Jau vėliau, išsilaisvinus po aštuonių mėnesių izoliacijos kariaujant ir vykstant pas savus, išlipę benzino kolonėlėje, vyrai patyrė kultūrinį šoką – „mes nebegalėjome patikėti, jog yra produktų, kuriuos paprasčiausiai galima nusipirkti. Dėl jų nereikia rizikuoti, nereikia žudyti, jų nereikia kelias diena medžioti. Ten būdami mes supratome, jog mes – namuose“.
Tačiau prieš pasakodama jums vienuolikos metų Mikola istoriją kare, noriu trumpai sugrįžti prie antraštės. Tokią „paprastą“ antraštę parinkau neatsitiktinai – juk nėra nieko paprasčiau, kaip uždėti klikbaitinę, rėkiančią antraštę. O klikbaitinių minčių bei potyrių šio vyro interviu, kaip ir jo gyvenime – nors vežimu vežk. Ir vis tik, pokalbio metu, pro storus kario šarvus kartkartėmis prasprūsta labai žemiški dalykai. „Jau norisi savų namų“, – sako jis man. Vėliau dar pasakys širdį draskantį ir tave tarsi į gabaliukus pjaustantį sakinį: „Man labai norisi vaikų…“. Ir man atrodo, kad tuo momentu, aš tegaliu nuleisti akis į žemę… Todėl dažnai ir rašau jums apie juos truputį iš kitos pusės, norėdama parodyti, jog ir jie, patys stipriausieji, ištvermingiausieji kariai, tėra žmonės. Su savo svajonėmis, norais, sopuliais ir džiaugsmais. Juk mes įpratome juos matyti, tiksliau – reikalauti iš jų būti kariais, gynėjais, nepalaužiamaisiais, didvyriais. Taip mums patiems tapo lengviau susidoroti su situacija – juk didvyriui nereikia nieko ir jis nieko nenori. Reikia, nori. Paprastų dalykų – kaip jūs ir aš: namų, vaikų, šilumos ir saugumo.
Karą išmokome praskrolinti
„Plataus masto karas man prasidėjo Chersone“, – ramiu balsu pasakoja vyras.
„Taip atsitiko, kad su kitais ginklo broliais atsidūriau Plavny salose. Chersono apskrityje, kairysis ir dešinysis krantas yra atskirti žemyninėmis salomis, tiesiog Dnipro viduryje. Tokios na… šiaip sau tokios ten džiunglės, Vietnamas stačiai. Upių sistemų viduje, kanaluose, viskas apaugę“, – nusijuokia vyras, šaukiniu Vegas. „Tai istorinė žemė, nes būtent iš ten Zaparižės kazokai vyko į Krymą ir ten kovojo. Na ir štai – mes atsiduriame ten. Partizanų grupė arba kaip dabar yra madinga sakyti – diversantinė žvalgybos grupė“.
Atsidūrę ten, kariai vykdė tam tikras užduotis: žvalgyba, ugnis, nukreipta į priešą, kadangi tuo metu priešui reikėjo organizuoti logistikos kelią tarp kairiojo ir dešiniojo kranto.
„Iš dalies tai jie darė valtimis ir būtent taip mes ir dirbome prieš priešą“, – pasakojimą tęsia Vegas.
„Apsiskaičiavome tik vienoje vietoje – mes vis tik tikėjome, jog dešinysis krantas ilgai laikysis, tačiau, deja, mūšiai labai greitai išsiplėtė net iki Nikolajevo. Nuo mūsų, fronto linija atsitraukė net 65-iais kilometrais ir mes labai greitai supratome, kad esame visiškai priešo gilumoje; be jokio centralizuoto tiekimo ir aprūpinimo, medicinos, ryšio priemonių, interneto, na, žodžiu be visko, be ko tik įmanoma įsivaizduoti. Veikti teko greitai, nes tiesiog baigėsi mūsų maisto atsargos. Pradžioje mes gyvenome tokiame žvejybos namelyje, tačiau po vienos operacijos, priešas jį visiškai sugriovė. Todėl toliau mes sau nuolat statėme kažkokius „būstus“: palapines, žemines, slėptuves, vigvamus“. Vyras pasakodamas išvardina dar kelis tokių „būstų“ apibūdinimus, tačiau tų pavadinimų, labiau – žargonų, jau nė vienas žodynas dorai nebeišverčia… „Per 8 mėnesius mes pastatėme ir pakeitėme net 17-a tokių stovyklų“, – sako jis, pridurdamas, kad buvo be galo sunku, pirmiausia jau vien dėl to, jog buvo didžiulės problemos su maistu.
