Lietuvoje iš maždaug 100 tūkst. darbingo amžiaus žmonių su negalia, dirba kas trečias – iš viso 28 proc.
Užimtumo tarnybos kovo 1 dienos duomenimis, registruota 12,4 tūkstančio darbo ieškančių žmonių su negalia. Tai sudaro 7,6 proc. visų darbo ieškančiųjų. Palyginti su praėjusiais metais, jų padaugėjo 200 žmonių (arba 1,3 proc.).
Įsidarbinimo iššūkių – apstu
Užimtumo tarnybos atstovė spaudai Milda Jankauskienė pirmiausia pažymi, kad nors žmonių su negalia užimtumo galimybės palaipsniui plečiasi, o darbdaviai tampa atviresni įtraukčiai, realybėje darbo paklausa dažnai neatitinka žmonių su negalia poreikių ir galimybių.
„Daugiausia sunkumų kyla dėl riboto pritaikytų darbo vietų skaičiaus, nepakankamo lanksčių darbo formų taikymo bei regioninių skirtumų. Darbo paieška dažnai užtrunka ilgiau, o įsidarbinimo galimybės neretai apsiriboja siauru profesijų spektru, todėl žmonės su negalia kartais priversti rinktis darbą, neatitinkantį jų kvalifikacijos, arba pasitraukti iš aktyvios darbo paieškos“, -priduria ji.
Užimtumo tarnybos atstovė taip pat akcentuoja, kad žmonių su negalia įsidarbinimo problemos yra ne pavienės, o sisteminės.
„.Darbo rinkoje registruojamas ribotas skaičius darbo vietų, kurios yra realiai pritaikytos asmenims su negalia. Jei jų yra, dažnai jos neatitinka asmenų fizinių galimybių, sveikatos būklės ar reikalingų darbo sąlygų“, – patikslina ji.
„Reikšminga kliūtis – darbo vietos pasiekiamumas. Dalis žmonių su negalia neturi galimybės savarankiškai atvykti į darbo vietą dėl prasto susisiekimo, ypač regionuose ir kaimo vietovėse, o darbdaviai retai taiko pavėžėjimo ar kitas mobilumo sprendimų preimones. Tai gerokai apriboja realias įsidarbinimo galimybes“, – priduria „Delfi“ pašnekovė.
Užimtumo tarnybos atstovė taip pat atkreipia dėmesį, kad žmonių su negalia poreikių dažnai neatitinka ir darbo pasiūlymų struktūra.
„Nemažai laisvų darbo vietų registruojama pramonės įmonėse, kur darbas vyksta pamainomis, įskaitant naktines, ir reikalauja geros fizinės ištvermės. Daugelis asmenų su negalia ieško lengvesnio, mažesnio fizinio krūvio ar dalinio užimtumo darbo, tačiau 0,5 etato ar lankstaus darbo pasiūlymų rinkoje beveik nėra, jų skaičius netgi mažėja“, – pabrėžia ji.
Papildomų sunkumų, anot M. Jankauskienės, kelia ir kvalifikacijos, darbo patirties ir profesinio orientavimo trūkumas.
„Ypač sudėtinga integruoti jaunuolius, turinčius negalią nuo vaikystės ar įgytą ankstyvame amžiuje – dažnai jiems stinga motyvacijos, išsilavinimo ir darbo patirties. Nemaža dalis žmonių su negalia pageidauja nekvalifikuoto darbo, tačiau ne visada įvertina, ar konkrečios darbo sąlygos atitinka jų galimybes, todėl įsidarbinimas neretai būna trumpalaikis“, – vardija ji.
„Galiausiai įsidarbinimą reikšmingai veikia ir psichologiniai veiksniai, asmens motyvacija, pasitikėjimas savo jėgomis. Stebima, kad ši klientų grupė, ieškodama darbo, pirmiausia kritiškai vertina savo sveikatos būklę ir dažnai kelia klausimą, ar pajėgs dirbti taip, kaip tikimasi. Tokie asmenys nerimauja, kad yra mažiau pageidaujami darbdavių. Vis dėlto ši žmonių grupė pasižymi didesniu lojalumu savo darbo vietai, nėra linkusi dažnai ją keisti“, – priduria „Delfi“ pašnekovė.
Visiems taikomos tokios pačios priemonės
M. Jankauskienė taip pat atkreipia dėmesį, kad visiems Užimtumo tarnybos klientams darbo rinkos paslaugos ir užimtumo rėmimo priemonės taikomos vienodomis sąlygomis ir tvarka.
