Izoliuotą to meto gyvenimą ji laidoje atsiminė kaip dosnų akistatomis su savimi. „Po skyrybų atsiribojau į butą, o tada dar mane uždarė kaip žmogų: negalėjau net išbėgti be kaukės, kas buvo nonsensas, nesupratau, kam to reikia bėgiojančiam žmogui.“
„Mano kelionė į Portugaliją buvo su tikslu. Tiksliai žinojau, ko noriu iš tos kelionės, ir tai įvyko. Norėjau pradėti keliauti solo ir niekada to nedariusi klaikiai bijojau. Važiuodama autobusu jaučiau, kaip kyla panika, tirpsta žandikaulis, žmonės aplink nepažįstami. Tada ėmiau kvėpuoti savo kvėpavimo pratimus, supratau, kad turiu įrankį, kuris gali padėti net ir užsieny, nereikia kažkokios pažįstamos aplinkos palaikymo. Nenustebčiau, jei man pasakojant pradėtų strigti gerklė, nes tai buvo vidiniai atradimai, vidinės kelionės“, – laidos vedėjai Faustai Marijai Leščiauskaitei atviravo moteris.
„Keliavusi buvau seniai. Kai pasiėmiau namo paskolą, apskritai kokius 3 metus iš namų nėjau, nes tiesiog nebuvo galimybių: tik bandai atidirbti, kad galėtum sumokėti įmoką. Atėjo išlauktas laikas, kur nebėra skolų, viskas padengta ir tu jau gyveni. Tada ir galvoju: „Laikas kelionei. Kokią šalį aš visada norėjau pamatyti?“ – atvirai apie įveiktus gyvenimo iššūkius pasakojo J. Šeduikytė.
Galiausiai ji pasirinko bendruomenę Portugalijoje, kur žmonės gyvena pakankamai kukliai. „Buvo žiema, apsistojau pas juos, kambariuke, kur durys užsidaro, bet realiai – tai kas lauke, tas viduje. Iš pradžių miegojau su rūbais. Man atrodė, kad negaliu lįsti žmonėms į akis ir sakyti: „Klausykit, man per šalta pas jus.“ Ką aš žinau, gal jie taip gyvena visą laiką? Ateina vasara ir jie atsipalaiduoja. Per tą savo kuklumą praradau galimybę į savo kambarį pasiimti šildytuvą, o jie nepasiūlė“, – juokėsi moteris keldama klausimą, kas mus padarė tokius sudėtingus ir komplikuotus.
„Esu kontrolierė. Gal iš savo stiprių giminės moterų paveldėjau šį dalyką? Bet tikiu, kad kai atsiranda tinkamas žmogus, kai šalia moters atsiranda vyriškas vyras, vyriška energija, kontrolė virsta visai kuo kitu – švelnumu. Ir tu leidi sau tiesiog būti“, – šypsojosi J. Šeduikytė, laidoje atskleidusi ir vieną savo gebėjimų: kalbėti prancūziškai.
„Portugalai nepučia iš savęs to, kuo jie nėra. Kiek išsiklausinėjau, kai kurie žmonės ten pakankamai sunkiai verčiasi. Gali matyti bendrą pragyvenimo lygį, tačiau aplinkui tvyro kažkokia ramybė. Nes kai yra kažkokių problemų, nepriteklių, žmonės linkę išgyventi kartu. Labiau vertina šeimos ryšius, bendruomenę“, – svarstė dainininkė, paklausta, kodėl portugalai, turėdami mažesnį minimalų ir vidutinį atlyginimą, yra laimingesni už lietuvius.
Viso pokalbio su Jurga Šeduikyte kviečiame klausytis laidoje „Lekiam į…“.