Rosijanai greitai suprato, kad šiose salose veikia ukrainiečių kariškiai, todėl civiliams iškart uždraudė į upę išplaukti valtimis. Ir ne veltui – mat ten buvo daug žvejų, kurie atplaukdavo pas mus ir mums padėdavo. Atplukdydavo visokiausių konservuotų dalykų, kitokio maisto, cigarečių – padėdavo mums, kaip tik galėjo. Ir tam, kad mus „išrūkytų“ iš ten kuo arčiau kranto, priešas jiems uždraudė tai daryti, grasindamas sušaudymu. Deja, kai kuriuos vietiniai ir sušaudė… Labai daug žmonių iš tų, kurie mums padėjo, ištisomis šeimomis buvo išvežti kankinimams“.
Su Mikola mes kalbėjome apie daug dalykų, ne tik apie šią jo patirtį. Tačiau yra priežastis, kodėl šiame interviu aš pasirinkau apsistoti tik ties keliais dalykais, o ne šokinėti nuo temos prie temos. Neseniai vienas draugas, gyvenantis Amerikoje, man parašė – visas karas ir karo žiaurumai tapo jau beveik kasdienybe. Skrolini ir nebejauti, kad tiesiog praeini, prašoki tas temas, net nebeužsibūdamas ilgiau nors prie kurios nors vienos. „Žiauru tą garsiai pasakyti, bet, matyt, pripratome prie visų žiaurumų, kaip priprantama prie visko…“. Būtent todėl ir norėjau, kad jūs liktumėte vienoje istorijoje ilgiau, perleistumėte ją per save, išgrynintumėte ją sau.
„Patriotiškumas yra tai, kai tave kankina elektros srove, o tu neišduodi savo karių…“
„Viena šeima mums labai ilgai padėjo – apie šešis mėnesius. Galiausiai visą jų šeimą tiesiog išvežė į Naująją Kachovką, kur juos kankino elektros srove. Nors ta šeima ir žinojo, kur mes esame, tačiau kankinami jie vis tiek mūsų neišdavė“, – karo ir priešo žiaurumais dalijosi vyras, o aš te galėjau galvoti, kad jis pasakoja istorijas iš senų filmų, juk šiais laikais, turėtų nebeįmanoma sugalvoti tokio siaubo vidury Europos.
„Kas tai, jei ne patriotiškumas?, – retoriškai manęs paklausė Mikola. –Kai tavo žmoną ir tavo dukrą kankina elektros srove, kai tave patį kankina elektros srove, tačiau dėl kažkokių priežasčių tu taip ir neišduodi savo karių buvimo vietos“.
Su Mikola abu trumpam nutylame. „Patriotizmas būna visoks“, – persmelkia mane, o karys man toliau ima pasakoti apie vietinį vaikiną, narą, dirbusį vietos narų stotyje.
„Jis mums po vandeniu tiekdavo maistą, – sako jis. – Nuo savo kranto panirdavo, prie mūsų išnirdavo ir taip mums tiekė maistą – to nebuvo įmanoma padaryti niekaip kitaip. Tam, kad galėtų mums padėti, žmonės buvo pasiryžę viskam, nes mes, savo ruožtu iš tikrųjų dirbome efektyviai, taip, kaip tik galėjome“.
