1986 m. balandžio 26 d. sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje nusinešė tūkstančių žmonių gyvybes ir sukūrė kelių kilometrų draudžiamąją zoną, amžiams įsirėžusią į žmonių atmintį. Katastrofos padarinių likvidavime dalyvavo tūkstančiai gelbėtojų.
Pirmieji ugniagesiai, atvykę gesinti liepsnų, neturėjo specialių apsaugos priemonių, todėl gavo dideles, net mirtinas, radiacijos dozes. Jų dėka pavyko užkirsti kelią vandenilio sprogimui, kuris galėjo įvykti, jei reaktorius būtų toliau veikęs.
„Laikas neužgydė Černobylio žaizdų, neištrynė iš atminties sunkių ir didvyriškų įvykių, drąsių savanorių – ugniagesių, atominės elektrinės darbuotojų, kariškių, mokslininkų ir gydytojų – vardų, kurie tą žydintį pavasarį išsiruošė pasitikti nežinomo pavojaus, rodydami pasiaukojimą ir didelį patriotizmą, sustabdydami branduolinę katastrofą“, – ir šiandien kartoja ukrainiečiai.
„Kiekvienas iš mūsų turi savo Černobylio istoriją“, – priduria jie.
Negalima pamiršti
Buvęs Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatas, apžvalgininkas Boryslavas Bereza teigia, kad „kiekvienas iš mūsų turi savo Černobylį ir savo prisiminimus apie jį“.
„1986 m. balandžio 26 d. įvyko avarija Černobylio atominėje elektrinėje. Aš gerai prisimenu tą dieną. Man buvo beveik 12 metų. Mes su draugais iki vėlyvos nakties kieme žaidėme futbolą. Grįžęs namo, išgirdau, kaip tėvai aptarinėjo gandus apie sprogimą Černobylio AE.
Įdomiausia, kad televizija ir radijas tuomet tylėjo ir apie nieką panašaus net neužsiminė, bet žmonės aptarinėjo avariją. Žiniasklaida taip pat nutylėjo, kad visa aukščiausioji partijos vadovybė išvežė savo šeimas iš Kyjivo. Į Maskvą, Rygą, Leningradą. Bet „pasišnekėjimai“ veikė. Ir jau balandžio 26-osios vakarą žmonės apie tai kalbėjo ne kaip apie gandą, o kaip apie įvykusį faktą“, – prisiminė ukrainietis.
Tik po dviejų parų Vakarų agentūros pranešė pasauliui apie pavojingą radioaktyvumo lygį, užfiksuotą Švedijoje. Kadangi švedai savo šalyje priežasties nerado, jie ėmė jos ieškoti kitose šalyse.
Toliau rodyklės rodė į Černobylio atominę elektrinę, kur turėjo įvykti kažkas labai rimto. Galiausiai iš SSRS atėjo lakoniškas patvirtinimas: taip, čia buvo sprogimas, gaisras, žuvo du žmonės, vykdomi avariniai darbai. Nuo 1986 iki 1992 metų, remiantis vien oficialiais duomenimis, avarijos padarinių likvidavime dalyvavo 600 tūkst. žmonių, dar apie 1 mln. žmonių buvo įtraukti į darbus 30 kilometrų zonoje.
„Pirmadienį, balandžio 28 d., mums pranešė, kad egzaminai atšaukiami, o mus netrukus išveš į poilsio stovyklas. Tačiau mano tėvai, kaip ir daugelis kitų, parašė prašymus ir išvežė mane patys. Pirmiausia į Poltavą, o paskui trims mėnesiams pas tolimus giminaičius į Maskvą.
Giminaičiai mus priėmė, kaip ir kitus savo artimuosius iš Kyjivo, ir skyrė kambarį. Tuomet mes penkiese gyvenome viename kambaryje. Esu jiems nuoširdžiai dėkingas. Trys mėnesiai Maskvoje buvo turtingi įvykių. Man pirmą kartą pasakė „chocholas“. Man tai buvo naujiena.
Kieme vyresni vaikinai paklausė manęs, ar tiesa, kad Kyjive visiems vyrams kasdien priklauso stiklinė raudono vyno. Tuomet sklandė legenda, kad vynas iš organizmo pašalina radionuklidus. Aš juokavau, kad ne stiklinė, o butelis, ir tai privertė juos pamąstyti apie galimybę kuriam laikui persikelti į Kyjivą. Bet apskritai visi užjautė, ir jokio neigiamo požiūrio nebuvo“, – dalinosi B. Bereza.
