Po to, kai Lavyso ežere ankstyvą pirmadienį detonavo į Lietuvą iš Baltarusijos atskridęs netrukdomai ir net niekieno nepastebėtas dronas, buvo galima neabejoti vienu dalyku: kils didelis triukšmas.
Taip ir nutiko – pasipiktinimo, kaltinimų, rankų skėsčiojimų, klausimų, patyčių banga nuvilnijo panašiai, kaip ir pernai. Tiesa, šįkart panašia saviplaka užsiėmė ir latviai bei estai, nes ir į jų šalis po kelių dienų taip pat įskrido dronai. Visais trimis atvejais tai buvo ukrainietiški aparatai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atitrūkę nuo dronų spiečiaus, kuriuo atakuoti Rusijos naftos infrastruktūros objektai aplink Sankt Peterburgą.
Bet kad ir kokios šalies dronai būtų kirtę NATO šalių sienas, net jei tai ir išprovokavo dezinformacines atakas Rusijoje, kur dėl ukrainietiškų dronų atakų buvo užsipultos Baltijos šalys, kaltė Lietuvoje buvo daugiausiai verčiama sprendimų priėmėjams, o ypač kariuomenei. Ši juk dar pernai po dronų „Gerbera“ įskridimų žadėjo, kad imsis priemonių, o trečias kartas nepasikartos, kad įsibrovėliai kitą kartą bus numušti.
Bet niekas dronų, žinoma, nenumušinėjo. Tad, regis, kyla labai pagrįsti klausimai: ko verti pernykščiai pažadai
pasitaisyti, kodėl iki šiol dronai ne tik nenumušinėjami, bet ir neaptinkami? Kur yra žadėtos priemonės – nuo laikinų sprendimų iki išgirtosios ukrainietiškos „Sky Fortress“ sistemos? Dalis atsakymų yra tie patys nemalonūs, kokie buvo dar pernai, o kita dalis visuomenei patiks dar mažiau.
Pajėgumų turime, bet jų neužtenka
Pirma, kas gali kristi į akis, tai, kad argumentų daugelis šaukiančiųjų nenori girdėti dėl suprantamų priežasčių: visiems reikia išsisakyti, pasipiktinti, o tai jau savaime yra proga nemokamai gauti dėmesio, todėl prie kritikų choro ir pernai pirmieji prisijungė ir politikai, o ir dabar jie žarstė iš esmės tuos pačius teiginius apie gėdą.
Tai, kas buvo žinoma ir pernai, nepakito ir iki šių dienų: mažesniame nei 300 metrų aukštyje skraidančių objektų Lietuvos (o ir Latvijos bei Estijos) kariškiai dažniausiai nepastebi, nes trūksta priemonių, o tai tiesiogiai susiję ir su gebėjimais numušti įsibrovėlius – negali numušti to, ko nematai.
Ir negali išstatyti kariuomenės pajėgumų palei visą 680 km ilgio sieną su Baltarusija ir laukti, kol vieną naktį iš 365 per metus pasigirs drono garsas. Taigi, pirmiausia taikinius reikia aptikti, o tik tada galima juos naikinti. Pernai Lietuvos kariuomenės vadas gen. Raimundas Vaikšnoras aiškino, kad pirmiausiai bus imtasi neatidėliotinų trumpalaikių priemonių.
Tokiomis priemonėmis tapo Oro gynybos bataliono pajėgumai, permesti prie pasienio su Baltarusija: artimojo nutolio radarai „Giraffe MkIV“, kurie susieti su artimojo nuotolio oro gynybos sistema RBS-70.
Tokių pajėgumų Lietuvos kariuomenė daug neturi – net ir pertvarkant oro gynybos batalioną į pulką, laukiant, kol bus pristatytos modernesnės minėtų pajėgumų versijos (MSHORAD), belieka rotuoti bataliono kuopas.
Jų batalione tėra kelios. Kol kas daugiau batalionų nėra sukurta, nes tai susiję ir su finansiniais, ir su žmogiškaisiais ištekliais, reikalinga ir papildoma infrastruktūra, valdymo ir vadovavimo elementai, t.y. visa tai, kas numatyta kariuomenės plėtros planuose, bet neįvyksta per kelis mėnesius ar net vienerius metus.
Tad net jei artimiausioje ateityje Lietuvos pėstininkų divizijos struktūra popieriuje ir atrodys pajėgiau, nei prieš kelis metus, kol kas Oro gynybos pulkas neegzistuoja, kaip ir jo batalionai, o į pasienį galima permetinėti tik kuopas.