„Apie tai visi pastoviai kalbėjo, ir salose apie tai kalbėjo, ir krantuose – abiejuose, ir kairiajame, ir dešiniajame, sako Mikola. Sakydavo, jog ten yra „kažkokia tai“ [karių] grupė, kuri dirba. Rosijanai kažkuriuo tai metu tarp savęs ėmė kalbėtis, jog jie nebenorį „užeidinėti“ į tas salas, nes ten esą viskas blogai. Jiems jau paprasčiau būtų likti viename ar kitame krante. Ir tik vėliau, kai jau mes išėjome, vietiniai mums papasakojo vieną tokį momentą, kuris man pačiam leido aiškiai suvokti, ką aš iš tikrųjų dariau. Mat visą tą laikotarpį, kai mes ten buvome, mes visą laiką sekėme Deepstate žemėlapius, kurie rodė, jog kairysis krantas pažymėtas kaip okupuotas, dešinysis krantas pažymėtas kaip okupuotas, o tarp jų kartkartėmis rasdavosi – kaip ir pilkoji zona, na, tokia „ukrainietiška kepurė“. Juokdavomės tada galvodami – nagi nagi, ar gali taip būti, jog tai vyksta būtent dėl mūsų buvimo čia? Dar vėliau, vietiniai mums pasakojo, kad per kažkokias rosijanų išgertuves, jie esą kalbėdavę, kad štai, kairysis krantas – tai rusija, dešinysis krantas – rusija, o va salose – ten ukrainiečių kariai, mes į ten neisime, ten Ukraina…
Todėl šios istorijos moralas yra labai paprastas – jei tu išties esi pasiruošęs pasipriešinti, jei tu esi pasiryžęs kautis už savo žemę, jei tu esi pasiryžęs už savo žemę mirti, tai net ir maža žmonių grupė, pažinodama savo žemę, gali padaryti daug – juk tu kariauji savo žemėje. Tarp mūsų buvo ir vietinių gyventojų, kurie žinojo kiekvieną taką ten, na ir ką – tu laikai ir išlaikai tą žemės gabaliuką, taip tas gabaliukas ir išlieka ukrainiečių“, – nemoralizuoja Vegas, kartu leisdamas išmokti ypač vertingas pamokas ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms.
„Valtyje tu ne kažką pakariauti gali“
„Žinai, vietiniai ten labai stengėsi, medžiotojai žudė rosijanus, kiekvienas vietinis stengėsi prisidėti nors kokiu nors savo indėliu prie pergalės, prie Chersono, Chersono srities, prie dešiniojo kranto, išvadavimo. Buvo labai sunku, pirmiausia psichologiškai, nes aštuonis mėnesius gyventi visiškoje gilumoje užnugaryje, vienatvėje su laukine gamta, ir nežinant – kas čia galų gale bus, buvo labai sudėtinga. Nežinant, kas čia galiausiai bus – bus čia laiminga ar ne laiminga pabaiga“, – pasakojimą tęsė vyras. Tiesa, originaliame pasakojime jis vartojo žodžius „hepi endas (angl. happy end) ar ne hepi endas“. Ir jei atvirai, tie skoliniai man kažkaip geriau atskleidžia visą šio pasakojimo koloritą. „Visi mes viską puikiai supratome, puikiai supratome, jog galime žūti, tačiau mūsų prioritetai buvo aiškiai sudėlioti – juk vis dėl to kažkam štai šį darbą irgi reikia atlikti…“
Praėjus aštuoniems mėnesiams, nepaisant visko ir vietinių gyventojų, veikiančių grupių ir Ukrainos kariuomenės dėka ir dešinysis krantas, ir Chersonas buvo išvaduoti. Toliau vyras pasakoja jų išsilaipinimo į išvaduotąjį dešinįjį krantą istorija, kuri mus abu priverčia nusijuokti. „Žinai, nebeatsimenu gerai, berods, tai buvo lapkričio 10-a ar 11-a diena, – sako jis. – Dideli temperatūrų svyravimai, virš upės jau kabėjo tirštų tirščiausias rūkas. Ir būtent tą naktį, kai pirmieji mūsų kariai pasiekė krantą, mes tą naktį, paryčiais ir išplaukėme, na, gal kokią ketvirtą valandą ryto. Mums reikėjo perplaukti Dnipro upę – 800 metrų, farvarterius ir pereiti į išvaduotąjį dešinįjį krantą. Ir žinai, tokia įdomi istorija. Žodžiu, plaukiame mes tame rūke, irkluojame ir staiga tuo pačiu momentu mes girdime, kaip tame rūke, paraleliai lygiai tokiu pačiu būdu rusai sprunka į kairįjį krantą. Girdime jų balsus ir galvojam sau: „vai vai, kad tik kaip nors nesusidūrus su jais, nes na, ką tu toj valty sėdėdamas bepadarysi, ne kažin kiek ir pakovosi tu toj valty“.
Jiems išlipus į krantą, vietiniai, o ir savi kariai su jais elgėsi kaip su didžiausiais didvyriais: „Visas kaimas, kuriame įsikūrėme, tiesiog nuolatos mums nešdavo maistą, atnešdavo kažką, nesvarbu, ką – daiktus, žodžiu, nešė viską, kas tik tai buvo. Nešė, visi palaikė, vertino tai, ką mes padarėme. Ir tai kažkaip leido suvokti, kad viskas nebuvo veltui. Taigi, tokia ta istorija apie visą tai…“, – sako Vegas ir priduria, kad ypač kariai domėjosi jais, sugebėjusiais tokiomis sąlygomis iškariauti aštuonis mėnesius: „Žvalgo svajonė tokia mūsų istorija“.
