Aiste, kaip tu manai, kiek apskritai šiuolaikiniai žmonės yra kritiški tam, ką mato, girdi, perskaito? Ar jau esame stiprūs atskirdami faktus nuo nuomonių, patikimą informaciją nuo dezinformacijos? Ar vis dėlto šiame kelyje judame per lėtai? Kaip informacinio raštingumo temoje lietuviai atrodo žvelgiant plačiau Europos, galbūt pasaulio kontekste?
Galima pasidžiaugti, kad Lietuvos pozicija Medijų raštingumo indekse, kurį kasmet sudaro Atviros visuomenės institutas, įsikūręs Sofijoje, nuosekliai kyla, vadinasi, auga lietuvių gebėjimai atskirti patikimą informaciją nuo nepatikimos ir nepasiduoti manipuliacijoms. Šis indeksas vertina tokius aspektus kaip žiniasklaidos laisvė, švietimas, visuomenės pasitikėjimo vieni kitais lygis ir skaitmeninis raštingumas. Pagal šiuos rodiklius Lietuva žengia koja kojon su daugeliu Vakarų Europos valstybių, tačiau atsilieka nuo Šiaurės Europos, o iš Baltijos šalių – nuo Estijos.
Skandinavijos šalys ir Estija puoselėja aukštą medijų ir informacinio raštingumo kultūrą, ugdo piliečių gebėjimą atpažinti manipuliacijas informacija ir kritiškai vertinti turinį nuo darželio. Informacinis raštingumas šiose valstybėse yra puikiai integruotas į švietimo sistemą. Tuo tarpu Lietuvoje aiškaus formalaus medijų ir informacinio raštingumo švietimo vis dar labai trūksta, taip pat atsiliekame su informacinių technologijų kompetencijų ugdymu, kas irgi lemia mažesnį atsparumą informacinėms grėsmėms.
Kritiškumas ir gebėjimas aptikti manipuliacijas, nepasiduoti dezinformacijos skleidėjų įtakai gali būti ugdomas. Taigi, nors turime tam tikrą pranašumą prieš kitas valstybes dėl okupacijos patirties, didesnio mūsų regiono problematikos ir santykių su Rusija, Baltarusija išmanymo, to nepakanka tvariam kolektyviniam atsparumui informacinėms grėsmėms pasiekti. Turime nuosekliai to mokytis.
Žvelgiant dar plačiau, į pasaulinį kontekstą, Lietuva taip pat atrodo neblogai. Vertinant medijų ir informacinio raštingumo lygį, esame toje pačioje grupėje kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Japonija, tačiau mus lenkia Kanada ar Australija, kurios pagal jau minėtus rodiklius yra artimesnės Šiaurės Europos valstybėms.
Ar tai galima suvesti su tam tikrais demografiniais rodikliais? Kuriai visuomenės grupei labiausiai būdingas sveikas kritiškumas informacijai ir kam jo visgi labiausiai trūksta?
Kaip jau minėjau, medijų ir informacinio raštingumo lygis šalyse tiesiogiai priklauso nuo švietimo ir jo kokybės. Taigi, išsilavinę žmonės iš tiesų dažniau būna atsparesni informacinėms grėsmėms nei mažiau išsilavinę. Taip pat studijuodami aukštojoje mokykloje tam tikrus dalykus žmonės greičiausiai įgis specifinių žinių, kurios padėtų greičiau identifikuoti tam tikro tipo manipuliacijas. Pavyzdžiui, politikos mokslus studijuojantis žmogus greičiausiai gebės tiksliau identifikuoti su šia sritimi susijusią dezinformaciją, mediciną studijuojantis rečiau pasiduos pseudomoksliniams teiginiams, susijusiems su vakcinomis ar medicina. O humanitarinės pakraipos studentai greičiausiai turės geresnius gebėjimus atpažinti retorines manipuliacijas.
Kalbant apie skirtingo amžiaus žmonių atsparumą informacinėms grėsmėms, egzistuoja toks paradoksas. Nors vyresnio amžiaus žmonės laikomi pažeidžiamesni dezinformacijai ir apgavystėms dėl menkesnių informacinių technologijų įgūdžių ir tarsi galėtume manyti, kad jaunoji karta, visą gyvenimą augusi su internetu, ir puikiai išmananti socialinius tinklus, turėtų būti atsparesnė, iš tiesų apklausos rodo, kad jauni žmonės taip pat labai pažeidžiami dėl dėmesio stokos, nenoro tikrinti turinį. Taigi, skirtingų amžiaus grupių žmonėms trūksta skirtingų įgūdžių, kas daro juos pažeidžiamus, vieniems – skaitmeninio raštingumo, kitiems – gebėjimo sutelkti dėmesį ir analizuoti vartojamą turinį.
