„Buvau jį sutikusi, aš sakau: Juozai, kas su tavimi vyksta? Jis man: viskas gerai! Aš jam sakau: turiu tau daug kritinių pastabų. Žmogus nusijuokė ir nuėjo“, – atviravo I. Degutienė, pažymėdama, jog socialdemokrato pirmininkavimas parlamentui tiesiog prieštarauja institucijos logikai.
„Tokių kuriozų, kokius dabar daro Olekas, anksčiau nebuvo“, – sako konservatorė.
Anot jos, situacija Vyriausybėje – dar prastesnė. Premjerė I. Ruginienė, tęsia I. Degutienė, kol kas pasižymi tik didelėmis ambicijomis.
„Turbūt Dievo dovana yra taip gerai apie save ir savo darbą galvoti“, – tvirtina ji.
Visgi, jos teigimu, blogiausia, kad L. Kasčiūnas, M. Maldeikis ir G. Landsbergis ginčijasi viešai. Pasak I. Degutienės, ambicijas reikėtų nustumti į šalį ir susiginčijusiems „partijos vyrams“ susėsti prie bendro stalo.
„Aš pabūsiu moderatoriumi ir pakviesiu: vyrai, sėskite prie bendro stalo, išsiaiškinkite, kas kam rūpi“, – teigė konservatorė.
Išskirtiniame interviu Delfi I. Degutienė aptarė ir į teisėsaugos akiratį patekusių politikų situaciją. Buvusi Seimo pirmininkė neslepia – jai iki šiol sunku patikėti, kad ekspremjerui Sauliui Skverneliui pareikšti įtarimai gali būti tiesa.
„Dėl Sauliaus Skvernelio – tai man buvo šokas“, – sako ji, pridurdamas, kad kur kas realiau jai atrodo kaltinimai buvusiam partiečiui Kaziui Starkevičiui ir kitam ekspremjerui Gintautui Paluckui.
„Matyt, žmogus jau turi, grubiai pasakysiu, geną tokiai nedorai veiklai“, – socialdemokratą galvoje turėdama teigia I. Degutienė.
– Ponia Degutiene, jūs aktyviojoje politikoje sukotės ilgus metus, buvote socialinės apsaugos ir darbo ministrė, du kartus laikinoji premjerė, buvote ir Seimo pirmininkė. Žodžiu, matėte visko per savo ilgą politinę karjerą. Bet kažko panašaus, kas vyksta dabar, veikiausiai nebuvo. Du aukščiausias pareigas dar neseniai šalyje užėmę asmenys – ekspremjeras Gintautas Paluckas, buvęs Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis – atsidūrė teisėtvarkos akiratyje. Paluckui norima naikinti teisinę neliečiamybę ir pareikšti įtarimus, jo turtas areštuotas, Skverneliui įtarimai jau pareikšti… Surastumėte analogijų tam, kas vyksta dabar?
– Seime buvau 24 metus, politikoje 27 metus, tai neatsimenu tokio atvejo. Visko būdavo. Ir generaliniai prokurorai ateidavo į Seimą, bet tiek dažnai, kaip šitoje kadencijoje…
– Ir dėl tokių asmenų.
– Taip, ir dėl tokių asmenų. To tikrai to nepamenu. Jūs įvardinote du žmones. Aš, pavyzdžiui, dėl Palucko nei kiek nenustebau. Kai buvo suformuota ši koalicija, buvo keista kaip žmogus, kuris jau buvo teistas už nusikaltimus „žiurkių byloje“, tapo premjeru. Kažkodėl socialdemokratai ramia sąžine, aišku, apsimelavę nuo pat pradžios dėl Blinkevičiūtės, jramiausiai tokį žmogų paskyrė į aukštas pareigas. Jis juk buvo su „pašauta koja“.
– Neįvertino rizikų socialdemokratai?
– Tikrai neįvertino rizikų. Matyt, žmogus jau turi, grubiai pasakysiu, geną tokiai nedorai veiklai.