„Ai, beje, o aš tau pasakojau, kad mes nendres valgėme?“
„Taip, valgėme jaunas nendres, jo buvo taip…, – pasakodamas trumpai stabteli vyras. – Buvo toks etapas, kai maisto iš viso nebeliko, ir mes nusprendėme, kad mes rausime ir valgysime tas jaunas nendres, na, ten yra tokia balta dalis yra, turinti nors kažkokį skonį, na ir ką, rovėme ir valgėme jas… Taip, taip, buvo toks dalykas“.
„O šiaip tai žvejojome, išmokome medžioti, išmokome gaudyti žuvį, rinkdavome viską, kas ten tik augo: laukinius obuolius, gervuoges, žodžiu rinkome viską, ką tik galėjome. Kartais vietiniai atveždavo miltų, kartais mielių, na ir mes gamindavome tokias „lepioškas“, paskui jas pavadinome partizanų bandelėmis. Taip, tai yra dalis mano karo istorijos“, – pasakoja man vyras, kurio net septynios kartos – kariškiai. Grįžtu prie medžioklės, kadangi man labai sunku tas džiungles įsivaizduoti, todėl vyro klausiu, ką jie tose „džiunglėse“ medžiodavę?
„Oi, ten buvo daug gyvūnų – mes medžiojome elnius – ten gyvena laukiniai elniai, stirnos, šernai. Taip, ten nemažai gyvena visokiausių gyvūnų, vienu žodžiu, viską, kas bėgioja, kas gyva, viską medžiojome ir viską valgėme. Gaudėme fazanus, taip, taip, gaudėme fazanus, gaudėme žuvį – žuvies ten tikrai daug, tai va, tokia ta mūsų istorija“, – sako. Pajuokaujame, kad jie neturėję jokių prieskonių ir žinoma, Mikola jau ima pasakoti kitą istoriją apie cukrų ir saldumynus.
„Tu žinai“, – juokiasi jis.
„Cukraus tai mes neturėjome – na, išties tai neturėjome absoliučiai nieko, nei cukraus, nei medaus, nei šiaip ko saldaus, o man tai, kaip saldumynų mėgėjui, tai buvo kažkas panašaus į kankinimus ir išbandymus. Juokauju, žinoma apie „kankinimus“,- skuba mane patikinti karys ir priduria, jog be saldumynų jam išties buvę labai sunku. „Net ir iš laukinių bičių kartą bandėme „pasiskolinti medaus, tačiau labai greitai pasirodė, jog tai buvo prastas sumanymas – medaus mes taip ir negavome, bitės likosi prie savo medaus“. Jau juokiamės abu.
Ar gimtadienio proga jūs kada nors esate gavęs skardinę kondensuoto pieno?
Ne? Ir aš ne. Ir neabejoju, kad tokios dovanos, na, kaip čia pasakius, nei jūs, nei aš nelabai įvertintume. „Dar viena istorija“ – jas, kaip kiškius iš burtininko kepurės traukia Vegas. Linksmas ir ne tokias linksmas, tačiau tikrai – unikalias ir sunkiai įsivaizduojamas.
„Pačioje pradžioje, tik „užvažiavę“ mes turėjome pakankamai daug maisto atsargų, tačiau jos po truputį baigėsi“, – linksmą pasakojimą apie gimtadienio dovaną ginklo broliui pradeda vyras ir iškart užbėga už akių, kad su šiąja, jis prisiminęs dar ir kitą istoriją, kurią tuojau pat papasakos, tik šitą užbaigsiąs.
