Vilnių iškeitė į vienkiemį
Ilgai nešiota svajonė pagaliau virto kūnu. Šeima pardavė turėtą butą Vilniuje, o gautų pinigų užteko atiduoti paskolą bankui ir įsigyti naujus namus, tad šiandien Povilas su žmona ir šešiais vaikais, iš kurių paskutinysis gimė vos prieš keletą savaičių, namų lizdelį kuria vienkiemyje, kažkur toli nuo didmiesčio Vilniaus.
„Pradžioje ieškojome aplink Vilnių, vis tiek ir bendruomenė, ir draugai, didžioji dalis žmonių buvo ten, bet kažkaip nieko tokio, kas mus labai tenkintų, ar atitiktų mūsų poreikius, neradome. Tai tiesiog teko praplėsti paiešką ir radome vietą Šilutės rajone, kuri labai patiko“, – prisimena Povilas.
Pasiteiravus, ar vieta, gerokai nutolusi nuo sostinės, kurioje liko brangūs žmonės, nesukelia dvejonių, kad galbūt reikėjo gyventi arčiau, Povilas šypteli ir sako, kad šiuo sprendimu šeima džiaugiasi. Nors gyvenamoji vieta šiandien – tarp laukų, su artimiausiu kaimeliu už kilometro, atstumo klausimas, kaip sako Povilas, ilgainiui prarado svarbą.
„Su laiku pastebėjome, kad su kuriais žmonėmis bendrauji, su tais ir bendrauji, ir palaikysi ryšį nelabai svarbu, kokiu atstumu. O su kuriais mažiau, tai automatiškai tas ryšys nutrūksta, net nesusitinki gyvendamas 10–20 kilometrų atstumu pačiame Vilniuje. Tai tas atstumas mums nėra tiek svarbus, o ir Lietuva iš tikrųjų nėra didelė“, – aiškina daugiavaikis tėtis.
Kad sprendimas išsikelti į kaimišką vietovę buvo teisingas, rodo ir tai, jog vienas svarbiausių šeimos tikslų buvo ne tik išsikelti iš miesto, bet ir susikurti tokią kasdienybę, kurioje darbas, šeima ir buitis nebūtų išsibarstę po skirtingas vietas. Visgi iš pradžių dėl to būta sunkumų. Iki tol Povilas pasakoja dirbęs su baldais, Vilniuje turėjo dirbtuves, buvo įsitraukęs į kino industriją – statė dekoracijas, dirbo su filmavimo aikštelėmis. Visa tai buvo susiję su sostine, todėl išsikrausčius šių pareigų vyras neteko.
„Čia buvo visiška nežinomybė šioje vietoje, nes žmona prižiūri vaikus vadinamose vaiko priežiūros atostogose – ji ir neplanavo grįžti į darbą Vilniuje, o aš turėjau savo dirbtuves, gaminau baldus, jau kurį laiką dirbau su kino pramone, gaminome visokius dalykus, statydavome aikšteles, nufilmavus – griaudavome, mūsų įmonė turėjo labai daug užsakymų. Aš ten buvau laisvai samdomas, bet tą aš visiškai uždariau, nes visa kino pramonė liko Vilniuje.
Bet išvažiavus į visišką nežinomybę labai greitai atsirado labai gera pozicija – dabar dirbu su vėjo jėgainėmis, o dauguma jų vis tiek yra Vakarų Lietuvoje, tai planas mums susidėliojo kuo puikiausiai“, – džiaugiasi Povilas.
Namas, kuris dar tik tampa namais
Visgi nagingos Povilo rankos puikiai pasitarnauja naujuose namuose. Šeimos pasirinkta sodyba buvo apleista beveik dešimtmetį. Tad jie viską tvarko savomis rankomis, todėl tai tapo ilgalaikiu projektu, reikalaujančiu fizinio darbo, kantrybės ir nuoseklumo. Visgi šeima į sodybą persikėlė ne iš karto. Pirmieji metai buvo skirti paprasčiausiems, bet būtiniems dalykams – kad apskritai būtų galima čia leisti laiką.
„Apie porą metų važinėdami po truputį tvarkėmės, po to prieš įsikeliant buvo laisvesnis laikas visokių remontų, tai pasidarėme būtiniausius dalykus, kurių reikia, – susitvarkėme visus elektros įvadus, vandenį įsivedėme į namo vidų, nes buvo tik šulinys, kanalizaciją – ir kėlėmės“, – pradžią vienkiemyje prisimena Povilas.
Tačiau net ir šiandien darbų sąrašas – ilgas, o pats namas vis dar reikalauja ne tik kosmetinių pagražinimų, o ir rimtų darbų: „Namo būklė yra tokia, kur dar labai daug dalykų reikia tvarkyti – tiek stogą keisti, tiek pamatus tvarkyti, netgi esminius tokius dalykus, ne tik kad nudažyti ar grindis išsikloti.“
Pasiteiravus, iš kur Povilas turi žinių, kaip įrengti gyvenimui namą, šis neslepia – tai įmanoma ne dėl kažkokių išskirtinių gebėjimų, o dėl užsispyrimo ir pastangų išmokti net ir tai, ko niekada nėra bandęs.