O jos gali dengti tik siaurą ruožą Vilniaus kryptimi, t.y. ten, kur yra didžiausias pavojus šalies strateginiams objektams, sprendimų priėmimo centrams, ten, kur gyvena daugiausiai gyventojų. Retai apgyvendinto Varėnos rajono šie pajėgmai nedengė, nedengia ir artimiausiu metu, tikėtina, nedengs. Todėl įskridęs dronas nebuvo aptiktas ir niekas jo nenaikino ore. Ir toks analogiškas atvejis galėtų pasikartoti, kad ir rytoj.
Kita vertus, pats dronų aptikimas susijęs su kitu kariuomenės pažadu: pernai kalbėta, kad jau šiemet Lietuva gaus „Sky Fortress“ sistemą. Tuo pačiu pripažinta, kad jos bazinių elementų, t. y. jutiklių, įsigijimas, mokymai, išbandymai ir integravimas NATO šalyje, o ne Ukrainoje, tikėtina, užtruks bent metus.
Taip, metai dar nepraėjo – žadėta, kad ukrainietiška sistema bus įdiegta geriausiu atveju 2026-ųjų pabaigoje. Bet vienas dalykas, kuri Lietuvos pareigūnai stengiasi ignoruoti, nutylėti ir neviešinti yra tai, kad patys ukrainiečiai, nepaisant skambių deklaracijų, dažnai būna ne itin linkę dalintis technologijomis, o Ukrainos specifinės vidaus struktūros subtilybės lemia tai, kad reikalingos biurokratinės procedūros dažnai vilkinamos.
Prezidento vyriausiasis patarėjas Deividas Matulionis patikino, kad Lietuvos kariuomenė jau pradeda testuoti minėtos sistemos elementus ir jie turėtų papildyti radarus. Bet net ir tokiu atveju svarbu suvokti vieną dalyką: jokios aptikimo ar naikinimo sistemos nesuteikia 100 proc. garantijos, kad taikiniai neprasprūs.
„Visuomenė turi suprasti: mes neieškome būdų, kaip išvengti atsakomybės, nes kažkas kažko nepadarė. Net jei visos numatytos priemonės bus įvestos, tikimybė, jog kas nors prasprūs, išliks. <…>. Mes nesame kare ir nėra taip, kad sėdime, nieko neveikiame, krapštome nosį. Yra pastangos.
Taip, kai kur buvo spragų, nebijome pripažinti, bet ką galime šiandien padaryti, tai dislokuoti esamas pajėgas“, – pernai žadėjo kariuomenės vadas. Šis pažadas įvykdytas, o visa kita vėluoja.
Kodėl mūsų situacija – kitokia, nei Ukrainos?
Be to, net jei šiandien, prasileidus dar vieną droną kariuomenė permestų prie sienos daugiau pajėgų ir pajėgumų, t.y. visą oro gynybos batalioną, visus turimus radarus, o iš sandėlių ištrauktų dar likusius 40 mm „Bofors“ pabūklus L70, kurių partijos iš Lietuvos sulaukę ukrainiečiai sėkmingai naikina „Shahed“ dronus, liktų kitas nuo pernai nepasikeitęs veiksnys: Lietuvos situacija skiriasi nuo Ukrainos.
Šio veiksnio lūkesčių turinti visuomenė, tikri ar tariami ekspertai neretai nesuvokia arba apsimeta, kad nesupranta, todėl ir ignoruoja.
Ukraina kariauja, o tai reiškia ne šiaip kitą teisinę padėtį, kitą situaciją oro erdvėje, bet ir tai, kad visos procedūros yra gerokai paprastesnės, lankstesnės, nes valstybės išgyvenimo klausimas yra svarbiausias.
Todėl ukrainiečiai gali sau leisti ir improvizuoti, ir naikini viską, kas skrenda vieno ar kito dalinio atsakomybės zonoje. Lietuva, kurioje šiuo metu nėra įvesta nepaprastoji ar juo labiau karo padėtis, negali sau leisti daugelio tokių veiksmų. Netgi Seimui priėmus pataisas dėl supaprastintų procedūrų, kai dalyje šalies galima labai greitai uždaryti oro erdvę, rizikos, susijusios su kinetinių priemonių naudojimu dažnai neįvertinamos.
Šauti į taikinį iš oro gynybos sistemų nereiškia šimtaprocentinės pataikymo galimybės. Tai reiškia, kad, aptikus taikinį su „Giraffe MkIV“ susieta artimojo nuotolio oro gynybos sistema RBS-70, galima tikėtis, jog dronas bus sunaikintas. Bet visada egzistuoja tikimybė, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių – techninio gedimo, žmogiškos klaidos, orų sąlygų ar kitų aplinkybių – bus nepataikyta. O tada oro gynybos raketa veiks pagal visiems galiojančius fizikos dėsnius – kažkur kris ji ar jos nuolaužos.
