Lengvas kelias, kuris pasirodė esąs nesavas
Aivaras viešumoje vis šmėžteli dar nuo paauglystės laikų. Dar gyvendamas Marijampolėje vaikinas išsiskyrė iš kitų bendraamžių – jo kuriamas turinys ir humoro jausmas sulaukdavo vis didesnio dėmesio socialinėje erdvėje, įvairiose platformose jis rinkdavo gerbėjų minias, o vienu metu dėl sekėjų skaičiaus „Facebook“ platformoje, kuri tuo metu buvo populiariausia, konkuravo ir su Natalija Bunke.
Nesu tikra, ar pats Aivaras visa tai prisimena ar nori prisiminti, bet galiu pasakyti viena – Aivaras visada mokėjo stebinti. To nenustoja daryti sulaukęs ir 30-ies. Paprašytas papasakoti, kaip jis atsidūrė astrobiologijos kelyje, šis juokiasi, kad istorija visai netrumpa.
„Aš dabar doktorantūros pirmame kurse, man 30, tai reikėjo ilgai eiti, taip trumpai pasakius… Kiti iš karto turi susidėlioję savo maršrutą, o aš, man atrodo, vis į šalikeles nuvažiuodavau, bet gerąja to žodžio prasme – aš galbūt daugiau pamačiau“, – šypteli Aivaras.
Mokykloje Aivarui visi nuolat kartojo, kad jo kelias – humanitariniai mokslai. Jis giliai viduje tuo gal ir netikėjo, tačiau aplinkiniai primygtinai siūlė idėją savo gyvenimą sukti šia linkme: „Visi sakė, Aivarai, tikslieji mokslai ne tau.“
Tačiau vidurinėje Aivaras lankė teatro užsiėmimus. Tuometinis jaunuolis šventai tikėjo, kad turi talentą tapti aktoriumi: „Viskas man dužo tada, kai aš neįstojau į aktorinį ir reikėjo kažką rinktis.“
Po nesėkmės Aivaras pasirinko kūrybos komunikaciją – kryptį, kuri iš pirmo žvilgsnio atitiko jam primestą humanitaro profilį. Tačiau būtent čia atsirado pirmas rimtas vidinis konfliktas: „Kai pradėjau ten studijuoti, tai ir buvo, kad jaučiausi „įmestas“. Man visi sakė, Aivarai, tau tinka tie socialiniai mokslai, viskas čia paprasta. Ir man atrodė paprasta.“
Tačiau didysis lūžis įvyko Italijoje, kur jis išvyko mokytis su „Erasmus“ programa.
„Ten buvo, man atrodo, sunkiausias etapas gyvenime iki dabar. Aš ten nuolatos buvau vienas, sunku buvo bendrauti ir dėl kalbos barjerų. Patyriau pirmą kultūrinį šoką, apie kurį man nelabai kažkas pasakojo. Nemokėjau su tuo susigyventi“, – prisimena Aivaras ir sako, kad šios išvykos metu jis suprato, kad yra pajėgus ištverti pačius įvairiausius gyvenimo išbandymus, todėl ėmė svarstyti, kad esama komforto zona reikalauja iššūkių.
„Grįžau į Lietuvą ir galvojau, kad aš išgyvenau šį pusmetį, tai kodėl aš galvojau mokykloje, kad aš negaliu biologijos, chemijos ir taip toliau išgyventi? Man atrodė baisu, kad oi, kažkada gavau vieną ketvertą, tai jau tikrai ne man. Man tie mokslai buvo įdomūs, tiktai kažkaip mokykloje labai lengvai mokytojai pasverdavo į vieną ar į kitą pusę, o aš neturėjau tvirto stuburo pasakyti, kad ne, aš galiu. Sakė, kad negaliu chemijos ir biologijos, tai ir negalėjau“ – pasakoja Aivaras.
Tad sugrįžęs iš Italijos Aivaras nusprendė save išbandyti ir metė sau iššūkį.
„Mano iššūkis buvo, kad ko nemokėjau mokykloje, dabar aš tą studijuosiu. Aš nežinau, kas mano galvoje nutiko, kad aš taip sugalvojau. Bet motyvacija buvo tik ta – ko nemokėjau, tą išmoksiu“, – prisimena Aivaras. Taip jis išlaikė reikiamus egzaminus ir po trejų studijų metų kūrybos komunikacijoje įstojo į neurobiofiziką. Tai tarpdisciplininis laukas, reikalaujantis tiek biologijos, tiek chemijos, tiek fizikos žinių – visų tų disciplinų, kurių jis sąmoningai vengė mokykloje.