„Didžiąją dalį gyvenimo dirbau su medžiu, todėl niekada nebijojau darbo rankomis. Kažkiek buvo įvairios praktikos, bet iš esmės labai daug išmokau pats – pasižiūri, kaip daryti, supranti patį principą ir viskas, o paskui gali improvizuoti, ir tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. Aišku, žmona sakė, kad mes nebūtume gyvenime važiavę į tokią vietą, jeigu tu nenorėtum ir negebėtum to pasidaryti. Vis tiek reikia ir nemažai įrankių – lengviau, kai juos turi. Tada atvažiuoja ir draugai padėti, ir visokių niuansų atsiranda, bet svarbiausia – nepasiduoti sunkesniais momentais“, – atvirauja Povilas.
Paklaustas, kas motyvuoja nesustoti ir, kaip jis sako, nepasiduoti sunkesniais momentais, Povilas pabrėžia, kad į priekį labai stipriai veda turima vizija ir svajonės.
„Vizija – sukurti namus, kurie būtų ne tik šeimos, bet ir giminės bei draugų namai, kur visiems būtų vietos, kad vaikams būtų laisvės augti ir pildyti savo troškimus. Norisi išsaugoti patį namą – nors jis nėra kultūros paveldas, mūsų žiniomis jam yra apie 150 metų, bet norisi išsaugoti ir atkurti jo istoriją. Šie namai atrodo stipriai gyvesni už naujai statytus. Aišku, laukia daug iššūkių ir nežinomybės, bet grožio irgi labai daug, todėl norisi tiesiog sukurti tokią erdvę ir gyvenimo laisvę, kurioje galėtum sau susikurti darbo vietą, daryti tai, kas patinka, ir mėgautis procesu“, – dalijasi svajone pašnekovas.
Vaikai mokosi namuose
Paklaustas, kaip pavyksta viską suspėti – prižiūrėti ir auginti šešis vaikus, statyti namus ir dirbti darbus, kad būtų iš ko gyventi, – Povilas nesistengia kurti iliuzijos apie produktyvumą. Priešingai, jis pripažįsta, kad daug dalykų šeima nespėja, bet būtent toks tempas ir yra sąmoningas pasirinkimas.
„Mes su žmona susitarėme, kad tą dieną darome tai, ką galime geriausiai, o jeigu per ją nepadarome nieko apčiuopiamo, tai vis tiek buvo nebloga diena. Svarbiausia – neiti į minusą. Dienos gali būti tokios, kad nieko apčiuopiamo nenuveiksi, bet vis tiek vaikai paaugo ir kažko išmoko.
Mes galime šiandien viską pasidaryti greitai ir paprastai, bet ilgainiui tai neturi tikro svorio. Mes einame ilgesniu keliu, tačiau žiūrint į ilgalaikę perspektyvą – kaip bus po 10 metų – supranti, kad tuomet jau galėsi skinti kažkokius vaisius. Man irgi kažkada kilo mintis apie tą sunkumą, bet kai turi daug vaikų, turi dėl ko stengtis. Tai panašu į žmones, kurie grįžo iš Sibiro, nes turėjo dėl ko grįžti. Kai turi daug vaikų, tai didelė atsakomybė, bet kartu ir motyvacija judėti į priekį, net kai būna sunku“, – šypteli jis.
O kalbant apie vaikus, svarbu paminėti ir tai, kad šeima yra pasirinkusi atžalas ugdyti namuose. Nors iš pradžių ši idėja Povilui kėlė abejonių, ilgainiui ji tapo natūralia gyvenimo dalimi. To priežastis – noras būti su vaikais jų ankstyvame amžiuje ir kurti ryšį. Be to, kasdienybėje Kaušylų atžalos mokosi ne tik akademinių dalykų, bet ir gyvenimo: „Iš tikrųjų jie fantastiškai daug išmoksta tiesiog būdami lauke, jie mato visus procesus, mato gamtą, stebi visokiausius lizdus, kiaušinius, stebi, kaip peri paukščiai, patys auginame ir vištas, ir antis.“
Pasiteiravus, ar vaikai iki pat 12 klasės bus ugdomi namuose, Povilas sako, kad šeima sprendimo šiuo klausimu dar nėra priėmusi.
„Vyriausia dukra yra antrokė, tai dar vis tiek yra pradinės klasės. Kol kas mes esame nutarę, kad pradines klases mokysime namuose, nes tikrai gali pamokyti bet kuris, kuris yra baigęs mokyklą. Vėliau bus matyti, kaip mums sekasi ir kaip vaikai jaučiasi, nes nesame pasirašę nuosprendžio, kad būtinai mokysime iki 12 klasės. Galbūt kažkas išeis ir į mokyklą“ – svarsto pašnekovas.