– Bet galbūt socialdemokratai galvojo, kad Paluckas pasimokė? Kas neklysta ir be nuodėmės – „meskite į mane akmenį“, ar ne taip evangelijoje rašoma.
– Žinote, sunku pasakyti, kaip kiti galvoja. Aš sakau, kaip man atrodė. Kai su Palucku taip įvyko, tai man nuostabos kaip ir nebuvo.
– O dėl Sauliaus Skvernelio?
– O dėl Sauliaus Skvernelio – tai man buvo šokas. Ir kas kas, bet kad Saulius Skvernelis… Būdamas ir generaliniu komisaru, vidaus reikalų ministru, premjeru, Seimo pirmininku, praėjęs visus aukščiausius postus ir puikiai žinantis, kaip veikia visa teisėsaugos sistema… Jis juk pats, būdamas premjeru, buvo įstatymų projektų kovai su korupcija iniciatorius…
– Visa šio politiko tapatybė yra susijusi su kova prieš korupciją.
– Būtent. Ir dabar žinia, kad gal jis pats tame dalyvauja… Kažkaip negalėjau patikėti. Žinoma, mes dar daug ko nežinome, nežinome, kaip ten toliau viskas rutuliosis. Aišku, kai pakalbi su kitais žmonėmis, jie sako: juk teisėsaugos institucijos taip lengva ranka turbūt neitų pas tokio rango politiką daryti kratų. Tai reiškia, kad turi kažkokios rimtos medžiagos, kuri verčia daryti kratas tiek darbo vietoje, tiek namuose.
– Šiek tiek tos informacijos yra jau atskleista: yra 51 tūkst. eurų galimai paimtų kyšių.
– Gerai, parašyta „Krabas“, o iš kur žinoti, kad čia Skvernelis tas „Krabas“? Man iš karto kyla klausimas. O kodėl „Krabas“ lygu Skvernelis? Matyt, yra kažkokių sąsajų, kad teisėsaugos institucijos atranda kažką, kad „Krabas“ – tai yra Skvernelis.
– Ar teisingai iš jūsų supratau, kad jūs iki šiol dar nesate iki galo tikra, ar galėjo Skvernelis padaryti tai, kas jam yra inkriminuojama?
– Aš nieko nenoriu nei teisinti, nei kaltinti, bet abejonių aš po šiai dienai dar labai daug turiu, nes man yra labai daug klaustukų.
– O nustebino įtarimai jūsų partiečiui Kaziui Starkevičiui? Jam taip pat toje pačioje, vadinamojoje Augalininkystės tarnybos korupcijos byloje taip pat pareikšti įtarimai. Dėl kurio labiau nustebote: dėl Skvernelio ar dėl Kazio Starkevičiaus? (Interviu vyko dar iki K. Starkevičiui prisipažinus paėmus kyšį – aut. past.)
– Aš asmeniškai daugiau nustebau dėl Skvernelio. Man buvo keista, ką bendro Seimo pirmininko pareigos turi su Žemės ūkio ministerijai pavaldžia Augalininkystės tarnyba? Aš pati buvau Seimo pirmininkė, jūs mane užmuškit, kad aš ten žinočiau apie kažkokias tarnybas, kas ten jų vadovai. Tam yra ministrai. Savo ruožtu Kazys Starkevičius buvo žemės ūkio ministras. Jis atsiveda į darbą tarnybos vadovą.
– Jurijų Kornijenką.
– Taip, bet, vėlgi, dabar kai skaitai, tai po to gi dar buvo kiti žemės ūkio ministrai, kuriems jokių įtarimų šioje tarnyboje net nebuvo kilę. Bet kadangi tu ministras ir dar atvedi tarnybos vadovą, ir tai tavo pavaldi institucija, na, tai galbūt tu kažkiek ten galėjai būt ir susietas su tuo.
