Mėgsta ekstremalius iššūkius
Pirmas dalykas, kurį teko sužinoti apie Paulių, – kad jis visada ieško ekstremalių iššūkių. Kaip pats pasakojo, tai susiformavo dar vaikystėje: „Augau su dviem broliais, nuo mažumės norėjosi ir tarpusavyje pasivaržyti, ir naujų pramogų atrasti. Tad vis jų ieškodavome, o augant tas iššūkių poreikis tik didėjo, tad taip natūraliai į gyvenimą atėjo ir tos ekstremalios pramogos.“
Paulius dešimt metų gyvena Šveicarijoje, dirba finansų sektoriuje ir jau 15 metų intensyviai keliauja. Pašnekovo teigimu, kelionės ir kalnai yra didžiausia jo aistra. Jis dieną naktį gali sėdėti ir planuoti keliones, o kišenėje visada turi bent keletą paruoštų kelionių planų.
Iš pradžių jo tikslas keliaujant buvo kaip ir daugelio – pamatyti lankytinas vietas, pažinti naują kraštą, kultūrą, žmones. Po kurio laiko atsirado noras dar ką nors smagaus tose šalyse nuveikti: „Kiekviena šalis turi savitų pramogų, kurios dažnai būna ekstremalios. Dabar visada planuodamas naują kelionę pasižiūriu, ką įdomaus ta šalis dar turi pasiūlyti.“
Paulius su žmona drauge yra jau dvylika metų. Pripažįsta, kad ji iš pradžių į jo ekstremalius sumanymus žiūrėjo atsargiau, tad jam tekdavo (ir vis dar tenka) imtis gudrybių, jog į tai įtrauktų ir ją: kviečia žmoną į pasimatymą, pasiūlo gražiai apsirengti, o tada nusiveža šokinėti su guma ar paplaukioti su rykliais. Paklaustas, ar ji už tokias staigmenas nepyksta, Paulius su šypsena atsakė, kad bėgant metams ji su tuo jau apsiprato.
Pašnekovo teigimu, juodu stengiasi gyventi aktyvų gyvenimą ir kuo mažiau laiko leisti namuose: „Kiekvieną savaitgalį vis kur nors keliaujame, ką nors susiplanuojame: ar tai būtų kelionė mašina, ar slidinėjimas, ar žygiai po kalnus. Natūraliai pripranti prie tokio gyvenimo krūvio ir tempo ir tai yra labai smagu.“
Kalnais susižavėjo būdamas penkerių
Būdamas penkerių Paulius išgirdo, kad alpinistas Vladas Vitkauskas – pirmasis lietuvis – pasiekė aukščiausio pasaulyje kalno – Everesto (8848 m) – viršūnę: „Tuo metu man, dar vaikui, atrodė: o kas čia gali būti tokio sudėtingo? (juokiasi) Su seneliais pasiėmėme gaublį ir ieškojome aukščiausių žemynų viršukalnių. Tada sau pasakiau: jeigu Vladas Vitkauskas gali, tai gal galiu ir aš. Ir nuo to laiko visada kirbėjo mintis, kad lipsiu į kalnus.“
Tačiau gyvenimas viską dėlioja sava vaga. Į kalnus Paulius išvyko tik 2013-aisiais, kai draugai pakvietė lipti į Monblaną (4808 m; Europa): „Iš karto sutikau. Tas kvietimas tarsi prisiminė visas senas vaikystės svajones.
Buvo be galo sudėtingas kalnas, daug iššūkių, skaudėjo galvą, apranga buvo ne ta, taupiau vandenį, žodžiu, padariau kalną klaidų, kurių tikrai buvo galima išvengti, o užlipęs į viršūnę sakiau, kad tai – paskutinis kalnas, tikrai daugiau niekada nelipsiu. Bet įdomu tai, kad sunkumai pasimiršta ir lieka tas didelis, pavadinčiau, euforijos jausmas. Nes įveiki tokį didelį iššūkį. Taip ir pradėjau galvoti apie kitus kalnus.“
Tikslas – aukščiausios žemynų viršūnės
Pašnekovas yra išsikėlęs sau tikslą – užkopti į aukščiausias visų žemynų viršūnes. Iš vadinamojo Septynių viršūnių sąrašo jis jau pasiekė Akonkagvos (6962 m; Pietų Amerika), Denalio (6190 m; Šiaurės Amerika), Kilimandžaro (5895 m; Afrika), Elbruso (5642 m; Europa) viršūnes, taip yra užlipęs į Kosciuškos (2228 m; Australija) viršūnę. Planuose dar – aukščiausios Okeanijos (Džajos kalnas Indonezijoje, 5085 m) ir Antarktidos (Vinsono masyvas, 4892 m) viršukalnės, o gegužę turėjo kopti į Everestą.