Povilas skuba pastebėti, kad dažnai klaidingai manoma, jog namuose ugdomi vaikai yra uždaryti nuo pasaulio. Anaiptol – mažieji Kaušylos lanko ir būrelius, susitinka su bendruomenės vaikais, nuolat bendrauja su draugų atžalomis, tad ryšio su išoriniu pasauliu jiems netrūksta.
„Turime labai daug draugų, kurie taip pat turi vaikus, aktyviai su jais bendraujame ir palaikome ryšius. Mūsų bažnyčios bendruomenėje yra daug vaikų, todėl dažnai važiuojame su jais į įvairius renginius. Dažnai žmonėms atrodo, kad tie, kurie ugdo vaikus namuose, laiko juos uždarus ir niekur neišleidžia, bet iš tikrųjų taip visiškai nėra. Be to, pati mokyklos bendruomenė yra labai aktyvi – tai ugdymą šeimoje kuruojanti mokykla, kuri organizuoja daugybę veiklų ir susitikimų. Todėl santykio su kitais vaikais tikrai netrūksta – pas mus nuolat važiuoja daug žmonių pabūti, pailsėti“, – pasakoja Povilas.
Be to, sako pašnekovas, tokiu būdu geriau pastebimos vaikų stiprybės, o tėvai stengiasi į jas atsižvelgti, priešingai nei kartais nutinka mokykloje, kuomet dėmesys koncentruojamas į silpnybes, o ne stipriausius mokinio gebėjimus.
„Mes matome vaikų polinkius – kur jie gabūs, kur mažiau gabūs – ir stengiamės tai atpažinti. Mokykloje tai dažnai sudėtinga, nes ten pamatyti vaikų gebėjimus ir susikoncentruoti į juos nėra taip paprasta. Mes stengiamės labiau susitelkti į vaikų stiprybes, o ne silpnybes. Ten, kur jie negabūs, nėra verta dėti daug pastangų, nes galbūt tas dalykas niekada gyvenime nebus nei aktualus, nei patrauklus. Taip mes galime gana gerai pastebėti jų gabumus ir stengtis juos nukreipti į papildomas veiklas“, – aiškina Povilas.
O paklaustas, ar 6 vaikai – riba, pašnekovas pasakoja, kad šis planas jau priklauso ne jam ir žmonai, o Dievui.
„Čia juokaujame su draugais, kurie taip pat augina penkis ar šešis vaikus, kad pats skaičius jau nebeatrodo toks reikšmingas. O kalbant rimtai, mūsų, kaip žmonių, planas jau kaip ir užbaigtas, bet Dievo planai nežinomi – viskas paaiškės ateityje. Jei dar bus vaikų, tai tikrai ne dėl atsitiktinumo – viskas vyksta natūraliai“, – šypteli daugiavaikis tėvas.
Jaučia turintys misiją visuomenėje
Savo gyvenimu šeima dalijasi ir socialinėje erdvėje. Povilas kuria vaizdo įrašus „YouTube“ platformai, žmona administruoja soc. tinklą „Instagram“. Pasiteiravus, kodėl atsirado poreikis rodyti savo kasdienybę viešai, Povilas pasakoja, kad iš pradžių tai buvo būdas išsaugoti šeimos prisiminimus ir akimirkas. Tik vėliau tai sulaukė visuomenės susidomėjimo ir virto savotiška misija.
„Pradžioje buvo „Instagram“ – galvojome, jog vis tiek paprasčiau savo archyvą kaupti tokioje erdvėje, kur nereikia pačiam visko labai sistemizuoti. Buvo noras įamžinti, nes supratome, kad čia bus labai daug procesų ir bus sunku atsiminti, kaip viskas vyko. Vėliau, augant auditorijai, atsirado ir tokia savotiška misija. Pastebėjome, kad žmones tai įkvepia – galbūt kitoks gyvenimas, gal šiek tiek padrąsina: vieni imasi kažkokių projektų, kiti gali pasitarti.
O kas mus labai įkvepia – kad yra žmonių, kurie pasidalina, jog mes juos įkvepiame. Netgi buvo keletas atvejų, kai sakė, kad įkvepiame juos apskritai turėti vaikų – gal nesame vieninteliai, bet vieni iš įkvėpimo šaltinių. Aš galvoju, tai yra milžiniška misija, ypač šiuo metu, kai tokia demografinė situacija Lietuvoje, kuri tikrai nėra aukštumose. Manau, kad tai yra labai svarbu.
O „YouTube“ atsirado tada, kai man norėjosi įamžinti visus tuos statybinius procesus. Tai pradėjo labai patikti, tapo hobiu – anksčiau hobiai buvo sportas, bet vėliau tam skyriau mažiau laiko, kažkaip nuo to atsiribojau, gal tiesiog nebėra tiek laiko. Tai irgi tapo savotiška misija – įkvėpti, nors mūsų auditorijos yra visiškai skirtingos: žmona kuruoja „Instagram“, o aš – „YouTube“. Misija ir yra tokia – matai, kad tai yra vertinga, o turinys nėra žalingas, priešingai – įkvepiantis“, – pasakoja Povilas.