– O Kazys Starkevičius, jūsų manymu, galėtų įsivelti į ne visai deramus ryšius ir aferas?
– Gal ir negalėčiau pasakyti, kad taip. Vėlgi, jis turbūt per daug pasitikėjo tuo savo atsivestu tarnybos vadovu… Jam, aišku (aš iš spaudos tik tą skaičiau), kad jam ten buvo kilę įtarimų dėl prieš tai buvusio vadovo, na, kažkokia tai negera veikla, jau jam tai buvo įtarimai ir jis atsivedė žmogų, kuriuo labai pasitikėjo. Bet šiuo atveju… Kad galėjo jis per tą savo per didelį pasitikėjimą ir nukentėti, net nesuprasdamas, kurioj vietoj – tai, ko gero, taip.
– Ar kalbėjotės su Starkevičiumi po viso to? Nes jis dingo kaip į vandenį, su žurnalistais taip ir nepasikalbėjo.
– Dabar yra privatus asmuo. Dabar taip, ir čia jis tikrai pasielgė labai garbingai. Todėl, kad jis iš karto ir mandato atsisakė, ir atsisakė Seimo nario mandato, ir neliečiamybės. Jis dabar yra privatus asmuo.
– Ponia Degutiene, visa ši istorija, kuriai jūs nesuradote analogijų per savo ilgametę politinę patirtį – kokį smūgį ir kokias pasekmes turės visai politinei bendruomenei?
– Turės pasekmes ne tik politinei bendruomenei, bet ir visai visuomenei. Pasitikėjimas partijomis ir taip yra neigiamas. Todėl tokie supurtymai, kada aukščiausio rango politikai yra kaltinami korupcija… Žinoma, gali sakyti, kad politinė sistema apsivalo. Bet, iš kitos pusės, žinote, kaip paskui žmonės šneka: „jie visi vienodi“. (…)
– Ir tai gal yra naudinga antisisteminėms jėgoms? Rinkimai artėja.
– Tikrai taip. Tai turėtų būti skambutis visuomenei, kad nesuklyskite. Nors, aišku, kai pasižiūri Europos mastu, tai tokios ir yra tendencijos. Tradicinės partijos ir vadinamosiose senose demokratijose turi iššūkių dėl ultra kairiųjų, ar ultra dešiniųjų. Lietuvai tai yra pavojus, mes esame Rytų Europos valstybė, turime galingą kaimyną, kur reikia visą laiką būti budriems ir išmintingiems.
– O ar mes esame budrūs? Viešojoje erdvėje yra sakančių, kad budrumo mažai, nes esame susikoncentravę į kitus dalykus. Socialdemokratai grumiasi su kultūros bendruomene – žaibai dėl LRT pataisų. O čia rodomi ir pirštai, ir epitetai lekia. Štai jūsų partijos kolega Juozapaitis Kultūros komiteto pirmininką „debilu“ vadina. Apie ką yra visa ši atmosfera, jūsų nuomone?
– Manau, kad tai jau kita tema. Tai politinės kultūros, etikos normų ir, galų gale, net žmogiško ir intelektualaus bendravimo klausimas. Šiandien mes visi turime susikoncentruoti – tiek politikai, tiek visuomenė – į tai, kas už mūsų sienos darosi. (…) Bet kalbant apie visus šituos prasivardžiavimus, apie politinės kultūros lygį… Iš šono žiūrint – baisu darosi… Anksčiau turėdavome vieną-kitą Seimo narį kaip Gražulis. Galiausiai niekas dėmesio nebekreipdavo.
Bet šiandien, visgi, turbūt didžiausias iššūkis yra tai, kad valdančioji dauguma su visuomenės nuomone nė kiek nesiskaito. Kad absoliučiai nusispjauti, kada tūkstančiai Lietuvos piliečių susirenka ir sako „mes už laisvą žodį“…
I. Degutienė
– Jeigu čia būtų koks socialdemokratas, manau, kad jis sureaguotų į jūsų žodžius ir pasakytų, kad protestuoja Vilniaus burbulas. Suprask, kad čia neatėjo visa visuomenė, kad visuomenė yra platesnė, sudėtingesnė ir galbūt supratingesnė tam, ką daro socialdemokratai. Jūsų neįtikina šis valdančiųjų formuojamas naratyvas? 