RBS-70 sistema ar kitos mobilios Lietuvos kariuomenės naudojamos oro gynybos sistemos, pavyzdžiui, „Grom“, yra gerokai lengvesnės ir turi dešimtis kartų mažesnę kovinę dalį, bet tiesiogiai pataikius vis tiek gali būti mirtinai pavojingos.
Net jei kariai moka naudotis šia ginkluote, visada egzistuoja klaidos kaina – viena, jei nepataikai į droną pasienyje, kas kita, jei mėgini jį numušti virš Vilniaus. Kita vertus, ministrė užsiminė, kad Lietuva gali taikyti ir dar vienas ukrainiečių (o ir rusų) išbandytų procedūrų – numušti skrendančius dronus iš sraigtasparnių.
Šiuo metu Lietuvos kariuomenės sraigtasparniai „Mi-8“, „Dauphine“ ir netgi „Blackhawk“ turi teorinių galimybių naudoti snaiperių ginkluotę ir kulkosvaidžius, bet norint efektyviai numušinėti žemai skraidančius dronus vėlgi reikės papildomų mokymų bei neplanuotų papildomų skrydžių.
Ukrainiečiai tai išmoko daryti karo metu, spaudžiant butinybei ir turi ekspertinės patirties, yra tikėjimas, kad ja neabejotinai galėtų pasidalinti su lietuviais. Bet tai yra teorija, kur iki šiol praktiškai vis dar nėra išbandyta.
Todėl visos teoriškai pritaikomos priemonės – tiek kariuomenės, tiek Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių dalinių pajėgumai, pavyzdžiui, žadėtos mobilios komandos su sunkiaisiais kulkosvaidžiais „M-2 Browning“ gali būti naudojamos, prieš tai spendimų priėmėjams pasvėrus visas rizikas taikos meto situacijoje.
Juk norint valdyti kulkosvaidį tam reikia mokymų – neužtenka parodyti kryptį ir sakyti „šauk“, karo metu kitos išeities gali ir nebūti, bet jei Lietuva vis dar gyvena taikos sąlygomis, skuboti sprendimai gali baigtis ir tragiškai.
„Be abejo, jei kulkosvaidžių kulka, lekianti iki 2 km, nukris ant šiferinio stogo, tai bus kitų rūpesčių; reikia pasiruošimo, o ne išvažiuoti į laukus ir pleškinti į kairę ir į dešinę“, – žadėjo kariuomenės vadas, o jam antrinusi ministrė patikino, kad šia tema jau diskutuota su vidaus reikalų ministru. Ketinimų protokolą su VRM dėl antidroninių pajėgų pasirašė ir Vilnius.
Bet ketinimai yra viena, o veiksmai – kas kita. Tad jei pernai dar buvo galima sakyti, kad norint tokių pajėgų efektyvumo, kad jos nekeltų pavojaus gyventojams, kad būtini mokymai, kad reikalinga infrastruktūra, efektyvus, ištestuotas, sklandžiai galintis veikti valdymo ir vadovavimo mechanizmas, koordinavimas, ryšiai, kad visi daliniai žinotų savo vietą, užduotis, atsakomybę, tai šiandien tai galima priminti.
O priminus galima ir palausti: tai kur visi tie mokymai, visa ta žadėta infrastruktūra, pajėgos ir pajėgumai be Oro gynybos bataliono karių, kurie rudenį ir žiemą praleido budėdami siaurame ruože, saugant Vilniuje gyvenančių sprendimų priėmėjų ramybę, kad tik virš jų namų neprazvimbtų dar vienas dronas? Kur ir kas konkrečiai veikia, o jei neveikia – kodėl?
Jei jau šiandien Lietuva, kaip kompensaciją už ukrainietiško drono įskridimą, grėsmės sukėlimą iš Ukrainos sulauktų tiek spartesnių procesų, susijusių su dronų aptikimo sistemų perdavimu ir įdiegimu, ar tokios sistemos integravimas tikrai neužtruktų? Juk integracija yra susijusi ir su biurokratinėmis, techninėmis procedūromis – nauja sistema turėtų veikti bendrame NATO oro erdvės tinkle, o tai reiškia sertifikavimą, testavimą. Šiose srityse neretai stringama, nes trūksta ir specialistų, ir suvokimo, kodėl dabar svarbus spartesnis tempas.
Jei pernai buvo galima pripažinti, kad tokie dalykai neįvyksta per naktį, kad būtina prisiimti atsakomybę, tai praėjus daugiau nei pusmečiui, visuomenės lūkestis pamatyti kitokį rezultatą, nei 2025-ųjų vasarą, regis, yra pagrįstas. Bet tuo pačiu ir sprendimų priėmėjai, o ir Lietuvos kariuomenė turės suvokti, kad šįkart vien raminimai ir generiniai, nekonkretūs pažadai neapibrėžtoje ateityje pagerinti situaciją jau nebeveikia.