Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netylant diskusijoms dėl musulmonų maldos namų statybos sostinėje, duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas bei Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas dr. Svajūnas Plungė kelia esminį klausimą: ar trumpalaikis politikų pataikavimas rinkėjų baimėms netaps nepakeliama našta valstybės gynybai? Anot jo, Vilniaus mero Valdo Benkunsko retorika mečetės klausimu ne tik tolina mus nuo vakarietiškų vertybių, bet ir siunčia pavojingą signalą strateginiams NATO partneriams.

Mokslininkas pastebi, kad politinėje arenoje vis dažniau pasirenkama ne modernaus miesto vizija, o archajiški metodai, kuriais bandoma manipuliuoti giliausiais žmonių instinktais.

„Vilniaus meras Valdas Benkunskas jau atidarė 2027 m. rinkimų kampaniją. Tik pasirinko ne modernaus miesto viziją, o akmens amžiaus programą: apeliuoti į juodžiausią instinktą nepažįstamąjį pasitikti trenkiant kuoką per galvą. Šiuolaikinė ksenofobija čia liejasi laisvai: raudonais dažais braukiamos svetimos kalbos, žadamas užsieniečių skaičiaus mažinimas, o vietoj maldos namų – deportacijos“, – teigia dr. S. Plungė.

Istorinis teisingumas prieš politinę konjunktūrą

Vilniaus musulmonų bendruomenė vietos maldos namams prašo jau daugiau nei tris dešimtmečius. Nors sostinėje musulmonų skaičius auga – čia studijuoja užsieniečiai, dirba diplomatai ir verslininkai – klausimas nejuda iš mirties taško. Dr. S. Plungė primena, kad mečetės Vilniuje nėra svetimkūnis: iki 1968 metų Lukiškėse stovėjo istorinė mečetė, kurią sugriovė sovietų valdžia. Šiandien bendruomenė siekia tiesiog atkurti istorinį teisingumą.

Tačiau mero pozicija šiuo klausimu išlieka kategoriška. Dr. S. Plungė kritikuoja tai, kad religijos laisvė pradedama painioti su migracijos politika, o administraciniai klausimai virsta saugumo gąsdinimais.

„Meras religines teises suplakė su migracijos politika. Užuot sprendęs administracinį klausimą, jis prašantiesiems žada gausesnes deportacijas, nes musulmonai jam kelia tik saugumo klausimus. Pamiršęs pareigą vertinti projektus pagal įstatymus, o ne asmenines nuomones, V. Benkunskas kyla į savo asmeninį „šventąjį rinkiminį džihadą“ prieš mečetę ir musulmonų bendruomenę“, – sako docentas.

NATO saugumo garantai ir religinė pagarba

Bene svarbiausias dr. S. Plungės argumentas liečia Lietuvos krašto apsaugą. Jis primena faktus, kuriuos politikai dažnai linkę nutylėti: antra pagal galingumą NATO kariuomenė po JAV yra būtent Turkijos – musulmoniškos šalies, kurios kariai reguliariai saugo Baltijos šalių oro erdvę ir dalyvauja pratybose mūsų teritorijoje.

Mokslininkas kelia retorinį klausimą: kaip mes galime tikėtis besąlygiškos pagalbos iš šalių, kurių vertybes atvirai niekiname?

„Kodėl Turkijos ar Albanijos kariai turėtų norėti vykti į Lietuvą ir būti pasiruošę mirti už mus, jei dalis mūsų šalies bei sostinės vadovai atvirai niekina jų religiją, kultūrą, o per tai – ir juos pačius? Tad kodėl tikimės, kad kiti pamins savo orumą dėl mūsų, kai mes patys juos trypiame?“, – pabrėžia dr. S. Plungė.

Analitikas pastebi, kad ksenofobija persmelktas naratyvas griauna NATO solidarumą – pamatą, ant kurio laikosi Lietuvos saugumas. Jo nuomone, tokia retorika yra „intelektualinis ir geopolitinis pasidavimas“, priimant tas vertybes, kurias aktyviai platina mūsų kaimynai iš Rytų.

Ar viena mečetė sugriautų Vilnių?

Pabaigoje dr. S. Plungė ragina politikus pasižvalgyti į kaimynus ir partnerius. Pavyzdžiui, Kaunas savo mūrinę mečetę turi dar nuo 1931 metų, ir per šimtmetį ji nesugriovė Lietuvos valstybingumo. Tuo tarpu musulmoniškose NATO narėse – Turkijoje ar Albanijoje – veikia šimtai bažnyčių, kurių niekas negriauna ir netapatina su egzistencine grėsme.

„Didžiausia grėsmė saugumui yra ne maldos namai, o asmenys, kurie dėl kelių papildomų balsų pasiruošę NATO solidarumą iškeisti į pigius plojimus, pataikaudami mūsų juodžiausiams instinktams ksenofobijos festivalyje“, – apibendrina dr. S. Plungė.

Ekspertas viliasi, kad ateityje Vilniaus vadovai supras, jog tikrasis saugumas kuriamas per bendrystę ir pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms, o ne per baimės sėjimą viešojoje erdvėje.