– Ne, manęs visai neįtikina. Todėl, kad ir šituose mitinguose buvo ne tik Vilniaus burbulo dalis, bet buvo ir iš rajonų atvažiavę žmonės. Ir dar kas mane labai nustebino, aš taip pat neprisimenu tokio atvejo… Aš turiu labai daug kritinių pastabų Seimo pirmininkui. Seimo pirmininkas pirmiausia yra viso Seimo pirmininkas, o ne vienos frakcijos seniūnas. O Juozas Olekas turbūt sumaišė paskirtį. Kada Seimo pirmininkas tampa darbo grupės vadovu… Dar suprasčiau, kad vadovautų grupei dėl gynybos, saugumo įstatymo ar kažko panašaus. Tada taip, Seimo pirmininkas turi imti vairą į rankas ir vadovauti tokiai darbo grupei. Bet kada Seimo pirmininkas vadovauja darbo grupei dėl LRT įstatymo pataisų ir vien dėl to, kad reikia kuo skubiau nuimti generalinę LRT direktorę iš pareigų… Tai, žinote, dar taip nesu girdėjusi.
– Pagal Seimo statutą Seimo pirmininkas negali priklausyti frakcijai. Jūs sakot, kad tarsi ad hoc principu Olekas atlieka socialdemokratų frakcijos vadovo arba atstovo funkciją Seime?
– Taip. Ir tokio atvejo nebuvo. Prisiminkime Česlovą Juršėną, pasižiūrėkime archyvus… Tokių kuriozų, kokius dabar daro Olekas, nebuvo.
– O kodėl, jūsų manymu, jis taip daro?
– Todėl, kad pas juos dabar ir nėra vienos valdžios. Yra triumviratas. Yra laikinasis partijos pirmininkas – Jonavos meras, kuris, kaip aš sakau, iš tolo stebi. Toliau yra ministrė pirmininkė ir yra Seimo pirmininkas. Man atrodo, kad jie tarpusavyje konkuruoja, kurio čia įtaka partijoje yra didesnė. Oleką aš labai seniai pažįstu, jis buvo visada išmintingas politikas. Tačiau dabar peršasi išvada, kodėl tokia transformacija įvyko. Kaip jis gali nesuprasti… Juk jis turbūt yra pasiskaitęs Statutą, kas yra Seimo pirmininkas ir kokios jo funkcijos. (…)
– Tai jūs esate Oleko pažįstama, turite telefono numerį, galite brūkštelti jam žinutę su patarimais?
– Sakote, priims kaip kritiką, o ne kaip patarimą?
– Tikrai priims kaip kritiką ir pasakys… Buvau aš jį dar prieš tai sutikus, aš sakau: Juozai, kas su tavimi vyksta? Jis man: viskas gerai! Aš jam sakau: turiu tau daug kritinių pastabų. Žmogus nusijuokė ir nuėjo. Tai per prievartą, žinai, mielas nebūsi.
– O kaip su jūsų jau paminėta Inga Ruginiene? Aš pamenu, kai jau buvo aišku dėl Ingos Ruginienės paskyrimo į premjeres, tada jūs stebėjotės ir klausėte, o kodėl ne Olekas paskirtas. Pasak jūsų, Olekas labiau tiktų pagal kompetencijas, pagal patirtį, o štai Ruginienė ir be politinės, ir partinės patirties. Ar jūsų pozicija pasikeitė per nepilnus metus dėl Ingos Ruginienės kompetencijų ir galimybės vadovauti Vyriausybei?