Noras pasivyti bendraamžius atvedė į NASA
Pradėjęs studijas iš naujo, Aivaras susidūrė su dar vienu psichologiniu iššūkiu – atsilikimo jausmu.
„Kadangi tai buvo kaip ir antros studijos, tai nebuvo taip, kad iš karto po mokyklos įstojau. Visi buvo šiek tiek jaunesni, o aš vyresnis. Atrodė, kad aš turiu pasivyti savo bendraamžius. Tai aš jau pirmam kurse iš karto ir į laboratoriją bandžiau nueiti, o motyvacija mokytis buvo labai didelė. Galvojau, kad aš trejais metais atsilikęs, tai man reikėjo pasivyti. Dabar juokingai skamba, bet tada taip buvo“, – juokiasi pašnekovas.
Būtent tai jį paskatino anksti įsitraukti į praktiką, ieškoti galimybių ir neapsiriboti studijų programa. Čia ir atsirado neįkainojama galimybė – šansas išvykti stažuotis į NASA. Tačiau Aivaro atveju lemiamas veiksnys buvo ne tai, ką jis moka, o tai, kaip jis galvoja.
„Gavome temų sąrašą ir su jomis dalyvavome atrankoje. Pati atranka buvo tokia, kad susirinko daug raketų mokslo entuziastų, mechanikų, programuotojų. O aš vienas atėjau ir sakiau – aš noriu ieškoti gyvybės už Žemės ribų. Aš iki dabar tiksliai nežinau, kaip ten iš tikrųjų veikia tie vertinimai ir komisijos, bet, pažvelgus iš šiandienos perspektyvos, manau, kad tai ir buvo tas išskirtinumas: kai visi kalbėjo apie mechaniką, fiziką, programavimą, aš sakiau – gyvybė galbūt gali būti sudaryta ne anglies pagrindu, galbūt iš kitų cheminių elementų, juk kitose planetose viskas gali būti kitaip, tai kodėl negalėtų egzistuoti ir kitokia gyvybė“, – prisimena Aivaras.
Taip jis tapo vieninteliu atrinktuoju pusei metų išvykti stažuotis į Kaliforniją. Tiesa, čia jis būtų darbavęsis ilgiau, tačiau tuomet visą pasaulį užklupo koronaviruso pandemija – vaikinui teko grįžti ir tris mėnesius darbą testi nuotoliniu būdu. NASA jis dirbo su fundamentaliu uždaviniu – ieškojo atsakymų, kaip atskirti gyvybę nuo negyvybės.
„Tai buvo tokia puzlė, kurią dėliojau. Galiausiai išsiaiškinome, kas iš tikrųjų galėtų apibūdinti negyvybę – pavyzdžiui, mėnulio dulkės, randamos Mėnulyje. Turėjome tokių mėginių, ir juose tikrai nėra gyvybės. Tad pusę metų ir skyriau šiai dėlionei – bandžiau viską suprasti ir susisteminti.
Vėliau sukūrėme algoritmo prototipą, kuris galėtų būti integruojamas į ateities kosmines misijas ir zondus. Paprasčiausias pavyzdys – žinome, kad Marso paviršiuje veikia marsaeigiai, kurie jį tiria. Mūsų algoritmą būtų galima įdiegti į tokį marsaeigį, kad jis vietoje, pačiame Marse, paimtų mėginį ir nustatytų, ar jame yra gyvybės ženklų. Jei jų aptinkama – mėginys būtų pargabenamas į Žemę, o jei ne – paliekamas, nes jo transportavimas yra labai brangus. Čia aš iš tiesų labai užsidegiau astrobiologija“, – atliktais darbais NASA stažuotėje dalijasi Aivaras.
Magistrantūros studijos Portugalijoje
Jis džiaugiasi, kad išvykoje į NASA jam teko bendrauti su garsiausiais mokslininkais, tačiau ne tik laboratorijose, bet ir neformalioje aplinkoje – kartu leisti laiką laužo šviesoje prie vandenyno. Po tokios patirties natūralus žingsnis daugeliui būtų likti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir tęsti mokslinius tyrimus prestižinėje organizacijoje. Tačiau Aivaras priėmė kitokį sprendimą.
