Vilniaus universiteto mokslininkė Gabrielė Žukauskaitė su kolegomis analizavo Černobylio likviduotojų genetinius duomenis. Tyrime dalyvavo 134 asmenys – daugiausia vyrai. Buvo atlikta DNR sekoskaita ir palyginimas su bendra Lietuvos populiacija.
Rezultatai atskleidė paradoksą: nors tarp likviduotojų yra sergančių įvairiomis ligomis, nemaža dalis jų gyvena įprastą gyvenimą. Mokslininkai nustatė unikalių genomo variacijų, kurios galėjo prisidėti prie išgyvenamumo.
„Kyla klausimas – kas lėmė šių žmonių gebėjimą prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų?“ – teigė G. Žukauskaitė.
Dažniausios ligos tarp tiriamųjų buvo kraujotakos, raumenų ir skeleto bei virškinimo sistemos. Tačiau jos sutampa su bendromis Lietuvos populiacijos tendencijomis, todėl siejamos su amžiumi, o ne vien radiacija.
Įdomu tai, kad navikinių susirgimų nustatyta nedaug – tik 6 atvejai. Mokslininkai tai aiškina dviem galimomis priežastimis: genetiniu atsparumu arba tuo, kad sunkiausiai susirgę asmenys jau yra mirę.
Kalbant apie palikuonis, nustatyta, kad mutacijų dažnis yra statistiškai didesnis, tačiau jų poveikis sveikatai – minimalus. Tai rodo, kad genetinis radiacijos poveikis yra sudėtingesnis nei manyta anksčiau.
Psichologinis poveikis
Vis dėlto psichologiniai padariniai – kur kas ryškesni. Vilniaus universiteto profesorius Evaldas Kazlauskas pabrėžia, kad Černobylio trauma tęsiasi dešimtmečius.
„Didžiausia baimė buvo nematomas pavojus. Žmonės nežinojo, kas juos žudo“, – sako jis.
Sugrįžę likviduotojai susidūrė su visuomenės baime ir stigmatizacija. Kai kurie žmonės net bijojo jiems paspausti ranką. Tuo metu psichologinė pagalba neegzistavo, o informacija buvo slepiama.
Tik 2007 metais pradėti sistemingi psichologiniai tyrimai parodė ilgalaikius potrauminio streso simptomus. Tyrime, kuriame dalyvavo 214 vyrų, nustatyta, kad likviduotojai turėjo net 6 kartus didesnę depresijos riziką nei kontrolinė grupė.
Apie 40 proc. tiriamųjų taip pat patyrė nerimą, emocinį nestabilumą ir miego sutrikimus – gerokai daugiau nei bendroje populiacijoje.
Užterščiausi rajonai
Fizinės sveikatos pasekmes Lietuvoje analizavo onkologė Rita Steponavičienė ir radiacijos tyrėja Aušrelė Kesminienė. Jų duomenimis, labiausiai užteršti regionai buvo Marijampolės ir Klaipėdos apskritys.
Didžiausią riziką patyrė vaikai ir paaugliai. Ypač padidėjusi skydliaukės vėžio rizika nustatyta tiems, kurie avarijos metu buvo 0–19 metų ir gyveno labiau užterštose teritorijose.
Tuo tarpu tarp likviduotojų bendras sergamumas navikais nebuvo didesnis nei tikėtasi.
A. Kesminienė atkreipia dėmesį į svarbų aspektą – Lietuvoje nebuvo laiku išdalintos jodo tabletės, kurios galėjo sumažinti skydliaukės pažeidimų riziką.
Mokslininkai sutaria, kad Černobylio pamokos yra kompleksinės. Radiacija paveikė ne tik kūną, bet ir psichiką, socialinius ryšius bei visuomenės pasitikėjimą institucijomis.
„Svarbiausia – suprasti, kaip organizmas reaguoja į ekstremalius veiksnius ir kaip galime geriau apsaugoti ateities kartas“, – pabrėžia G. Žukauskaitė.
Šiandien, praėjus 40 metų, Černobylis išlieka ne tik istorine katastrofa, bet ir gyvu mokslinių tyrimų objektu, padedančiu ruoštis galimoms ateities krizėms.