Jis pastebi, kad pastaruoju metu žmonės dalina įvairiausius pastebėjimus, pridėdami „aš taip galvoju“, „galimai“…
„Arba tu žinai, išmanai, arba bandaisi, tyrinėji, bet nepridedi visokių nesąmonių, kažkokių „galimai“. O kas per „galimai?“ Kad tavęs į teismą nepaduotų? Tai tu atsakyk už savo žodžius, žvilgsnį, poziciją, prieitą atstumą, o ne išsidirbinėk, kad gali visaip kaip reikštis, bet neprisiimti atsakomybės. Jeigu reiškiesi, prisiimk ir atsakomybę“, – sako Audrius Bružas.
Jis taip pat prisimena jaunystėje ne kartą keliavęs pakeleivingomis mašinomis ir prisipažįsta, kad ne kartą buvo arti pavojaus. Paklaustas, ar leistų savo sūnui taip keliauti, jis atsako teigiamai. „Labai jaudinčiausi, bet leisčiau. Jis turi augti, treniruotis, tapti žmogumi. O žmogus – tas, kuris gali atskirti, prevenciškai save apsaugoti, o kartais ne apsaugoti, bet išgyventi patirtis – išmokti gyventi.“
Laidoje jis pasakoja ir apie savo vairavimo įpročius bei ypač rimtą požiūrį į vairuojant rodomus gestus.
– Ar tu – ekspresyvus vairuotojas?
– Taip, aš pypsinu. Aš ir šiandien važiuodamas jau pypsinau.
– Ką padarė? Lėtai važiavo? Nevažiavo?
– Gal lėtokai važiavo. Pypsinimas gali būti labai skirtingas: iš nervo, iš noro pasiųsti, o galima suaktyvinti, paskatinti žmogų, galima jį tonizuoti.
– Tai tu pypsini tuo paskatinamuoju pyptelėjimu?
– Taip, tokiu pažadinančiu, suaktyvinančiu.
– O vidurinis pirštas – kartais pakyla?
– Niekada! Su juo reikia labai atsargiai! Tie piršto pakėlimai – prezidentas kažką apie tai juokavo – yra akmens amžius! Ir prezidento pajuokavimai – kils pirštas, nekils – juk čia ne vaikų darželis. Aš 46 metų vyras, kokie dar pirštai? Jei tu kilnoji pirštus, tai čia yra pirštas, o čia jo gali nebebūti. Jeigu mes tokiomis sąvokomis ir tokiais gestais disponuojame, tai tuoj ir mačetes išsitrauksime.
Viso pokalbio su Audriumi Bružu kviečiame klausytis laidoje „Lekiam į“.