Kalbant apie demografiją, svarbu ir tai, kad į kai kurias visuomenės grupes dezinformacijos skleidėjai taikosi labiau nei į kitas. Pavyzdžiui, Baltijos šalyse dažnai stebime į rusakalbę mažumą nutaikytas dezinformacijos kampanijas, kurias vykdo Lietuvai priešiškos valstybės, kuriomis siekiama kelti įtampą, keisti šių žmonių įsitikinimus.
Kaip dirbtinis intelektas keičia situaciją dezinformacijos kontekste? Regis, naujienų srautas ir iki tol buvo didelis, melagienų – irgi, tačiau dabar reikia keliskart didesnio budrumo ir jo reikės vis daugiau?
Informaciniame lauke dirbtinis intelektas gali būti ir ginklas, ir vaistas. Jis atveria galimybes greičiau pasitikrinti internete randamą informaciją ar suteikia lengvesnę prieigą prie patikimos informacijos šaltinių, tačiau labai svarbu juo naudotis protingai. Kitaip sakant, nepasitikėti 100 procentų ir visada atsiversti pirminius šaltinius, paieškoti juose informacijos, kurią mini dirbtinis intelektas. Tik tokiu atveju šie įrankiai gali padėti gauti daugiau patikimos informacijos, o ne dar labiau trikdyti.
Žinoma, problemų, kurias kuria platus dirbtinio intelekto naudojimas, taip pat apstu. Jis atveria galimybes labai efektyviai, greitai ir pigiai kurti didelius informacijos kiekius. Vadinasi, klaidingos informacijos – taip pat. Net iš pažiūros nekalti satyriniai politikus ar kitus žinomus veikėjus vaizduojantys paveikslėliai prisideda prie informacinio triukšmo ir gali formuoti mūsų įsitikinimus, mes į juos reaguojame, komentuojame.
Pasitelkus dirbtinį intelektą, taip pat lengviau manipuliuoti tam tikromis temomis, siekiant dirbtinai sudaryti įspūdį, kad šios temos yra labai aktualios ir svarbios. Dirbtinai iškelti tam tikrų asmenų svarbą bei populiarumą. Dirbtinio intelekto generuojamas turinys taip pat prisideda prie agresyvesnių neapykantos kalbos kampanijų.
Vis dėlto, šis džinas jau išleistas ir butelio ir geriausia, ką dabar galime padaryti, – siekti sužinoti daugiau apie dirbtinio intelekto veikimo būdus, požymius, padedančius atpažinti DI sugeneruotą turinį ir galimas manipuliacijas DI atsakymais. Manau, kad išmintingai naudojamas DI gali tapti informuotumą didinančiu įrankiu, tačiau labai svarbu nuolat gilinti savo žinias šioje srityje.
Kalbant apie informacijos šaltinius – kiek jie svarbūs žmonių pasitikėjimui? Kas žmonėms svarbiausia – sklaidos kanalas, konkretus žurnalistas ar kitas informacijos skleidėjas ir jo autoritetas? Kas yra tie „pasitikėjimo ABC“?
Pastarojo meto tendencijos rodo, kad, ypač jaunesnė karta, vis labiau linkusi pasitikėti asmenybėmis, o ne konkrečiu naujienų kanalu. Dažniau pasitikėjimo kreditą duodame mėgstamiems ekspertams, komentatoriams, socialinių tinklų „influenceriams“ ir tik vėliau žiūrime į platformą, kurioje jie reiškiasi. Augant pasitikėjimui asmenybėmis, tuo pačiu liudijam mąžtantį pasitikėjimą oficialia žiniasklaida. Apklausos rodo, kad oficialiais žiniasklaidos kanalais pasaulyje pasitiki mažiau nei 50 proc. žmonių, o JAV šis rodiklis nukrito net iki 28 proc.
Didesnis pasitikėjimas asmenybėmis nebūtinai turi kelti nerimą. Tai rodo, kad žmonės apskritai informacinėje erdvėje vis dažniau ieško autentiškumo, natūralumo. Ši tendencija gali padėti aukštos kompetencijos žmonėms, ekspertams būti pastebėtiems ir išgirstiems, tačiau tai taip pat reiškia, kad mokslininkai, ekspertai turi mokytis būdų, kaip kurti savo įvaizdį viešojoje erdvėje, bendrauti su visuomene, eiti į kontaktą.