„Teikdami paslaugas asmenims su negalia, Užimtumo tarnybos specialistai vadovaujasi tais pačiais poįstatyminiais teisės aktais kaip ir asmenims, kurie negalios neturi. Pasirengusiems konkuruoti darbo rinkoje klientams paslaugas teikia jam priskirtas įdarbinimo konsultantas, o kliūčių integruojantis darbo rinkoje turintiems klientams – atvejo vadybininkas“, – patikslina ji.
„Atvejo vadybininkas įvertina individualius asmens su negalia poreikius bei galimybes konkuruoti darbo rinkoje ir aktyviai taikydamas atvejo vadybą, nustato reikiamų paslaugų ir priemonių poreikį. Taip pat, jei reikia, įtraukiami ir socialiniai partneriai, pavyzdžiui, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos“, – patikslina Užimtumo tarnybos atstovė.
Viena iš pagrindinių priemonių – įdarbinimas subsidijuojant
Savo ruožtu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) papildo, kad siekiant padėti negalią turintiems žmonėms įsitvirtinti darbo rinkoje ir joje išlikti, yra organizuojamos Užimtumo įstatyme nustatytos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės.
„Įdarbinant Užimtumo tarnyboje registruotą negalią turintį bedarbį darbdaviui negrąžintinai kompensuojama dalis šio asmens darbo užmokesčio išlaidų“, – komentare pažymi ministerija.
„Asmenims, kuriems nustatytas iki 25 proc. dalyvumo arba sunkus neįgalumo lygis, subsidija darbo užmokesčiui mokama visą jų darbo laikotarpį, subsidijuojant 75 proc. darbo užmokesčio. Asmenims, kuriems nustatytas 30–40 proc. dalyvumo arba vidutinis neįgalumo lygis subsidija mokama 36 mėn. per 48 mėn. laikotarpį, subsidijuojant 60 proc. jų darbo užmokesčio. Asmenims, kuriems nustatytas 45–55 proc. dalyvumo arba lengvas neįgalumo lygis subsidija mokama 6 mėn. per 18 mėn. laikotarpį, subsidijuojant 50 proc. jų darbo užmokesčio“, – patikslina institucjia.
Be to, SADM atkreipia dėmesį, kad gali būti skiriama subsidija ir darbo vietai pritaikyti, taip pat jei Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra asmeniui darbo funkcijoms konkrečioje darbo vietoje atlikti nustato darbo asistento pagalbos poreikį, darbdaviui gali būti skiriama subsidija darbo asistento išlaidoms.
Ministerija taip pat pažymi, kad asmeniui su negalia taip pat gali būti teikiamos įdarbinimo su pagalba paslaugos – atliekant įsidarbinimo procedūras ir lydimoji pagalba.
„Pagalba atliekant įsidarbinimo procedūras teikiama, siekiant užtikrinti darbdavio ir asmens, kuriam dėl negalios reikalinga pagalba įsidarbinant, komunikavimą. Lydimoji pagalba įsidarbinus teikiama darbdavio ar asmens su negalia prašymu, siekiant užtikrinti įdarbinimo tvarumą. Teikiant šią paslaugą, asmeniui padedama rasti būdų, kaip išspręsti darbe kylančias problemas, dėl kurių asmuo gali netekti darbo“, – patikslina institucija.
Įgyvendinama ir daugiau priemonių
SADM teigimu, be šių specialių aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir paslaugų,asmenims su negalia gali būti organizuojamas profesinis mokymas, skirtas tobulinti turimą kvalifikaciją, įgyti kompetencijų atsižvelgiant į asmens galimybes, taip pat parama judumui, kompensuojant kelionių į darbo, darbo pokalbio, stažuotės atlikimo ar konsultacinių užsiėmimų vietą ir atgal išlaidas.
Ministerija taip pat pažymi, kad negalią turintiems asmenims, kurie negali dirbti ankstesnio darbo dėl sveikatos problemų ar kito darbo, atitinkančio jų kvalifikaciją, nori įgyti naują profesinę kvalifikaciją ar gali atlikti tik mažesnės kvalifikacijos darbus dėl sveikatos sutrikimų, gali būti organizuojama profesinė reabilitacija.
„Profesinės reabilitacijos metu apmokamos profesinės reabilitacijos paslaugos, mokama išmoka, kompensuojamos kelionės išlaidos į profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo vietą ir atgal bei apgyvendinimo išlaidos, kai paslaugos teikiamos ne asmens gyvenamojoje vietoje“, – patikslina SADM.
Reikia individualizuotų priemonių
Savo ruožtu Lietuvos negalios forumo (LNF) vadovė Indrė Širvinskaitė pabrėžia, kad Užimtumo įstatyme yra nemažai pagalbos įsidarbinti asmenims su negalia priemonių, kurios yra realiai įgyvendinamos, tačiau dirbančių negalią turinčių asmenų nedaugėja.