„Na, aš kažkuriuo metu prisiminiau, kad vidury vasaros bus mano draugo gimtadienis, kuriam aš „atidėjau“ skardinę kondensuoto pieno. Jo gimtadienis dar bus tik už kokių dviejų-trijų mėnesių, o maistas tai baigiasi jau dabar, ir, žinai, mano kuprinėje guli gi ta kondensuoto pieno skardinė. Na ir kovojau aš su savimi visus tuos du-tris mėnesius…“, – juokiasi Vegas ir aš jį puikiai suprantu. Tiesa, labai sunku įsivaizduoti tas sąlygas, kuriomis jie gyveno, bet suprasti galiu. „O tu žinai, ta skardinė, na ji toookia buvo“, – vyras bando man nupasakoti tos skardinės prašmatnumą ir klausant jo – darosi ir graudu, ir juokinga. „Žodžiu, ištempiau aš iki to gimtadienio, nieko praktiškai mes ten jau nebeturėjome, atsimenu, turėjome kažkokių keptų bulvių, gabaliuką lašinių, vanduo iš Dnipro ir… Ir ta skardinė kondensuoto pieno – vienintelė gimtadienio dovana jam! Užpaišiau aš ant jos kaspinėlį, ir, blemba, pasidalinome mes visi tą skardinę, iškabinome ją šaukšteliais ir žinai… Žinai, buvome laimingi…“, – sako Vegas ir mes nutylame. Išties, kai kada viso pasaulio laimė bent trumpam sutelpa ir vieną kondensuoto pieno skardinę.
„O hot-dogą, pasirodo, galima ir nusipirkti, jo nereikia susimedžioti!“
„Turiu tau dar vieną istoriją, – juokiasi vyras ir klausia – Nori?“. Linkteliu, juokiuosi kartu ir patikinu jį, kad noriu visų jo istorijų. „Tu neįsivaizduoji, kaip žmogus greitai atpranta nuo visko. Na, tuomet, kai mes jau iš tų salų išėjome, mus sutiko mūsų desantininkai, žvalgai, nusivežė pas save ir ėmė mūsų atsiprašinėti: vyrai, labai atsiprašome, mes nespėjome pasiruošti jūsų sutiktuvėms, nenušokome iki parduotuvės, visiškai nieko čia mes neturime, yra tik keletas sauso maisto davinių“, – Vegas paaiškina, jog tai buvę amerikietiški sauso maisto daviniai
„Dieve, atsiminsiu visą savo likusį gyvenimą, kaip mes tuos sauso maisto davinius valgėme. Blemba, – ir žodį „blemba“ karys pakartoja kelis kartus, todėl autentiškumo dėlei, šis žodis, kad ir ne pats literatūriškiausias, turi būti bendrame tekste. „Mes juos taaaip valgėme, taaaip skanu buvo! Na, tiesiog buvo neįtikėtinai ir nesuvokiamai skanu!“, – prisimena jis.
„Na, o dar kita istorija buvo, kai mes sustojome benzino kolonėlėje. Po kurio laiko mus iš ten, kur tuomet pas mūsų karius buvome, paėmė, ir mes išvykome kitur. Mes tąkart labai ilgai važiavome ir apie dešimtą valandą vakaro, nakvynei Krivyj Rog mieste, mūsų mašina dar sustoja kolonėlėje. Išlipome, einame mes į parduotuvę, esančią toje kolonėlėje ir, žinai, mane ištiko kultūrinis šokas. Supranti? Aštuonis mėnesius tu gyveni neturėdamas galimybės normaliai nusiprausti, neturi galimybės normaliai išsiskalbti drabužių, drabužiai tapo tokie.., žodžiu, viskas smarkiai ne kaip. Ten būdamas tu džiaugiesi cukraus šaukšteliu, o čia… Užeini į kolonėlę ir staiga suvoki, kad čia yra įvairiausių maisto produktų, kuriuos tu paprasčiausiai gali nusipirkti. Dėl tų produktų tau nereikia nieko žudyti, dėl tų produktų nereikia rizikuoti savo gyvenimu, tau nereikia keletą dienų jų medžioti, kankintis, o tiesiog čia yra kasa, tu prieini prie jos, sumoki pinigus ir perkiesi tai, ko tau reikia. Ir, beje, dar vienas momentas, man, matyt bus įsirėžęs irgi visam likusiam gyvenimui. Nusipirkome mes po puodelį kavos, dešrainį ir žinai – vat taip vat tiesiog stovime. Stovime ir tuo momentu tu esi pats laimingiausias žmogus pasaulyje. O aplink tave, žinoma, vaikšto žmonės, gyvenantys savo civilį gyvenimą ir tavęs visiškai nesuprantantys.
