Visuomenė sparčiai sąmoningėja
E. Baltuška, kalbėdamas apie šią iniciatyvą ir kasdienį gyvenimą, teigė, kad žmonių požiūris tikrai kinta. Pasak jo, gal ir per drąsu kalbėti apie kardinalų lūžį, bet akivaizdu, kad visuomenė sparčiai sąmoningėja:
„Vis daugiau žmonių ne tik patys nenumeta šiukšlių, bet ir pamatę jas gatvėje pakelia. Tai patvirtina ir kasmet nuolat augantis bendruomenių organizuojamų akcijų skaičius – tai aiškus požymis, kad žmonėms nėra vis vien. Lietuva jau ir taip yra viena švariausių valstybių, tačiau matome, kad žmonėms to negana ir norisi aplinką išsivalyti visiškai.
Aš ir pats, eidamas gatve ar mišku, neretai pakeliu šiukšlę. Vadovaujuosi paprasta logika – jeigu man negražu, tai vienu pasilenkimu galiu panaikinti šį jausmą. Tai labai paprastas veiksmas, tačiau atnešantis labai aiškų rezultatą. Todėl tas gėdos jausmas natūraliai blanksta prieš norą gyventi gražioje aplinkoje.“
Pokytį rodo ne tik skaičiai
E. Baltuškos teigimu, pokytį rodo ir skaičiai, ir besiplečianti pačios iniciatyvos koncepcija: „Per 18-a akcijos gyvavimo metų įvyko milžiniška transformacija. Pačioje pirmojoje iniciatyvoje dalyvavo apie 3 tūkst. savanorių, vėlesniais metais šis skaičius išaugo dešimtimis tūkstančių.“
Bėgant metams keičiasi ne tik dalyvių skaičius, bet ir pati akcijos koncepcija. Požiūris bręsta: pereinama nuo vienkartinio visuotinio šiukšlių rinkimo prie tvarių aplinkosauginių projektų, rūšiavimo ir nuolatinės edukacijos.
Nuo 2023 m. vienos dienos akcija netgi išsiplėtė į nuolat veikiančią platformą „Darom kartu“, kurioje žmonės gali aktyviai veikti ištisus metus. Šiuos pokyčius lemia augantis visuomenės suvokimas, kad švari aplinka yra ne vienkartinio renginio, o nuolatinio mūsų visų įpročio rezultatas.“
Nerenka dėl kelių priežasčių
Nors pastebimi dideli teigiami pokyčiai, vis dar netrūksta tų, kurie nesibodi numesti šiukšlę ten, kur stovi, ir tų, kurie niekad jos nepakels. Paklaustas, kaip mano, kodėl kai kuriems žmonėms vis dar nepatogu rinkti šiukšles viešai, E. Baltuška sakė, kad tie, kuriems vis dar nemalonu ar gėda tai daryti, dažniausiai susiduria su keliais vidiniais ir išoriniais barjerais.
„Pirma, vis dar gajūs stereotipai, kad tai – „neprestižinis darbas“, kurį esą privalo atlikti tik komunalinės tarnybos. Antra, veikia natūralus pasišlykštėjimo veiksnys – žmonėms nemalonu liesti tai, kas nešvaru ir numesta kitų.
Galiausiai, dalis žmonių jaučia neteisybę ir vadovaujasi požiūriu: „Kodėl aš turėčiau tvarkyti tai, ką prišiukšlino kiti?“ – priežastis vardijo pašnekovas ir pridūrė, kad norint šias nuostatas keisti, būtina nuolatinė edukacija.
Daug lemia baimė, kaip kiti vertins
Pasiteiravus, kodėl žmonės gali jausti gėdą, atlikdami tokį visuomenei naudingą darbą kaip šiukšlių rinkimas, psichoterapeutas Dainius Jakučionis sakė, kad dažniausiai tai susiję su tapatumo ir priklausymo tam tikrai grupei aspektu:
„Žmogus gali įsivaizduoti, kad jis bus per daug moralus, tai gali atrodyti kaip vertybių signalizavimas ir kiti už tai jį gali pasmerkti, nes, jei jis šiaip nerenka šiukšlių ar nesielgia taip, tai kas nors jį už tai gali kritikuoti.
Kitas dalykas – priklausymas grupei. Jei aš priklausau grupei, kuriai toks visuomenei naudingas darbas atrodo per žemas, bijosiu ir pats taip daryti, nes nenoriu išsiskirti iš tos grupės.“
Kiek tokį elgesį lemia baimė dėl to, kaip mus vertins aplinkiniai, ką apie mus pagalvos? D. Jakučionio teigimu – gana daug:
„Pagal tai, kaip žmonės elgiasi, mes kreipiame dėmesį į tai, ką kiti galvoja arba – svarbiau, ką jie gali galvoti. Gėda dažniausiai yra apie tai, jog elgtumės pagal savo grupės taisykles ir per daug nuo jų neatitrūktume. Tad baimė, jog kiti mus neigiamai įvertins, kritikuos, yra gana didelė ir skatina elgtis pagal visuomenės normas.“
Kas padėtų keisti požiūrį
Paklaustas, kas padėtų tokį požiūrį keisti, psichoterapeutas sakė, kad čia naudingiausia būtų atsisukti į savo vertybes ir užduoti sau klausimą: „Kas man svarbu?“
„Tai nėra lengva, tačiau, jei pradedame vadovautis tuo, kas mums svarbu, kitų nuomonė yra mažiau svarbi. Aš tada galiu pats spręsti, kaip noriu elgtis, nes tai man yra svarbu.
Ir tada tai pagrįsti savo vertybėmis, pavyzdžiui: man svarbu padėti kitiems, man svarbu, kad mano vaikai augtų švarioje aplinkoje, man svarbu, kad mano vaikai patys nešiukšlintų, padėtų kitiems. Tokios vertybės padeda nukreipti dėmesį nuo to, ką kiti pasakys apie tai, kas man svarbu.“
Pasiteiravus, ar būtų įmanoma mūsų visuomenėje pasiekti, kad šiukšlių rinkimas taptų tokiu dalyku, kurį žmonės daro be skrupulų, gėdos ar nepatogumo jausmo, D. Jakučionis sakė manantis, kad tai – tikrai įmanoma:
„Svarbu tai parodyti kaip socialiai priimtiną elgesį, kuris toks jau ir dabar yra, taip pat atkreipti dėmesį, kad dauguma jau ir taip renka šiukšles ir tai yra normalu.
Kai mes galvojame, kaip elgtis, ir matome pavyzdį, jog taip jau daro grupė, tada esame linkę labiau kopijuoti tokį elgesį. Per tokias visuotines akcijas padeda ir sužaidybinimas: iššūkiai, komandinės varžybos, matomi rezultatai, žaismingi renginiai, tada viskas neatrodo taip rimta, bet yra lengviau įsitraukti.“