„Delfi“ pašnekovė įvardija ir galimas tokios situacijos priežastis. Pirmiausia, ji pažymi, kad nors subsidijos tikrai yra reikalingos, jos daugiausia padeda tiems žmonėms, kuriems darbas ir taip yra pasiekiamas.
„Kur kas daugiau iššūkių kyla ilgalaikiams negalią turintiems bedarbiams. Dalis tokių asmenų net ir su subsidijomis negali susirasti darbo, nes kai kurie jo niekada ir neturėjo. Tokie asmenys dažnai net nežino, nuo ko pradėti. Jiems pagalbos priemonių tikrai trūksta“, – sako I. Širvinskaitė
Ji taip pat pažymi, kad ir Užimtumo tarnyba nelabai turi pajėgumų ir kompetencijų padėti įsidarbinti žmonėms su negalia.
„Reikia žinoti ir negalios specifiką, taip pat padėti žmogui atrasti savo stiprybes. Sugalvoti, kokį darbą galėtų dirbti asmuo, kuris galbūt niekada nedirbo. Tai yra ilgalaikis labai individualus konsultavimas. Užimtumo tarnyba tikrai neturi galimybių, pajėgumų ir kompetencijų tai daryti. Aišku, yra nevyriausybinių organizacijų, kurios teikia pagalbą asmenims su negalia įsidarbinti, tačiau joms trūksta finansavimo“, – teigia ji.
Apskritai, anot LNF vadovės, negalios bendruomenėje yra labai skirtingų žmonių su skirtingais poreikiais, dėl to, pasak jos, reikia labai skirtingų priemonių ir tikrai ne visos jos yra išplėtotos bei tolygiai arba proporcingai finansuojamas.
„Dėl to matome, kad nors subsidijos ir yra panaudojamos, jos veikia, nedirbančių žmonių su negalia nemažėja“, – priduria ji.
LNF vadovė įsitikinusi, kad reikia kur kas daugiau tikslinių individualizuotų priemonių.
„Žmones ištraukti iš ilgalaikio nedarbo, ypač jeigu jie turi negalią, yra labai sudėtinga. Reikia individualių priemonių. Visų pirma, turi būti ugdomi tam tikri įgūdžiai ir tik tada bandoma eiti į darbo rinką“, – teigia ji.
Būtina investuoti į darbo vietų prieinamumą
Savo ruožtu Įdarbinimo tarpininkų organizacija „SOPA“ direktorė Jurgita Kuprytė „Delfi“ pažymi,valstybės lygiu svarbu nesusikoncentruoti vien tik į finansines paskatas darbdaviams.
„Jų nepakanka, tai yra brangi priemonė, kuri realiai pasiekia tik nedidelę dalį darbdavių. Finansinės paskatos turėtų būti taikomos individualiai – priklausomai nuo asmens integracijos į darbo rinką „sunkumo“ ir sudėtingumo integruoti, o ne nuo dalyvumo procentų“, – įsitikinusi ji.
„SOPA“ direktorė taip pat pabrėžia, kad taip pat būtina investuoti į darbo vietų prieinamumą ir individualų darbo sąlygų pritaikymą, kuris apima tiek fizinę aplinką, tiek ir technines priemones, lankstesnį darbo organizavimą, užduočių perskirstymą, palaikymą darbo vietoje.
„Tai didesnei žmonių daliai leistų efektyviai dirbti“, – sako ji, atkreipdama dėmesį, kad valstybėje trūksta ir lanksčių darbo bandymo formų reglamentavimo – šešėliavimo, darbo testavimo, išsibandymo.
„Taip žmonės geriau suprastų savo galimybes, o darbdaviai prie įdarbinimo prieitų palaipsniui, sumažintu įsipareigojimu“, – priduria „Delfi“ pašnekovė.
Reikalingos kompleksinės priemonės
Be to, anot J. Kuprytės, svarbu socialinių garantijų žmonėms su negalia lankstumas.
„Darbas neturėtų tapti rizika prarasti saugumą. Žmonės turi turėti galimybę išbandyti save darbo rinkoje, nebijodami, kad nepavykus grįžimas į ankstesnę situaciją bus sudėtingas ar baudžiantis, pavyzdžiui, sumažės išmokos, bus prarastas socialinis būstas, galimybė gauti paslaugas ir kt.“, – įvardija ji.
Galiausiai, pasak „SOPA“ direktorės, valstybė turėtų sistemingai bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios šioje srityje jau turi patirtį.
„Jos galėtų būti integruota į bendrą užimtumo paslaugų sistemą“, – sako ji.