O mes juokiamės ten bestovėdami, mus ištiko kažkokia tai staigi psichologinė iškrova ir mes, man regis, būtent toje degalinėje ir iki galo suvokėme, jog mes esame namuose. Matome – kabo Ukrainos vėliava, groja ukrainietiška muzika, toks staigus ir aštrus suvokimas atėjo: čia yra civilizacija, čia – taikus gyvenimas, čia, na iš dalies niekas nešaudo. O mes tiesiog stovime – patys laimingiausi [žmonės] pasaulyje: puodelis kavos rankose, dešrainis ir mes…“
„Net ir kare yra taisyklės…“
„Na, lyg ir viskas“, – iš prisiminimų grįžta vyras ir sako, jog nebežinąs, ką daugiau man čia papasakojus. „Taip, aš kariauju ir vis užduodu sau klausimą, vis pasitikrinu, už ką aš kovoju. Pirmiausia tai aš kovoju už teisybę, nes tai, ką rusija išdarinėja Ukrainoje, pirmoje eilėje aš tai laikau blogo aktu. Štai, yra šviesa ir yra tamsa ir mano vyrai, mano kariai siena stovi tam, kad ši tamsa neprasiskverbtų giliau, kad ši tamsa nenukeliautų iki Europos, kad žmonėms ten netektų patirti, kas tai yra karas. Yra gėris ir yra blogis – na, mane taip mokė, yra supratimas, kas tai yra garbė, kas tai yra orumas. Jau sakiau tau – aš juk septintos kartos kariškis. Aš mačiau viską: nužudytuosius, išdaužytą ir sugriautą infrastruktūrą, tą infrastruktūrą, kuri buvo statoma ir kuriama metų metais. Taip, Ukraina nėra labai stiprios ekonomikos valstybė, todėl gyvendamas joje, tu labai vertini tarkime tai, jog atėjus naujam prezidentui, jo laikotarpiu buvo nutiesti geri keliai. Ir labai liūdna būna paskui matyti, jog tų kelių nebelieka todėl, kad jais ima važinėti priešo tanko vikšrai.
Juk paimkime, tarkime, Chersoną. Juk jį jie tiesiog plėšė, ten vogė ir plėšikavo; ištisas parduotuves išvogė, verslus plėšė, nešė, vežė. Atvažiuodavo į restoranus, iš ten jie visiškai viską išnešdavo – įrangą, baldus. Viską kraudavo į kamazus ir išveždavo. Viskas buvo vežama į rusiją: ištisos įmonės, laivai, automobiliai iš salonų, na, žodžiu viską – juk tai barbarai ir už tai jie tave gali nužudyti, juk jie jaučiasi visiškai nebaudžiami. Jie juk neturi tokio supratimo „moteris“, „vyras“, savo rūsiuose ir kalėjimuose jie nužudė galybes žmonių. Senas žmogus ar vaikas, jokio skirtumo, tarkime, jie kur nors „užvažiuodavo“, ten, kur civiliai gyvena ir galėdavo tiesiog imti šaudyti iš kulkosvaidžio, nes, na jie tiesiog taip tuo momentu užsimanė. Ir taip, tai yra labai baisu, nes net ir kare yra savos taisyklės ir savi principai ir kuomet tai yra pažeidžiama… Šita visa orda, ji tiesiog prarado bet kokią kontrolę, jiems atrodo, kad jiems absoliučiai viskas yra leidžiama, nes, na jie visa tai užkariavo.