„Iki šiol aš su savo NASA vadove palaikau ryšį – jei prireikia, visada galiu paklausti patarimo. Tas santykis išliko net praėjus penkeriems metams. Bet nuoširdžiai, matant, kokia dabar yra politinė situacija su užsieniečiais Amerikoje, aš labai džiaugiuosi, kad aš nesu ten. <…> Kita priežastis, kuri man padėjo apsiprasti su mintimi nelikti Amerikoje, tai man atrodo, kad ta amerikietiška praeito šimtmečio svajonė nebeegzistuoja“, – sako jis.
Tad po neįkainojamos patirties Aivaras pasuko į Portugaliją. Baigęs bakalauro studijas Lietuvoje Aivaras žinojo – patirtis NASA tėra viena stotelė, o norint surinkti didelį patirčių kraitį to nepakanka.
„Priežastis buvo ta, kad tai yra viena iš labiausiai senstančių šalių, o aš išsigryninau mintį, kad noriu tirti senėjimą kosmose. Tai yra niša, bet mechanizmas yra panašus ir Žemėje, ir kosmose. Galvojau, kad jeigu aš ištirsiu, kaip tai tie procesai vyksta kosmose, tai išmoksiu kažką, ką bus galima pritaikyti Žemėje. Taip įprastai vyksta su tyrimais. Ir išvykau į Portugaliją. Trejus metus gilinausi į senėjimą ir baigiau biomedicinos tyrimų magistrą. Tada nusprendžiau, kad doktorantūrai reikia grįžti namo“, – prisimena pašnekovas.
Lietuva: ne kompromisas, o galimybė
Aivaro sprendimas grįžti į Lietuvą pagrįstas tikėjimu ir vidiniu žinojimu, kad mūsų šalyje mokslas turi didžiulį potencialą. Nors kartais plačiajai visuomenei atrodo kitaip, Aivaras įsitikinęs, kad Lietuvoje yra visos sąlygos tyrinėti pasaulį ir tai, kaip jis veikia.
„Kodėl aš grįžau į Lietuvą? Mano pagrindinis vidinis jausmas buvo toks: aš praleidžiu Lietuvos mokslo augimą, lyg praleisčiau savo vaikų augimą. Supratau, kad nenoriu būti kitur, nes Lietuva juda daug greičiau, nei tuo metu judėjo Portugalija. Net kai buvau Amerikoje, ten jau buvo pasiektas aukštas lygis, tačiau galbūt trūko motyvacijos dar labiau jį stumti į priekį, o žmonės jautėsi, man atrodo, labai saugiai. Lietuvoje mes įpratę nuolat išbandyti naujus dalykus, net jei finansinių resursų trūksta, tačiau kūrybiškai pažvelgiame į kiekvieną užduotį. Ir būtent to aš labai norėjau.
Tuomet supratau: ne, aš nenoriu į užsienį, nenoriu į Ameriką, noriu grįžti į Lietuvą. Kai buvau Portugalijoje, rinkausi doktorantūrą – turėjau keturis variantus: Šveicariją, Australiją, Ameriką ir Lietuvą. Jeigu nuoširdžiai, Amerika buvo pirmoji šalis, kurią atmečiau.
Ir Portugalijoje politinė situacija – į kurią pusę ji krypsta, kalbant tiek apie žmogaus teises, tiek apie mokslą – tikrai nebuvo geresnė nei pas mus. Iš tiesų ji buvo prastesnė. O Amerikoje, toje pačioje NASA, kai aš ten dirbau, stebėjau, kas vyksta: šimtai mokslininkų buvo per naktį atleisti dėl sumažinto finansavimo. Iš esmės mokslo padėtis, arba valstybės požiūris į mokslą, šiose šalyse kažkodėl pradėjo klibėti“, – pasakoja Aivaras.
Jis pabrėžia ir svarbų aspektą – infrastruktūros skirtumai su kitomis šalimis Lietuvoje ženkliai mažėja – VU Gyvybės mokslų centre, sako Aivaras, naudojama ta pati įranga ir vykdomi aukščiausios kokybės moksliniai tyrimai.