Pasiekti aukščiausio pasaulyje kalno viršūnę Paulius planavo dar pernai drauge su Tadu Jeršovu, Aurimu Valujavičiumi, Justu Narkevičiumi ir Nerijumi Pranckevičiumi. Tačiau tada pritrūko laiko pasiruošti:
„2024 m. gyvenau Honkonge ir Singapūre, buvo labai daug darbų, grįžęs į Šveicariją supratau, kad liko per mažai laiko ir tiesiog smarkiai rizikuočiau, jei ten vykčiau ir galiausiai tektų apsisukti. Tad nusprendžiau atidėti kitiems metams. Žinoma, laikiau kumščius už visą komandą, kad jie suliptų.“
Neradęs bendražygių, su kuriais galėtų kopti šiemet, Paulius išsirinko agentūrą „Elite exped“, kurios įkūrėjas – žinomas alpinistas Nimsdai Purja.
Prieš pat skrydį sustreikavo širdis
Pasiruošimas Everestui nebuvo lengvas: Pauliui teko koreguoti mitybą, nuo gruodžio vidurio per savaitę skirdavo 12–18 val. sportui, pastaruosius du mėnesius miegojo hipoksinėje palapinėje, imituojančioje didelio aukščio sąlygas.
Dar ruošdamasis ekspedicijai Paulius sakė, kad Everestas yra sena svajonė, bet ne tikslas bet kokia kaina, kad gyvybe nerizikuos ir, jei reikės, apsisuks net tada, kai viršūnė atrodys beveik ranka pasiekiama. Deja, apsisukti jam teko dar gerokai anksčiau – likus trims dienoms iki suplanuoto skrydžio balandžio 9-ąją Pauliui netikėtai sustreikavo širdis.
„Atsikėliau po nakties hipoksinėje palapinėje ir pajutau, kad labai silpna, širdis nereguliariai plaka. Su žmona nuvykome į priimamąjį, nustatė prieširdžių virpėjimą. Po 6–7 ten praleistų valandų širdies ritmą atstatė.
Ši liga dažnai išsivysto žmonėms, kurie užsiima ilgų distancijų sportu. Kadangi ruošiausi kopti į beveik 9 km aukščio kalną, didelė tikimybė, kad dėl streso, aukšto slėgio ir tirštėjančio kraujo prieširdžių virpėjimas galėtų pasikartoti, o tai reikštų, kad galėčiau ir nualpti, netekti jėgų.
Ieškojau geriausių kardiologų Šveicarijoje, Danijoje ir Lietuvoje, kad galėčiau pasikonsultuoti ir gauti atsakymus. Turėjau penkias konsultacijas, nė vienas jų man neuždegė žalios šviesos.
Įdomiausia, kad pats jaučiuosi gerai. Ir dar prieš savaitę iki tos dienos lankiausi pas kardiologus, atliko nuodugnius tyrimus, nes kitaip ir žmona nebūtų išleidusi kopti į Everestą, viskas buvo gerai. Pastaruosius tris mėnesius labai save laužiau – daug sportavau, miegojau hipoksinėje palapinėje, didindamas aukštį, tačiau tyrimai buvo geri.
Pastarąsias dienas sumažinau aukštį, susimažinau sporto krūvį, kad organizmas šiek tiek pailsėtų, ir išsišaukė štai toks dalykas. Nežinau, tai – sutapimas ar ženklas, kuris galbūt apsaugojo nuo nelaimės.
Tai buvo be galo sudėtingas sprendimas, todėl nuoširdžiai nustebino ir sujaudino toks didelis draugų, nepažįstamų žmonių ir ypač Kėdainių bendruomenės supratingumas ir palaikymas.“
„Suvokiau, kad gyvenimą myliu labiau“
Paklaustas, ką pajuto tą akimirką, kai suprato, kad didįjį planą, kuriam ruošėsi kone metus, teks atidėti, Paulius atviravo: „Labai sunkios dienos, buvo didelis šokas. Grįžęs iš priimamojo tiesiog pailsėjau, o kitą dieną praleidau bendraudamas su gydytojais. Bandžiau dėliotis, koks galėtų būti planas, nes morališkai ir fiziškai jaučiausi pasiruošęs, atrodė, kad lipti galėčiau nors ir dabar.
Vis dėlto teko priimti sprendimą apsisukti būnant vos 500 metrų aukštyje (namuose Šveicarijoje – aut. past.). Suvokiau, kad vis dėlto yra riba ir kad gyvenimą myliu labiau.“
Kalbėdamas apie ateitį Paulius užsiminė, kad su medikais spręs tolimesnes galimybes gydyti prieširdžių virpėjimą, o kol kas pailsės: „Svajonė (kopti į Everestą – aut. past.) niekur nedingo, ji tik nusikelia kuriam laikui. Žinoma, daug kas priklausys nuo sveikatos galimybių.
