Rado paliktą prie laiptinės: apie drožybą sužinojo vaikų namuose
Albinas atviras – kiekvienas žmogus jau gimdamas atsineša savo likimą, o paties vyro likimas nuo kūdikystės nešykštėjo išbandymų: „Savo tėvų nepažinojau. Mane rado šaltą vakarą prie namo laiptinės lagamine. Tada prasidėjo kelionės po ligonines, ikimokyklinius darželius, vaikų namus, internatus. Vaikystėje didelę laiko dalį teko leisti Jiezno internate, kitaip sakant – vaikų namuose, ir ten įgauti gyvenimo įgūdžių“, – pasakoja vyras. Būtent vaikų namuose Albinas ir susidomėjo drožinėjimo amatu:
„Būdavo stalystės pamokos, todėl kaip berniukai mes mokėmės apdoroti medį, drožinėti drožinius įvairius, skulptūrėles, lėkštes, verpstes, rankšluostines. Vienas iš stalystės mokytojų buvo Juozas Mockevičius, buvęs liaudies meistras, kuris pamatęs, kad man gerai sekasi dirbti su medžiu, duodavo paruoštas drožybai lenteles ir peilius. Sako: drožk, gal gyvenimui prireiks, papildomai uždirbsi pinigų bei puoselėk amatą. Duodavo Liaudies kultūros knygas skaityti, ir jose atradau daug lietuviškų raštų, kurie naudojami ir dabar drožiniuose, tačiau įdedu ir savąją mintį. Man drožyba – tai mielas užsiėmimas, nes, droždamas vieną raštą, matai kitą, net etnologai pripažįsta, kad raštuose slypi daug nežinomybės, perskaityti raštą nėra lengva, tai – užkoduotas mūsų tautos kodas“.
Albino drožinių – devynios galybės, dažnai drožiniai keliauja kaip dovanos Lietuvos vadovams, ministerijoms, savivaldybėms, bibliotekos, kultūros centrams, muziejams ar draugams.
„Kolekcijoje yra 220 vnt. verpsčių-prieverpsčių, jos dažnai keliauja po parodas Lietuvoje, užsienyje. Rankšluostinių, juostinių sukurta per 150, kurių galima rasti kaimo turizmo sodybose ar pavienių žmonių sodybose, naujuose namuose. Bet jau nuo metų pradžios prie mano drožinių prisidėjo ir skulptūrėlės – žirgai, angelai, kuriuos labai mėgsta lietuviai. Noriai įsigyja, myli žmogaus rankų kūrinius. Didžiuotis nėra ko, tiesiog džiugu save realizuoti tame, ką gavau iš vaikystės pamokų, perduoti žmonėms, augančiam jaunimui ne tik senąsias tradicijas, bet ir žmogiškąsias vertybes: pagarbą žmogui, šeimai, tautai. Džiaugiuosi gimęs Lietuvoje, nes myliu šią šalį ir žmones“, – atvirauja A. Šileika.
Parodas ir edukacinius užsiėmimus jau skaičiuoja šimtais
Vyras ne tik pats kuria grožį, bet ir moko to kitus: „Aš negaliu sėdėti vienoje vietoje. Neužtenka užauginti savo vaikus, norisi duoti žinias kitiems, kurie nori išmokti drožybos amato, tenka ir per socialinius tinklus dalinis. Visoje Lietuvoje vyksta mano parodos, jų jau būta beveik 200, edukacijų virš 200. Dažnai vyksta edukaciniai užsiėmimai, kuriuose dalyvauja to miesto ar rajono bendruomenės nariai – nuo mažųjų iki suaugusių. Smagu, kad žmonės domisi, suaugę atsiveda savo anūkus ar vaikus ir visi kartu bandome drožybos ypatumus. Kai kuriuos taip sudomina drožyba, kad sunku ir atitraukti, matau rezultatą ir džiaugiuosi.
Dabar atsirado nauja prigimtis – šeimos prašo atvykti pas juos ir pamokyti drožybos, neužtenka parodų salėse pamatyti mano sukurtą darbą, norisi patiems išbandyti. Pradžia būna sunki, bet paskui iš mokymų išeina su rezultatu, ir patys bando drožinėti namuose, padedu kartais su ruošiniais, lentelėmis, nes žmonės nežino, kur rasti, kaip pradėti. Tad dalinuosi kuo galiu“, – pasakoja drožybos meno virtuozas. Iš viso Albinas yra pagaminęs apie 3680 drožinių!