Ir būtent todėl jie plėšia, prievartauja ir žudo. Ir neduokdie, kad visa tai, ką aš mačiau ten, tai, ką deja mato mano šalis, neduok Dieve, tai pamatytume kur nors Europoje. Taip, Europai tai būtų didžiulis šokas… Ir toks šokas, nuo kurio jie atsigauti nesugebėtų, nes, na mano požiūriu tas pasaulis ten yra per daug civilizuotas. Europa, ji gyvena savo gyvenimą, visą savo dėmesį ji yra sutelkusi ne į kariuomenę, o į civilizacijos pasiekimus, į tai, kuo išties galima didžiuotis: gerais keliais, našia gamyba, aukštais atlyginimais, ypač aukštu medicininiu aprūpinimu, išsilavinimu – viskas visur gražu, daug turistų ir aš imu įsivaizduoti, kas būtų, jei į ten papultų žmonės, kurie gali nužudyti už unitazą – civilizuotas pasaulis griūtų tiesiog akimirksniu. Bet… šiandien karas auga iki tokių mastų, kad aš Europą imu priimti kaip savo užnugarį. Ir mano norisi tikėti, jog jei staiga man taptų visiškai, visiškai sunku čia, jog aš tikrai niekur niekada nebėgsiu – aš esu pasiryžęs mirti už savo šalį. Tik man labai norėtųsi, kad mano ta mirtis nebūtų šiaip sau…
Svarbiausia – nenugyventi tuščiai
„Kažkas gyvena tik dėl savęs, kažkas – dėl idėjų“, – kaip ir daugelis karių, taip ir Mikola apie daugybę karo dalykų kalba ramiai, nesmerkdamas kitų. Man svarbiausia yra mintis, kuria ir gyvenu – išsaugoti mūsų ukrainietišką identitetą, na, kad nenugyventi gyvenimo tuščiai. Nes tiesiog valgyti, pirkti sau kažkokius daiktus, rengti save, pirktis automobilį – kokia yra viso to prasmė? Ne taip jau ir yra linksma daryti vien tai. Mes juk jau matėme iš mano pavyzdžio – kuo daugiau žmogus turi, tuo mažiau jis tai vertina, jis visa tai ima suprasti kaip savaime suprantamą dalyką. Tu gali atsikelti pabudęs, tu gali žiūrėti į savo vėliavą, klausytis savo himno, gali kalbėti savo gimtąja kalba. Bet gali viskas būti ir ne taip. Gali papulti į totalitarinį rėžimą, kaip antai geriausias pavyzdys, jog 2025 metais egzistuoja tokia valstybė, kaip Šiaurės Korėja, kur nėra nė interneto, kur žmones už vakarietiško filmo pažiūrėjimą – sušaudo. Būtent, greičiausiai būtent ir dėl to kovoju“.
Vasarą vyras šventė savo 35-erių metų gimtadienį ir sako jau labai norįs padėti ginklą ir užsiimti kažkuo, kas jam teiktų malonumą, atneštų gėrį, tarkime, kad ir įkurti reabilitacijos centrą kariams, panašų į kuriamus Amerikoje, kur žmogus galėtų atvažiuoti pašaudyti, galėtų keliauti ar vykti į organizuojamus žygius. Tačiau kol kas Vegas – kare.
„Taip, kare žmogus pavargsta, pavargstu ir aš, kaip ir kiekvienas žmogus, tik, būdamas vadu, ne kiekvieną kartą turiu galimybę tai parodyti… Nelabai turiu galimybių ir savo emocijų rodyti. Bet man irgi būna baisu, būna, kad kažko nežinau, būna, jog momentui galiu kažkur atsitraukti, paverkti, iškvėpti, grįžti atgal su šypsena, ir, sakydamas, jog viskas bus gerai, vesti žmones į priekį, todėl, kad jie manimi pasitiki. Tačiau aš nežinau, kokia yra ateitis“, – kario balsas prityla. „Man 35-eri ir aš nežinau, kokia bus mano ateitis. Man labai norisi vaikų, tačiau aš nežinau, kaip visame tame galėčiau galvoti apie vaikus. Man labai norisi namų, man labai norisi vaikų. Ir labai norėtųsi jau padėti ginklą“, – pakartoja darsyk. O aš tiesiog nusuku akis į šalį…
Žinoma, tą naktį su kariu kalbėjome ir apie begales rimtų dalykų, apie pėstininkus apkasuose ir dronistus, kurie pirmiausia turi pasirūpinti savais pėstininkais, būti jų tvirtu užnugariu, apie barbarus, plėšiančius ne tik jų šalį, bet ir jų genofondą, apie pagrindinį kapitalą – žmones, ir nesvarbu, kur tas kapitalas bebūtų – valstybėje bendrai ar – kariuomenėje. Tačiau aš sąmoningai pasirinkau jums šiandien užrašyti būtent šias kelias kario istorijas. Aš labai tikiu, kad tai jos – žmogiškai ir iki skausmo paprastos: kondensuoto pieno šaukštelis, dešrainis, kurio tau nereikia susimedžioti tiesiogine šio žodžio prasme, išliks jums ilgam atmintyje. Ir tas širdį pjaustantis skausmas, kai vyras kalba apie namus, šeimą, vaikus, o galimybių, šiam tokiam jo žmogiškam norui įgyvendinti bent jau kol kas nėra – juk ir jis, ir jo žmona, juk jie abu – kare…
Įrašą remia Medijų Rėmimo fondas.