– Absoliučiai nepasikeitė. Man atrodo, kad dar pablogėjo. Iš tikrųjų, tai yra labai ambicingas žmogus, kuris nėra savikritiškas. Ir kas bepasakytų kažkokias pastabas… Na, turbūt Dievo dovana yra taip gerai apie save ir savo darbą galvoti. Kai žmogus nėra savikritiškas, tai čia turbūt yra pats baisiausias dalykas.
– O kur jūs savikritikos pasigedote konkrečiai?
– Jeigu yra užduodamas kažkoks dalykinis ar konkretus klausimas ir į jį nėra atsakoma arba atsakoma su tokia pašaipa, nusukant kalbą kažkur kitur… Tai nėra oru, tai nesolidu. Panašiai ir pokalbyje su politologe Rima Urbonaite. Politologė ateina pasiruošusi ir su labai konkrečiais klausimais. Tačiau (premjerė – aut. past.) plaukioja ir dar įžūliai atsakinėja, kad, maždaug, neturiu ką tau atsakyt, nes tu užklausei ir pati jau atsakei. Tai mane ir glumina, ir stebina. Žiūrint iš šalies, Lietuvoje dar nebuvo tokio premjero.
– Nerastumėte premjerei analogų politiniame Lietuvos žemėlapyje?
– Tokio analogo ir nėra.
– Bet socialdemokratų partijos viduje galbūt yra kitokia nuomonė ir mintys, kitokie naratyvai sukasi. Štai Vytenis Andriukaitis sako: taip, Ruginienė daug ko nesupranta, tačiau bendrąja prasme savo potencialu niekuo nesiskiria nuo Šimonytės. Kaip jums tokie palyginimai?
– Atleiskit, bet tai yra nepalyginami dalykai. Kokia yra Šimonytės kompetencija? Turbūt bet ko jūs paklauskite – eilinio piliečio, Vilniuje ar rajone – ten gali nemėgti Šimonytės retorikos ar laikysenos, bet žmogaus kompetencija… Ji buvo aukščiausio lygio ministrė pirmininkė.
– Gal čia tinka atvejis, kai tėvai kalba apie savo vaikus: manasis yra pats gražiausias ir šauniausias. Gal panašiai ir jūs, ir Vytenis Andriukaitis? Jis apie premjerę, tarsi apie savo vaiką kalbėdamas, pripažįsta, kad nepaisant visko, jis pats geriausias ar bent jau neblogesnis nei Šimonytė. Manau, atrastume ir daugiau socialdemokratų, kurie kažką panašaus viešai pasakytų.
– Tai aš nekvestionuoju jų nuomonės apie savo ministrą pirmininką, tačiau aš siūlyčiau socialdemokratams išlįsti iš partijos burbulo į valstybės lygmenį ir pasižiūrėti valstybės mastu. Kaip šiame kontekste su savo kompetencija atrodo Ruginienė, ir kaip atrodė Šimonytė. Ir kokius darbus padarius yra Šimonytė, ir kokius darbus daro Ruginienė. (…)
– Yra sakančių, kad dabartinė premjerė, užsitęsusios diskusijos ir sumaištis yra socialdemokratų partijoje kilusios lyderystės krizės pasekmė. Jūs turite ilgą patirtį konkuruojant su socialdemokratų partija. Keli dešimtmečiai nuo nepriklausomybės pradžios, jei įtrauktume ir LDDP, su kuria socialdemokratai susijungė. Socialdemokratai – kokie jie yra dabar, kaip jie jums atrodo? Žvelgiant retrospektyviai, ar jie tokie patys, ar silpnesni?