Albino drožiniuose daug senųjų raštų, kurie sukurti jau išėjusių protėvių, keliavę iš kartos į kartą, įkūnyti audiniuose, medžio ar geležies dirbiniuose, keramikoje, pastatuose. Visgi, savo darbuose vyras naudoja nemažai paties sukurtų ornamentų, ažūrinių raštų, augmenijos, gamtos, žmogaus, gyvūnų, paukščių simbolikos:
„Jie verpstėje turėjo didelę reikšmę tuometiniame žmogaus gyvenime. Ankščiau verpstė – prieverpstė buvo naudojama pagal paskirtį: ant jos dėta vilna ir per verpimo ratelį moteris vakarais sėdėdama prie ratelio verpdavo siūlą, o siūlas naudotas drabužiui, audiniams.“
Su savo darbais vyko net už Atlanto, o ateičiai – dar daugiau planų
A. Šileikos darbai žinomi ne tik Lietuvoje. Vyras su savo drožiniais keliavo po pasaulį, nešdamas žinią apie Lietuvos istoriją, amatus ir papročius: „Dar 2018-aisiais teko išvykti į JAV Čikagą ir Floridą, taip pat Vokietiją, Austriją, Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Šiaurės Airiją, Lenkiją. Vykau į lietuvių bendruomenes, kur vaikus ir suaugusius supažindinau su senuoju amatu, tradiciniais amatais, mokyklos vaikams vedžiau gyvosios tautodailės užsiėmimus, kurių metu susirinkusieji galėjo ne tik pamatyti mano sukurtų prieverpsčių parodą, bet ir kurti, išbandyti drožybos peilius.
Vaikams tai – gyva istorija, kaip meistras moko drožybos amato ir padeda tai kartu daryti, nes ne kiekvienam iš karto gaunasi sukurti gėlytę ar saulutės elementą, kitus objektus. O suaugusiems – prisiminimai, nostalgija ir sugrįžimas prie vaikystės, kuomet seneliai ar tėvai droždavo, prisilietimas prie lietuviškų šaknų. Visiems – didelė šventė, nes tai įvyko ne Lietuvoje, o Amerikoje ar kitose pasaulio šalyse. Viskas – gyva ir nesuvaidinta“, – džiaugiasi Albinas.
Vyras pripažįsta – net labai norėdamas, nebūtų galėjęs taip plačiai paskleisti žinios be pagalbos iš išorės: prie išvykimo į Ameriką daug prisidėjo Utenos tautodailininkų klubas SVIRNAS, JAV Lietuvių Dailės Muziejaus galerijos „Siela“ direktorė Asta Zimkus su šeima, JAV Lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkė kultūros reikalams Austėja Sruoga ir daug kitų asociacijų. Albinui pasirodyti Los Andžele padėjo lietuviškų TV ir radijo laidų autorė, vedėja Rima Stanelytė ir bendruomenė, Lituanistinė mokykla, San Diege – Lituanistinės mokyklos vadovė Simona Kaušylienė ir bendruomenė, Floridoje – Raymond J. Balsys ir bendruomenė. Talkino ir Utenos rajono savivaldybė, Utenos rajono savivaldybės administracija, Utenos apskr. VPK, Policijos Departamentas ir kiti pavieniai žmonės.
„Apie tas keliones galima ir knygą parašyti. Apie lietuvių atsidavimą savo lietuvybei, šaknis, kaip jie pasiilgsta savo Lietuvos, gimtojo krašto, kaip jiems teko išvykti ir likti Amerikoje, susikurti savo gyvenimus, bet jie nepamiršo perduoti savo vaikams šaknų: įskiepyti lietuvių kalbos, tradicijų, meilės šaliai. Tikiuosi ir ateityje vyksiu į lietuvių bendruomenes, perduosiu tai, ką gavau pats būdamas vaikas, – lietuvių kalbą, meilę savo Tėvynei“.
Jau daugiau nei metai kaip Albinas yra palikęs tarnybą Lietuvos Policijoje, kuriai atidavė 31 savo gyvenimo metus. Dabar vyro planuose – susitvarkyti sodybą, o jei pavyks – įsteigti nedidelį amatų centrą, kad bet koks lietuvis ar užsienietis atvykęs į Lietuvą, galėtų susipažinti su Lietuva, jos tradicijomis, amatais. Mintyse A. Šileika brandina ir dar vieną svajonę – išleisti savo drožtų dirbinių knygą, kurioje amžiams liktų vyro darbų kolekcija ir amato mokymai ateities kartoms.
„Dar būnant policijos pareigūnu man siūlė eiti į Seimo rinkimus viena partija, bet atsisakiau, gal būčiau buvęs kultūros ministru ir tikrai daug keisčiau, nuo pamatų. Na bet dabar džiaugiuosi, kad galiu būti naudingas išlaikydamas senąsias tradicijas ir puoselėdamas lietuviškumą pasaulyje. Tad nepamirškime praeities, žiūrėkime dabartyje ir į ateitį“, – pokalbį užbaigia A. Šileika.