Nors astrobiologija Lietuvoje vis dar yra nišinė sritis, jaunasis mokslininkas mano, kad būtent tokiose srityse atsiranda galimybė kurti. Kosmoso mokslai, kaip astrobiologija, aiškina jis, turi didelę praktinę reikšmę, pavyzdžiui, gynybos sektoriuje – palydovai ir satelitai suteikia svarbią informaciją.
„Daug technologijų, išrastų dėl kosmoso, dabar naudojamos Žemėje. Pavyzdžiui, įvairūs vaistai, iš pradžių skirti astronautams, šiandien padeda žmonėms, taip pat įvairi įranga, sporto priemonės. Todėl aš tikriausiai esu vienas iš tų, kurie tiki, kad ateityje bus bendras suvokimas: kosmoso tyrimai nėra pinigų švaistymas, jie yra gyvybiškai svarbūs mums, nes esame tik maža to kosmoso dalelė“, – šypteli jis.
Be to, pašnekovo nuomone, labai svarbu jau dabar ruošti specialistus, kai žinios bus būtinos – ateityje tie, kurie valdys kosmoso resursus, reikalaus kompetencijos, ir būtų gerai, jei Lietuvoje jau būtų paruoštų žmonių.
Mokslas už laboratorijos ribų
Šiandien Aivaras – pirmame doktorantūros kurse. Čia jis tyrinėja senėjimo mechanizmus atšiauriomis kosmoso sąlygomis: „Tai čia, tikriausiai, bus vienas iš mano gyvenimo tikslų – suprasti, kaip tai kinta kosmose ir kaip tai panaudoti Žemėje, kad senėjimas būtų sveikesnis.“
Visgi svarbi Aivaro veiklos dalis – mokslo komunikacija. Jis sąmoningai skiria tam laiką, net jei tai reiškia lėtesnį progresą laboratorijoje. Dabar jis sparčiai populiarėja „Instagram“ ir „TikTok“ socialiniuose tinkluose. Ten su sekėjais dalijasi ne tik savo gyvenimu ir juokeliais, bet ir moksline informacija. Pavyzdžiui, padeda atsakyti į klausimą, ar vienoks ar kitoks papildas pasižymi naudinga sudėtimi.
„Manau, kad užsidaryti laboratorijoje ir galvoti vien apie savo tyrimus būtų neteisinga prieš save. Problemą matau nuo artimųjų iki plačiosios visuomenės. Pavyzdžiui, jei mama kreipiasi: Aivarai, nusipirkau tokį produktą, pavartosiu, ar viskas gerai? – aš nesu gydytojas ar vaistininkas, bet galiu greitai perskaityti mokslinę literatūrą ir suprasti, ar tai pagrįsta, ar ne. Nepasakysiu, ar žmogui reikia vartoti produktą, bet galiu įvertinti, ar teiginiai melagingi, ar tai tik reklama ar marketingas, ar jie turi mokslinį pagrindą“, – pasakoja pašnekovas.
O paklaustas, ką patartų jaunam žmogui, šiuo metu esančiame klystkelyje, kaip kadaise buvo jis, Aivaras pabrėžia du dalykus: svarbu nepasiduoti pagundoms, kurios atrodo patrauklios, bet neatitinka tikrųjų siekių, ir ieškoti srities, kuri tikrai motyvuoja. Tik nuosekliai sekdamas savo tikslus, net susidūręs su sunkumais, žmogus gali atrasti kryptį, kurioje nori ir gali kurti.
„Kartais gali pasakyti: Aivarai, tu – puikus rašytojas, rašyk knygą. Žinokit, nustebtumėt, kiek aš eilėraščių prirašęs… Dabar aš pasiskaitau ir galvoju: gerai, kad aš nekuriu tų eilėraščių ir vis tik nuėjau ten, kur ieškojau. Tai vienas dalykas yra toms pagundoms nepasiduoti, o kitas – bandyti surasti tai, kas jus iš tikro motyvuoja. Tik perskatęs pusę mokslinės komunikacijos knygų informacijos centre universiteto bibliotekoje supratau, kad ten buvo mažas skyrelis, kuriame kalba apie gyvybės kilmę, astrobiologiją, gyvybę už žemės ribų, o šito aš iš tikrųjų noriu“, – šypteli Aivaras Vilutis.