– Socialdemokratai dabar yra savo identiteto paieškose. Jie absoliučiai yra kitokie. Atėjo visiškai kita karta. Tačiau ji atėjo dar nepasiruošusi. Vyresnės kartos socialdemokratai, kurie buvo mūsų partijos konkurentai, jie sprendė valstybės interesus. Ne savo kažkokius asmeninius klausimus. Taip, buvo ir tokių nukrypimų, bet galėjai atrasti jų žingsnius, sprendžiant valstybės interesus. Kaip bebūtų, mes valdžioje buvome mažiau, negu kad buvo socialdemokratai. Ne veltui taip sutapo, kad ir į Europos Sąjungą įstojome prie socialdemokratų, ir NATO nariais tapome prie jų, ir eurą įsivedėme prie socialdemokratų… Nors per tuos tarpus mūsų partija namų darbus padarydavo. Tai, iš tikrųjų, tas valstybinis mąstymas pas socialdemokratus tikrai buvo.
– O kaip dabar?
– O dabar jis yra sudreifavęs.
– Jūs sakote, kad socialdemokratai yra identiteto paieškose. O kaip su konservatorių identitetu? Viešojoje erdvėje kilo diskusija, ar dabartinė Tėvynės sąjunga turi kryptį. Nežinome, apie ką mes esame, sako Matas Maldeikis, kritiškai atsiliepdamas apie Lauryno Kasčiūno lyderystę. Sako, kad jos jam trūksta, kad trūksta įsitraukimo į socialinius klausimus. Jūs esate konservatorių partijos narė, jūs matote, kur plaukia konservatorių laivas?
– Mes esame teisingoje kryptyje. Tą ne kartą sakiau, kad mes esame Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Taip vadinasi mūsų partija. Ji susideda iš konservatorių, krikščionių demokratų bei politinių kalinių ir tremtinių. Kai Matas Maldeikis sako, kad nežinia apie ką partija… Man atrodo, kad ta kryptis nėra pasikeitusi. Kad kaip buvo tos trys srovės, taip ir yra, tarpusavyje tos trys srovės kai kur nesutaria, kai kur turi komunikuoti ir komunikuoja visai tvirtai. Girdžiu, kad yra įvairūs vertinimai, ar teisingai dabartinis partijos pirmininkas, subūręs komandas, važiuoja po visą Lietuvą. Vieni sako, kad tai nereikalinga, kad mūsų rinkėjas didžiuosiuose miestuose. Bet man tada norisi pasakyti, kad mūsų partijos skyriai ir mūsų partiečiai gyvena ne tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Jie gyvena visoje Lietuvoje. Ką aš girdžiu iš skyrių, tai jie buvo pasiilgę, kad partijos lyderis ir Seimo nariai važiuotų ir kalbėtųsi ne tik su partiečiais, bet ir su visuomene.
– Važinėjimo po Lietuvą, aktyvumo tikrai iš Kasčiūno neatimsi. Tačiau tai tik vienas aspektas prieš artėjančius rinkimus. Kaip su kitais klausimais? Jūs matote lyderį, kai žiūrite į Lauryną Kasčiūną?
– Lyderį matau, bet jam dar trūksta patirties. Jis dar turi augti, nes politikoje nėra labai seniai. Bet jis turi daug lyderio savybių. Kartais tos lyderio savybės yra ūmios ir aštrios. Reikėtų jas kartais prigesinti.
– Pavyzdžiui?
– Jo kalbos maniera. Kai jis įsijaučia ir nori įtikinti pašnekovą ar klausytoją, jis savo greitakalbe pradeda šnekėti, tai kartais nelabai ir supranti sakinio esmės bei prasmės.
– Taigi, Mato Maldeikio užkurta diskusija, kad kažko trūksta, kad kažkas yra blogai, jūsų neįtikino. O jūs pritartumėte Kasčiūnui, pasiuntusiam žinutę Matui Maldeikiui: „turi pasirinkti, ar esi su komanda, ar ne“?
– Pirmiausia, aš nemėgstu tokios retorikos – kažkam kažką linkėti. Aš siūlyčiau jiems abiem susėsti ir ne per žurnalistus išsiaiškinti, o abiem išsiaiškinti. Ir partijos pirmininkas, ir partijos narys turi teisę turėti tam tikras nuomones. Ginče ir gimsta tiesa.
– O kodėl diskusijos konservatorių partijoje vyksta viešai? Tam tikra prasme čia trumpam buvo įsijungęs ir buvęs pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Jis yra viešai kelis kartus pakritikavęs Lauryną Kasčiūną. Kai neseniai interviu kalbėjome su Laurynu Kasčiūnu, tai jis sako, kad dėl tokios kritikos pats neskambins, kad Landsbergis turi paskambinti pirmas. Toks įspūdis, kad jie vienas kito telefono numerių nežino.
– Man atrodo, čia yra grynai žmogiškos ambicijos iš abiejų pusių. Tai aš pabūsiu moderatoriumi ir pakviesiu: vyrai sėskite prie bendro stalo, išsiaiškinkite, kas kam rūpi. Pirmiausia turėtų rūpėti valstybė ir mūsų partijos ateitis. Jei turite kokių gerų pasiūlymų, tai ir siūlykite tam partijos pirmininkui, nes mes jau šiandien turime pradėt ruoštis ir savivaldos rinkimams, ir Seimo rinkimams. Pirmasis lakmuso popierėlis, parodantis, kaip mes atrodome, bus po savivaldos rinkimų. Ar mūsų partijos pirmininkas tikrai buvo tas telkėjas, kur vedė į savivaldos rinkimus? Ar mes ten tikrai gerai pasirodėme ir turėsime daugiau merų, negu turėjome prie ano partijos pirmininko? Kaip sakant, svarstyklės bus aiškios. O dabar tai siūlyčiau tikrai susėsti ir tarpusavyje išsiaiškinti.
– Tai bus iš jūsų žinutė tiems, kaip sakote, įsiaudrinusiems vyrams.
– Gal ir daugiau yra, ką aš žinau ten. Sunku pasakyti. Mes su Andriumi Kubiliumi kai kuriuose klausimuose taip pat turėjome skirtingas nuomones, bet turbūt niekas negirdėjo mūsų viešai vienas ant kito drabstant: ji ne taip pasakė, o aš ant Kubiliaus, kad jis ten kvailysčių prikalbėjo ir jis prastas partijos pirmininkas. Jis buvo puikus partijos pirmininkas. Todėl visiems vyrams dabar siūlau – mokykitės iš Andriaus Kubiliaus. Pirmiausia, tai yra politinė kultūra, inteligencija, išklausymas kitų nuomonių. Yra fantastinis jo pasakymas: Irena, nesijaudink, viskas bus gerai. Tai ir aš tiems vyrams noriu pasakyti: viskas bus gerai.
– O jūs matote dabartinį partijos lyderį prezidentu ar premjeru?
– Kol kas dar aš taip toli nematau. Premjeru – tai taip, matau. Jeigu partija laimės rinkimus, tai tikrai partijos pirmininkas – puikiausiai. Jis susitvarkė su krašto apsaugos ministro pareigomis. (…)
– O Ingridos Šimonytės kokį vaidmenį matote ateityje? Paspekuliuokime ateitimi. Kasčiūnas tampa premjeru, jei konservatoriams Seimo rinkimuose pasiseks. O buvusi premjerė Ingrida Šimonytė? Nebus ji nustumta į pašalį?
– Čia jau sunku pasakyti. Ar eisime pagal tą labai seną scenarijų, kada partijos pirmininkas lygu premjerui. Taip buvo su Kubiliumi. Ar mes toliau dirbsime pagal partijos pirmininko Landsbergio modelį. Tada jis bus užsienio reikalų ministru, o premjerė buvo Šimonytė. Nežinau, koks modelis bus, jeigu partija laimės rinkimus. Tą nuspręs partija ir Kasčiūnas, kaip jie matys tą mūsų Vyriausybę: ar Kasčiūnas taps premjeru, ar Kasčiūnas nueis dirbti ministru, o Šimonytė taps premjere. Šiuo atveju turbūt abu variantai yra lygiaverčiai.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt 