geriausius resursus, kuriuos man įmonė suteikė t.y. – žmogiškieji“, – apibendrina įmonės programuotojas.
T. Partikas džiaugiasi, kad per šiuo metus komandoje susipažino su itin daug tikrų profesionalų, kurie turi įvairių žinių ir su mielu noru dalijasi jomis su kitais. Būtent per šį grįžtamąjį ryšį ir įgijo daugiausiai žinių bei išmoko ugdyti pasitikėjimą ne tik savimi, bet ir savo žiniomis.
„Šiandien teorinių žinių tobulėjimo perspektyvos yra kaip niekad plačios, tačiau pastebiu tendenciją, kad praktinės žinios tendencingai su AI populiarumu krenta. Galimai tai yra tiesiog naujas etapas IT sektoriuje, bet dabartinis programuotojas vietoj to, kad pats spręstų problemas jas deleguoja AI kas iš dalies nėra blogai, bet tada tu prarandi galimybę lavinti savo kritinį, loginį mąstymą, efektyvų informacijos rinkimą bei jos apdorojimą. Aš asmeniškai į AI žiūriu, kaip į įrankį, kuris pagerina mano efektyvumą darbuose, kurie man jau yra ir taip pažįstami, o jeigu tenka konsultuotis su juo tokiomis temomis, kurios man dar nėra tiek giliai suprantamos, tai aš visų pirma turiu pats susipažinti su pačia tema, o tada tik pradedu konsultavimosi etapą, kadangi dar daugeliu atvejų pateiktuose atsakymuose yra įvelta klaidų, kurių nepastebėsi, jeigu nežinosi apie jas“, – patarė T. Partikas.