Velnio trikampis
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilė antrajai žmonai Barborai Radvilaitei tapo legenda, gyvuojančia jau 500 metų. Pasakojama, kad po jos mirties jis taip ilgėjosi numylėtosios velionės, kad karaliaus dvare pradėjo dėtis neregėti dalykai: vieną naktį pasklido gandas, esą magas Tvardovskis buvo iškvietęs Barboros Radvilaitės vėlę. Ir ji buvo tokia panaši į mirusią karaliaus žmoną, kad nesusiturėjęs Žygimantas Augustas šoko prie jos, norėdamas apkabinti, nors magas buvo griežtai uždraudęs taip daryti, ir šmėkla pranyko visiems laikams, o kambarys paskendo tamsoje.
„Jėzau Marija! Vadinasi, jis jau seniai pats savo noru santykiauja ne tik su raganomis, bet ir su pačiu velniu! – piktinosi tai išgirdusi karalaitė Ona. – Gal broliui ir nerūpi jo paties siela ir būsimas pomirtinis gyvenimas pragare, bet kodėl nepagailėjo jos, savo numylėtosios Barboros? Dabar jos vėlė amžinai klajos nebereikalinga nei šiam, nei anam pasauliui! Kaip jis tokio dalyko nebijojo?“ – magišką istoriją romane „Nemeilė“ Onos Jogailaitės lūpomis pasakoja rašytoja ir istorikė Ilona Skujaitė.
Nors Barboros Radvilaitės vėlės iškvietimas apibūdinamas itin dramatiškai, tačiau lenkų istorikai iki šiol nesutaria, ar nekromantijos seansas iš tiesų galėjo įvykti Žygimanto Augusto dvare. Vieni mano, kad kažkokia dvasia galėjo būti iškviesta – tokios juodosios magijos praktikos iš tiesų egzistavo, bet kiti palaiko versiją, kad tokį vaidybinį seansą surengė apsukrūs karaliaus dvariškiai, gerai išmanę jo širdies ir geismų paslaptis.
Vietoj vėlės pakišo gyvą gražią moterį
Jie vietoje žmonos vėlės Žygimantui Augustui esą pakišo kitą jauną ir gražią moterį – Barborą Gižanką, kuri neva buvo labai panaši į Barborą Radvilaitę. Istoriniai faktai patvirtina, kad tokia moteris iš tiesų buvo Žygimanto Augusto meiluže paskutiniais jo gyvenimo metais ir net pagimdė dukrą, kurią karalius laikė savo vaiku. Visgi ir ši versija turi spragų, nes ji buvo sukurta remiantis artimo Barboros Gižankos giminaičio rašytiniais liudijimais, kurie yra šališki ir nepatikimi.
Taip pat iki šiol nėra tiksliai žinoma, kas iš tiesų buvo magas Tvardovskis, kuriam priskiriami šis ir dar keli magiški to meto nutikimai. Kai kurie lenkų istorikai iš viso abejoja, ar tokia asmenybė egzistavo, vertindami ją kaip lenkiškai lietuvišką Fausto versiją, o kiti įvardina, kad Tvardovskis esą buvo kažin koks svieto perėjūnas vokietis Faustas Duranovičius, į Lenkiją ir Lietuvą atsibastęs laimės ieškoti.
Krištolo rutulys „užsikūrė“ ne iš karto
Dar vienas magiškas nutikimas Abiejų Tautų Respublikoje nutiko kiek vėliau, Onai Jogailaitei gyvenant santuokoje su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Steponu Batoru. Kariaudamas su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Ivanu Rūsčiuoju dėl Livonijos jis nuolat jautė pinigų stygių, todėl susidomėjo į Lenkiją iš Anglijos atvykusio karalienės Elžbietos I–osios garsiausio astrologo ir okultisto Džono Di paslaugomis. Jis buvo pagarsėjęs tuo, kad Anglijos karalienė besąlygiškai juo pasitikėjo, netgi leido jam parinkti laimingą karūnavimo datą. Tuo pačiu D. Di buvo ir garsus matematikas, geografas, tačiau jį labiausiai domino dvasių pasaulis – jis buvo pirmasis magas, pradėjęs pranašauti ateitį iš krištolinio rutulio, kurį esą jam padovanojo angelas, nusileidęs iš dangaus.
Kartu su anglu D. Di į Lenkiją atvyko ir jo parankinis Edvardas Kelis – mediumas (aiškiaregys, turintis galią tarpininkauti tarp žmonių ir dvasių – aut. past.), garsėjęs tuo, kad dvasios jam esą perdavė paslaptį, kaip gyvsidabrį paversti auksu. Kaip atrodo iš amžininkų liudijimų, Steponą Batorą būtent šis aspektas labiausiai ir domino.