Kas yra, tavo manymu, tos pačios svarbiausios ir sveikiausios kritinio mąstymo, informacinio raštingumo gairės? Kaip nenueiti į pernelyg didelį nepasitikėjimą viskuo, kas mus pasiekia, bet tuo pačiu išlaikyti adekvatų budrumą atsirenkant naujienas, šaltinius, faktus?
Iš tiesų, labai svarbu, kad kritiškumas nevirstų cinizmu, nes tuo taip pat gali pasinaudoti dezinformacijos skleidėjai, net ir teisingą informaciją išvadinantys melaginga. Tokiu būdu sukeliamas tik dar didesnis chaosas ir žmogus ima nepasitikėti apskritai nieko. Šis fenomenas vadinamas „melagio dividendais“.
Medijų ir informacinio raštingumo kontekste yra kelios sistemos, kurios gali padėti ugdyti kritišką mintį. Paprasčiausia iš jų vadinama SIFT. Šis metodas sako, kad vertinant naują informaciją svarbiausia atlikti šias užduotis – susilaikyti nuo impulsyvaus dalijimosi nauja informacija, ypač jeigu ji kelia stiprias emocijas ar yra labai nauja ir nepatikrinta; pasitikrinti informacijos šaltinį ir atsakyti sau, ar tikrai galime pasitikėti, kad šis šaltinis skelbs patikimą informaciją; paieškoti daugiau informacijos ta pačia tema kituose šaltiniuose, pavyzdžiui, kituose naujienų portaluose ir palyginti, ar visi jie skelbia tokią pačią informaciją. Taip pat surasti pirminį informacijos šaltinį, pavyzdžiui, jei socialiniame tinkle matome tik 10 s trukmės vaizdo iškarpą iš interviu – reikėtų surasti pilnos trukmės interviu. Jei matome išverstą iš kitos kalbos eksperto citatą – reikėtų paieškoti daugiau informacijos, kaip ji skamba originalo kalba ir kokiame kontekste originaliai buvo paminėta.
Tai – tokia elementari informacinė higiena. Kelis kartus ją atlikus galiausiai įprasime ir jau intuityviai nebenorėsime priimti naujos informacijos neatlikę tokios paieškos, kuri dažniausiai užima vos kelias minutes.
Kalbant apie žmonių psichologiją – kas čia mums labiausiai kiša koją atsirenkant informaciją? Ar stipriai veikia patvirtinimo šališkumas, polinkis selektyviai rinkis tą informaciją, kuri sutampa su įsitikinimais, ir tuomet jau į šaltinį, faktų svarumą gilintis mažiau? Ar emocijos – baimė, pyktis, džiaugsmas – daro įtaką informacijos patikimumo vertinimui? Galiausiai, ar suveikia pseudoautoritetų naudojimas, kuomet tekste nurodoma, kad „ekspertas tvirtina“ ir pan.?
Visi šie psichologiniai mechanizmai – patvirtinimo šališkumas, polinkis selektyviai rinkis tą informaciją, emocingos kalbos poveikis – daugiausia ir lemia tai, kad pasiduodame dezinformacijos ir propagandos poveikiui. Nė vienas nesame visiškai nuo to apsaugotas, tik mažiau informacinių įgūdžių turintys žmogus, tikėtina, bus paveiktas primityvesnių manipuliacijų, o daugiau įgūdžių turinčiam žmogui gal tokia manipuliacija pasirodys net juokinga. Bet galiausiai jį gali užkabinti žymiai labiau sofistikuoti manipuliacijos informacija būdai. Sofistikuotos informacinės atakos dažnai gimsta itin kvalifikuotų strategų galvose, o jie puikiai išmano žmogaus psichologijos mechanizmus, geba išnaudoti silpnybes, nuostatas, kolektyvinę patirtį. Būtent dėl to kovos su dezinformacija pastangos neturėtų apsiriboti tik techniniu manipuliacijų atpažinimu ir informacijos patikros metodais. Manau, kad prie šių pastangų turėtų prisidėti ir psichologai. Nes tik supratę, kas lemia, kad patikime vienu ar kitu klaidinančiu naratyvu, galime auginti iš tiesų tvarų atsparumą ir kritiškumą.