Tuo tarpu Černobylio atominėje elektrinėje vyko gaisro gesinimo ir padarinių likvidavimo darbai. Žmonės aukojo savo gyvybes ir sveikatą, siekdami ne tik sumažinti žalą aplinkai, bet ir išgelbėti savo bei svetimų gyvybes.
„Šiandien apie šiuos žmones pamiršta. Ir prisimenama tik kartą per metus. Išimtinai tragedijos metinėms. Bet iš tikrųjų visi, kurie dalyvavo likviduojant Černobylio katastrofos padarinius, atliko didvyrišką poelgį, kad daugelis iš mūsų galėtų gyventi.
Neturime teisės jų pamiršti. O valstybė anksčiau ar vėliau privalo atkurti teisingumą. Klausimas ne tik finansinis. Tiesiog jei dabar taip elgiamasi su tikrais Černobylio tragedijos likvidatoriais, kurie tada gelbėjo ne tik Kyjivą, tai laikui bėgant panašus elgesys gali būti ir su tais, kurie dabar gina Ukrainą savo gyvybės kaina. Tie, kurie neprisimena praeities, neturi ateities. Ir, deja, mūsų valdžia jau daugelį metų rodo, kad Černobylio aukų problemos svarbios tik nedaugeliui ir pačioms Černobylio aukoms“, – liūdnai konstatavo B. Bereza.
Išmoko su tuo gyventi
Dabar Ukrainos politologas, o Černobylio katastrofos dieną paprastas paauglys Jevhenas Mahda pasakojo, kad 1986 m. balandžio 26 dieną nebuvo jokių staigių ar akivaizdžių pokyčių.
„Viskas prasidėjo tik po to, kai radioaktyvios dalelės pasiekė Švediją bei Suomiją ir ten kilo aliarmas. O pas mus gegužės 1-ąją dar vyko demonstracija, Ukrainos komunistų partijos vadovybė stovėjo tribūnose, mojo rankomis“, – kalbėjo politologas.
„Vėliau, gegužės mėnesį, mane kartu su bendraklasiais išvežė – iš pradžių 45 dienoms, o vėliau dar 45. Tad visą vasarą praleidome už Kyjivo ribų. Buvome Černivcių srityje, vėliau su tėvais važiavau į Krymą. Tuo metu visus masiškai išvežė. Tėvai pasakojo, kad Kyjive gatves plaudavo po kelis kartus per dieną, nuolat važinėdavo laistymo mašinos. Tačiau oficiali sovietinė valdžia rodė, kad viskas gerai, nieko baisaus neva neatsitiko. Dokumentiniai kadrai apie tikrąją padėtį pasirodė gerokai vėliau“, – pridūrė jis.
J. Mahdai tuo metu buvo 11 metų. Tėvai jam sakė, kad įvyko avarija Černobylio atominėje elektrinėje, tačiau detalių daug nebuvo.
Gandai ir mitai
Sklandė įvairiausi gandai apie radiaciją, bet, pavyzdžiui, jodu mūsų niekas negirdė. Tiesiog niekas nieko nežinojo. Neprisimenu jokios „politinės informacijos“. Be to, tada prasidėjo Pasaulio futbolo čempionatas Meksikoje, tad visas mūsų, paauglių, dėmesys buvo sutelktas į futbolą.
Bet daug kas pirkdavo raudoną vyną ir jį gerdavo – na, suaugusieji, ne vaikai. Buvo manoma, kad tai padeda, kaip ir degtinė neva „išplauna“ organizmą“, – pasakojo politologas.
Prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai Ukrainoje 2022 m., rusai greitai užėmė Černobylio atominę elektrinę, vėliau buvo pataikę į ją reaktorių saugantį sarkofagą. Nemažai žmonių išsigando, kad dėl karo veiksmų gali pasikartoti tragedija. Tačiau J. Mahda teigė tokių baimių neturintis.
„Man tokios baimės nebuvo. Nesu fatalistas, tiesiog jau būdamas suaugęs daug skaičiau apie tai, jog sovietiniai atominių elektrinių projektai yra apskaičiuoti taip, kad atlaikytų net tiesioginį raketos smūgį. Tai nėra taip paprasta. Tai irgi reikia suprasti“, – tikino politologas.
Likvidatoriaus prisiminimai
1986 m. gegužę, būdamas 731-ojo atskiro specialiosios apsaugos bataliono narys, Viktoras Jelenskis dalyvavo likviduojant avariją Černobylio atominėje elektrinėje.
Leidiniui „Radio Svoboda“ jis rašė, kad „tai buvo vienas iš labiausiai įsimintinų mano gyvenimo etapų, apie kurį, kai pasieksiu memuarų rašymo amžių, būtinai parašysiu“.
„Mano Černobylis – tai grėsmingos dulkės, palapinės, nepatogūs balti šlepetės ir siurrealistinis užrašas virš administracijos pastato: „Lenino vardo Černobylio atominė elektrinė dirba komunizmui!“
Mano Černobylis – tai vaikinai iš 731-ojo bataliono, tuomet dar jauni ir stiprūs, įdegę nenatūralia mėlynai pilka spalva – nuo švino, kurį išmetė reaktoriaus krateris. Mus, rezervo karius ir karininkus, per vieną gegužės naktį „sukrovė“ į specialųjį batalioną. Iš pradžių sakė, kad dezinfekuosime 30 kilometrų zonos kaimus, vėliau paaiškėjo, kad kalbama apie darbą pačioje elektrinėje“, – pasakojo jis.
Pasak jo, tuomet niekas nežinojo, kad nuo atomo iš tikrųjų niekas neapsaugo ir kad nei Kyjivo, nei Maskvos vadovybė neturi aiškios nuomonės, ką būtent reikia daryti.
„Mes tiesiog kasėme žemę Černobylio atominės elektrinės teritorijoje – ten, kur to negalėjo padaryti ekskavatoriai. Kastuvais kraudavome Pripetės žemę į metalinius konteinerius. Tada šiuos kubus vežėme laidojimui į saugyklą, vadinamą kapinėmis.
Jokių apsaugos priemonių, išskyrus kariuomenės respiratorius, mes neturėjome. Pasakojimus apie švinines liemenes, superbatus, taip pat apie degtinę ir vyną, kuriuos tariamai dalindavo kiekvienam, kas tuomet dirbo elektrinėje, išgirdau grįžęs į Kyjivą.
Mano Černobylis – tai stoties tvaikas, dėžė „Mirgorodskaja“ visai kuopai, kuri kasė žemę po 3-iuoju energijos bloku (už mūsų turėjo eiti kalnakasiai), vėliavėlės valgykloje, kuriomis buvo aptvertos pavojingiausios vietos, ir draudžiamieji ženklai „Negalima lipti ant kelkraščio!“ – rašė V. Jelenskis.
Apšvitos dozę jie nustatydavo taip: pamaina išeidavo į teritoriją, o dozimetristas užrašydavo rodmenis. Jei dozimetras rodydavo, tarkim, 6 rentgenų per valandą, tai per pusvalandį darbo užrašydavo tris rentgenus.
„Dirbdavome visą dieną, pamainos išeidavo pusvalandžiui, tada pusvalandį praleisdavo patalpoje, kur spinduliuotės lygis buvo žemesnis nei kieme ir kur buvo galima nusiimti respiratorių. Tada – nauja pamaina.
Ilgai nenorėjo mūsų išleisti iš zonos – to, ką vežėme savo batuose, drabužiuose ir plaukuose į Kyjivą, tikrai negalima buvo įleisti. Mūsų autobusą plovė prie Ivanovo, tada prie Višhorodo, bet vis tiek perkėlė į kažkokį civilinį autobusą. Tada prasidėjo ligoninės – Kyjivo, Charkivo ir Maskvos ligoninės, kraujo tyrimai, kažkas negerai su eritrocitais“, – rašė Černobylio katastrofos likvidatorius.
Jis pasakojo, kad po kurio laiko tokie, kaip jis, „pradėjo visus erzinti“.
„Mes pradėjome visus erzinti, nes netikėjome, kad mūsų bataliono archyvas buvo sunaikintas dėl apšvitinimo, o mums viskas gerai. Kad mūsų vaikinai miršta 30–35 metų amžiaus ne dėl Černobylio, o dėl atsitiktinio aplinkybių sutapimo. Dėdės ir ponios su šinjonais pavargo mums aiškinti, kad jie mūsų į elektrinę nevežė ir tikrosios Černobylio aukos – ne mes, o tie, kurie vadovavo konservų tiekimui į zoną“, – liūdną realybę po katastrofos likvidavimo pasakojo V. Jelenskis.