Pasiruošimas tokioms ekspedicijoms yra didelis fizinis, moralinis, finansinis ir logistinis iššūkis. Turi įtikinti darbdavius išleisti tave 50 dienų atostogų, galiausiai pusmečiui iškrenti iš socialinio gyvenimo, nes reikia daug ruoštis. Bet kol kas Everestas iš ateities planų dar tikrai neišbrauktas.“
Kelionė mašinomis per Afriką
Pauliaus kišenėje, kaip pats sakė, niekad netrūksta kelionių planų, o pasiteiravus, kokių jų dar yra numatęs šiems metams, pašnekovas pasidalijo, kad sužinoję, jog tenka atšaukti ekspediciją į Everestą, parašė draugai ir pasiūlė rugsėjį pratęsti kelionę automobiliais per Afriką.
„2023 m. su draugais nusipirkome tris pigias mašinas ir nutarėme jomis keliauti iš Gibraltaro iki Gvinėjos. Keliavome tris savaites. Dvi mašinos iš trijų atlaikė, nutarėme, kad grįšime ir pratęsime kelionę po metų. Vieno atsitiktinai gatvėje sutikto žmogaus paprašėme, kad tuos metus mums pasaugotų mašinas, ir jis sutiko.
Patys nepatikėjome, bet grįžę radome jas ten, kur buvome palikę, ir tada iš Gvinėjos dvi savaites keliavome per Sierą Leonę, Liberiją, Dramblio Kaulo Krantą, Ganą, Togą, iki Benino.
Trečią kartą grįžę ir vėl sėkmingai radę savo mašinas iš Benino keliavome į Kamerūną per Nigeriją, o ketvirtą kartą – iš Kamerūno į Kongą per Gaboną ir Pusiaujo Gvinėją.
Taigi dabar planas rudeniui iš Kongo vykti iki pat apačios – Pietų Afrikos Respublikos, pervažiuojant Kongo Demokratinę Respubliką, Angolą ir Namibiją“, – naujais kelionių planais dalijosi pašnekovas.
Iššūkių netrūksta, o žmonės – žavi
Paulius užsiminė, kad Afrikoje keliauti – nelengva: „Kiekviena šalis turi savus niuansus, labai ilgai užtrunka susitvarkyti vizas, daug patikros punktų ir visi bando iš tavęs paprašyti papildomo „mokesčio“. O ir mašinos jau senokos, jos genda. Pastarąjį kartą naktį vidury Gabono, visiškose džiunglėse, nulūžo ratas. Džiunglėse yra gyvūnų, prieš 20 minučių buvome matę, kaip kelią kirto drambliai.
Prisiminėme, kad Benediktas Vanagas „Dakare“ nulaužtą ratą laikinai suveržė diržais, padarėme tą patį. Atvažiavę į miestelį vidury nakties ieškojome, kas galėtų sutvarkyti, net miestelio merą pažadinome. Bet niekas neturėjo jokios įrangos, tad galiausiai teko laukti ryto ir stabdyti pravažiuojančius sunkvežimius. Tokios kelionės, jei užsitęsia ilgesnį laiką, iš tiesų išsekina, nes iššūkių netrūksta. O pasirinkus tam dvi savaites tai yra nuotykis.“
Paklaustas, kokį įspūdį paliko Afrika, pašnekovas sakė, kad kiekviena šalis – vis kitokia, skiriasi ir gamta, ir kultūra, ir išsivystymo lygis, nes dauguma jų buvo užkariautos ar kolonizuotos kitų valstybių.
„Bet vienas dalykas, kuris nesikeičia, – tai žmonės. Nors dažnai gyvena kukliai, bet yra labai draugiški, šilti, mielai bendrauja ir noriai leidžia su mumis laiką.
Pirmus kartus, kai vykome į Afriką, prisidėdavome rašiklių, sąsiuvinių ir panašių dalykų, kad sustoję prie mokyklų galėtume juos padalinti.
Bet galiausiai supratome, kad bendruomenėms kur kas daugiau džiaugsmo suteikia futbolo kamuoliai. Tad dabar vežamės kelis registruotus bagažus kamuolių ir juos dovanojame vaikams, dar kartu ir futbolą pažaidžiame“, – apie patirtis kelionėse pasakojo Paulius ir baigdamas pokalbį užsiminė, kad visos didelės svajonės prasideda nuo mažų sprendimų ir drąsos žengti pirmą žingsnį.