„Panašu, kad burtininkai ir aiškiaregiai visais laikais gebėdavo užčiuopti ir atliepti svarbiausias aktualijas, kalbėdami tai, ką žmonės labiausiai norėdavo išgirsti. Tiesa, iš amžininkų liudijimų atrodo, kad Steponas Batoras anglų iškviestos dvasios patarimais nebuvo sužavėtas. Be to, per karališkąjį seansą stebuklingas krištolo rutulys „neužsikūrė“ iš pirmo karto, o pagaliau rėkiančio ugnies veido pavidalu pasirodžiusi dvaselė karalių gerokai iškoliojo, ir Jo Didenybė atsisakė tolimesnių Anglijos magų paslaugų,“ – teigia romano autorė.
Gyvieji šnabždasi su mirusiaisiais
Romano „Nemeilė. Ona Jogailaitė ir keturi karaliai“ autorė I. Skujaitė akcentuoja, kad rašant jai buvo labai įdomu patyrinėti magiškąjį Jogailaičių dvarą – ne tik istoriniuose šaltiniuose paminėtas šmėklas ir magus, bet ir įvairiais pavidalais to meto kultūroje pasireiškusią amžinybės metafiziką, pvz., geruosius Bažnyčios pripažintus stebuklus, tokius kaip Vavelio katedroje prabilusią Juodojo Kristaus skulptūrą, ir bloguosius – velniškus, sumanytus piktųjų dvasių.
„Įdomiausia, kad maldos ir prietarai, gerieji ir blogieji stebuklai egzistavo tuo pačiu metu, toje pačioje erdvėje, kažkaip sugyvendami vieni su kitais. Manau, tai – tam tikras žmonių būdas apčiuopti taip gąsdinančias anapusybės paslaptis. Gintaras Beresnevičius ne veltui savo tyrinėjimuose rašė, kad lietuvio santykis su mirtimi ir protėviais yra ypatingas, kad lietuvio pasaulėžiūroje riba tarp šio ir ano pasaulio labai plona, o ryšys su mirusiais gyviesiems suteikia ramybės ir metafizinio gylio. Šią liniją plėtoju ir savo romane, kuriame gyvieji šnabždasi su mirusiais, o magija – su religija, norėdama priminti, kad egzistavo ne tik magiškasis lietuviškas kaimas, bet ir magiškasis karališkas dvaras,“ – teigia I. Skujaitė.
Laukė pasirodant mirusios sesers
„Virš Varšuvos lapkričio 1-ąją pakibo tamsi Visų Šventųjų naktis, ilga ir stebuklinga, kai kasmet iš dangaus aukštybių iki žemės nusileidžia sidabrinis tiltas, kuriuo aplankyti artimųjų atžingsniuoja mirusiųjų vėlės. Tokią pat paslaptingą naktį prieš penkiasdešimt septynerius metus gimė karalaitė Kotryna Jogailaitė – jauniausioji Onos sesuo. Iki šiol Ona galvojo, kad keliaujančios vėlės – bobučių sekamos pasakos, bet šįvakar, susisupusi į storus juodo sabalo kailius ir šaltoje Vavelio pilies terasoje išlaukusi, kol užsižiebs Vakarinė žvaigždė, įtempusi akis ji bandė įžiūrėti ir tiltą, ir juo į savo gimtuosius namus nors trumpam pareinančią savo seserį Kotryną.
Karalienė Ona nieko neišmanė apie žvaigždes, jos nedomino nei horoskopai, nei dangiškieji planetų keliai, bet tas šaltas jų spindesys, toji amžinybe spindinti šviesa ją savotiškai guodė žadėdama, kad ten, kur nepažinu, yra tai, ko taip beprotiškai ilgisi širdis, kur kada nors ir ji pati, karalienė Ona, nukeliaus, kai amžiams atsisveikins su savo kūnu.
Ji žiūrėjo atsisukusi į vakarų pusę, ten, kur Baltijos jūra, o už jos – Švedijos karalystė, kur seniausios šalies Upsalos katedros akmeniniuose rūsiuose jau daugiau kaip mėnesį gulėjo sustingęs jos jaunėlės sesers kūnas. Šįvakar Onai kaip niekada reikėjo to stebuklingo žvaigždžių tilto. Nesvarbu, tikro ar įsivaizduojamo, jungiančio dangų ir žemę, ir abu Baltijos jūros krantus, kuriuo nors trumpam ateitų ji, Kotryna, tegu kaip mažiausia Vavelio pilies dukra, su vyresnėmis seserimis laksčiusi po sodą, tegu gražuolė jauna panelė juoda suknele, siuvinėta brangakmeniais ir nužengusi tiesiai iš Luko Kranacho Jaunesniojo paveikslo, o gal kaip švytinti nuotaka per savo vestuves Vilniaus katedroje, arba Gripsholmo pilies kalinė, skurde gimdžiusi savo vaikus, karūnuotoji Švedijos karalienė ar podagros susukta senutė – tokia, kokia numirė, triskart gimdžiusi, ligų ir skausmo paženklintu kūnu,“ – Onos Jogailaitės atsisveikinimą su seserimi Švedijos karaliene romane „Nemeilė“ aprašo I. Skujaitė primindama, kad pati Ona mirė paskutinė iš visų Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos dukrų, prieš tai pastačiusi antkapius visiems šeimynykščiams ir sau pačiai.