Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Viena pagrindinių savaitės aptariamų temų – sekmadienį įvykęs kultūros bendruomenės įspėjamasis streikas. Jis parodė, kad kultūra yra ne tik pramogų sfera, bet ir laisvės bei vertybių saugotoja.
Tai buvo visos pilietinės visuomenės balsas prieš populizmą ir autoritarinių tendencijų grėsmę, kalbėdama dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako Kultūros asamblėjos narė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė RŪTA PRUSEVIČIENĖ.
Kokius matote pavojus Kultūros ministeriją atidavus „Nemuno aušrai“?
Vertinu vienareikšmiškai. Tai būtų nuolatinė sąmoninga ir sisteminga įtaka Kultūros ministerijos strategijai, planams, programoms. Ji paliestų ir darbuotojus. Man ne kartą teko klausytis kolegų iš kitų Europos valstybių nuogąstavimų. Jie savo kailiu patyrė šalyse vykdytus neteisingus ir neteisėtus veiksmus.
Taigi mums kylantis pavojus yra akivaizdus. Nepraėjus nė dviem savaitėms spėjome pajusti, ką reiškia partijos „Nemuno aušra“ vadovas ir buvęs kultūros ministras. Jie sukėlė įtampą ir įvairių visuomenės grupių susipriešinimą. Dauguma žmonių turi stiprų laisvės ir kultūros geną. Kiti, palaikantys „Nemuno aušros“ partiją, neturi laisvės geno – jie jaučia didžiulę praeities nostalgiją.
Visi, įsitraukę į šį sąjūdį, turime stebėti, kad mūsų valstybė neiškryptų iš europinio demokratinio kelio, kad nepatirtų tokio siaubingo atkryčio, kokį patiria kelios Vidurio Europos valstybės, taip pat Sakartvelas.
Dalyvavote susitikimuose su ministre pirmininke, prezidentu. Jūsų ir valdžios atstovų požiūriai į šią problemą sutapo ar išsiskyrė?
Deja, nepamačiau, ko tikėjomės, – kad būtų valstybinis požiūris pilietinės visuomenės skatinimo ir pagarbos jai linkme. Su premjere kalbėjomės tik apie tokius dalykus, kurie galbūt jai buvo neteisingai perteikti. Ji akcentavo tik tam tikrus merkantilinius dalykus, didesnį finansavimą, didesnius atlyginimus. Tokius bazinius socialinius reikalavimus dabartiniu metu visame pasaulyje išnaudoja populistinės partijos.
Su prezidentu kalbėjome apie itin rimtas temas, apie populistinę partiją, kuri griauna žmonių pasitikėjimą valstybe, sėja priešpriešą, skirsto žmones į elitą ir eilinius. Tai nepaprastai pavojingas kelias.
Aš kviesčiau visus sąmoningus piliečius išsamiau susipažinti su kultūros sąjūdžio ir Kultūros asamblėjos dokumentais. Tai padėtų susidaryti aiškų vaizdą, ko mes norime išvengti, kodėl kultūroje nenorime „Nemuno aušros“.
Keistai atrodė valdžios atstovų siūlymas leisti buvusiam kultūros ministrui padirbėti, atlikti praktiką. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
Tai visiškas anachronizmas. Visi darbuotojai, ar iš kultūros įstaigų, ar įmonių atstovai, privalo įgyvendinti konkurso nuostatus. Šiuo atveju buvo pasitelktas nuotolinis pokalbis. Aš neįsivaizduoju tokio kelio. Tai yra profesinių kompetencijų diskreditacija. Mes neįsivaizdavome ir ateityje neįsivaizduotume, kad toks kultūros ministras galėtų atstovauti valstybei, kultūros bendruomenei.
Perskaičiau dabartinio Vokietijos kultūros ministro biografiją. Jis yra leidėjas, eseistas, didžiulio politikos ir kultūros forumo organizatorius, dabartinio kanclerio Friedricho Merzo bendražygis. Nieko panašaus, deja, nerastume buvusio ministro biografijoje.
Įspėjamasis kultūros bendruomenės streikas. Vilnius, 2025 m. spalio 5 d. Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Kaip vertinate įvykusį kultūros bendruomenės įspėjamąjį streiką? Ar jis jums nepriminė Sąjūdžio laikų?
Tikrai priminė. Tai buvo ne tik kultūros, bet ir visų žmonių, kurie jaučia pavojų laisvei ir demokratijai, jūra. Ji užplūdo gatves, visas kultūros erdves. Kultūros institucijos organizavo daugybę ekskursijų, seminarų, koncertų, performansų. Tai valstybės politinė kūryba, panaši į tą, kuri buvo prieš 120 metų vykusiame Didžiajame Vilniaus Seime. Tuomet visų Lietuvos tautų, įvairių ideologinių krypčių atstovai susirinko kurti autonomišką, nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Kas toliau – kokių žingsnių imsis kultūrininkų asamblėja?
Mes privalome būti valstybės, jos saugumo ombudsmenai. Visi, įsitraukę į šį sąjūdį, turime stebėti, kad mūsų valstybė neiškryptų iš europinio demokratinio kelio, kad nepatirtų tokio siaubingo atkryčio, kokį patiria kelios Vidurio Europos valstybės, taip pat Sakartvelas.
Mes matome, kad ir šiandien pilietinę visuomenę galima užmigdyti pažadais. Šiais laikais dar daug žmonių kažkodėl tiki politikų pažadais. Tai gresia atkryčiu. O jo mes nenorime.
Kitaip tariant, ši jūros banga ramiai nenuslops, kaip paprastai būna.
Tikrai ne. Jeigu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vizijos gyvuoja ir yra aktualios praslinkus 114 metų po jo mirties, vadinasi, jos mus visą laiką papildo, mums šviečia.
Sakydama kalbą per kultūros protestą prie buvusios miesto salės, dabartinės Lietuvos nacionalinės filharmonijos, citavau daktarą Joną Basanavičių: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!“ Mes aušrą suvokiame kaip visus telkiančią šviesą.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: