Šioje laidoje turime galimybę supažindinti su dar viena pirmaujančia Lietuvos gynybos sektoriaus įmone – „RSI Europe“, gaminančia savo pačių konstrukcijos nuotolinius sprogdinimų iniciatorius ir atakos dronus „Špokas“. Tačiau pirmiau trumpai apžvelgsime porą svarbių pastarosiomis dienomis nutikusių krašto apsaugos įvykių.
Kovinės vėliavos įteikimas
Praėjus penkiolikai mėnesių po įsteigimo, Lietuvos kariuomenės 1-oji divizija turi ir kovinę vėliavą. Kovinės vėliavos įteikimas turi gilias ir reikšmingas tradicijas, nes tokiu būdu simboliškai patvirtinamas karinio vieneto statusas, įtvirtinamos jo tradicijos. Nors dalinio kovinė vėliava, skirtingai nei viduramžiais, mūsų dienomis nebūna iškeliama mūšio įkarštyje, ji yra dalinio simbolikos, tradicijų, karo garbės ir misijos simbolis.
Lietuvos kariuomenėje įteikiant kovinę vėliavą, egzistuoja jos prikalimo ritualas – po vieną vinutę į vėliavos kotą įkala svarbūs asmenys – nuo aukščiausių krašto apsaugos vadovų iki dalinio vyriausiojo puskarininkio.
Ukmergėje vykusioje ceremonijoje divizijai formaliai buvo priskirti šios divizijos mažesni vienetai. Tai pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“ ir Didžiojo Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigada „Žemaitija“, taip pat divizijos pavaldumui perduotas Pulkininko Juozo Vitkaus Inžinerijos batalionas, vėliau tapsiantis Inžinerijos pulku. Vėliau 1-ąją pėstininkų diviziją taip pat papildys brigada „Aukštaitija“, oro gynybos ir artilerijos pulkai, esamas brigadas papildys tankų ir pėstininkų kovos mašinų batalionai. 2025 metų sausio mėnesį įsteigta 1-oji pėstininkų divizija jau laikoma pasiekusia pradinius operacinius pajėgumus. Jie buvo patikrinti prieš kelias savaites Vokietijoje vykusiuose kovinės parengties mokymuose „Warfighter 26-3“. Šiose pratybose dalyvavo visas divizijos štabas. Užbaigti divizijos formavimą ir pasiekti pilnus operacinius pajėgumus planuojama 2030-siais.
Lietuvą pasiekė NASAMS komponentai
Karinių oro pajėgų Oro gynybos batalionas dvigubai išplėtė savo vidutinio nuotolio pajėgumus. Lietuvą pasiekė Norvegijos įmonėje „Kongsberg“ pagaminti oro gynybos sistemos NASAMS komponentai. Tai mobilūs raketsvaidžiai, taktiniai radiolokatoriai „Sentinel“, elektroniniai optiniai taikinių identifikavimo ir sekimo kompleksai, vadovavimo ir valdymo centrai.
Minėtoji įranga įsigyta pagal 2023 metais pasirašytą 200 mln. eurų vertės sutartį, taip pat numatančią naujų pajėgumų integravimą į veikiančią oro gynybos sistemą bei karių mokymus. Papildomai iš Jungtinių Amerikos Valstijų perkama ir NASAMS skirtų vidutinio nuotolio raketų AMRAAM.
Oro gynybos batalionas jau turi vieną pilnus operacinius pajėgumus pasiekusią NASAMS bateriją, kuri 2023 metais atliko pirmuosius kovinius šaudymus bei buvo aktyvuota koviniam budėjimui per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje ir kitus tarptautinius renginius. Oro gynybos batalionui plečiantis iki Oro gynybos pulko, planuojama įsteigti trečiąją oro gynybos bateriją pagal 2024 metais sudarytą sutartį. Ginkluotė ir įranga pasieks Lietuvą 2027-28 metais.
„RSI Europe“ dronus gamina naujoje gamykloje
Šios laidos pagrindinė tema – įmonės „RSI Europe“ plėtra. Turėjome unikalią galimybę sekti šios įmonės veiklą beveik nuo atsiradimo, kai vos poroje kambarių susiglaudę entuziastai sukonstravo ir pagamino pirmuosius nuotolinių sprogdinimų iniciatorių „Rise 1“ pavyzdžius.
„RSI Europe“ šį produktą kūrė ir tobulino beveik realiu laiku jį testuodama Ukrainos frontuose, dalyvaujant dabar gerai žinomam kariui savanoriui ir visuomenininkui Arūnui Kumpiui.
Lietuvoje sukurta technologija pasirodė itin aktuali šiuolaikiniame kare, nes buvo visiškai atspari priešo elektromagnetiniams trikdymams. Sprogimas inicijuojamas ryšio kanalais iš specialiai užprogramuoto mobiliojo telefono siunčiant duomenų paketus, kurių neįmanoma užfiksuoti ir nuslopinti.
Nuolat tobulinamos „RISE 1“ produktų linijos sudėtyje atsirado ir signalo nuotoliui padidinti skirtų retransliavimo priemonių, kurias galima kabinti ant dronų, taip pat ir dronams kamikadzėms skirtų detonatorių, kurie leidžia efektyviau panaudoti ant drono prikabintą sprogmenį, o svarbiausia – smarkiai padidina drono operatoriaus saugumą orlaivio paleidimo metu. „RSI Europe“ taip pat labai drąsiai įžengė į pirmojo asmens vaizdo, arba FPV dronų, gaminimą.
Dronai „Špokas“ ir jo patobulintos modifikacijos Ukrainoje gerai žinomos „Špak“ pavadinimu. Šių dronų eksportas jau ne pirmus metus skaičiuojamas tūkstančiais, ir ne tik į Ukrainą, bet ir NATO šalis.
Neseniai Briuselyje vykusioje ginkluotės parodoje Belgijos kariuomenės stende buvo pastebėti dronai „Špak“ ir jų valdymo įranga. Išsamesnė informacija kol kas neskelbiama, tačiau tikėtina, kad tai gali byloti apie „RSI Europe“ ir Belgijos kariuomenės sandorį. Įmonės gaminamus produktus – sprogdinimo iniciatorius ir dronus – šiuo metu naudoja 12 NATO šalių, tačiau maždaug 80 proc. pagaminamų dronų keliauja į Ukrainą. Pernai padvigubinusi pardavimus iki 15,5 milijonų eurų, šiemet įmonė planuoja padidinti gamybą dar 3-4 kartus.
Portalo „Delfi“ organizuotoje Baltijos šalių ekspertų apklausoje „RSI Europe“ pateko tarp dešimties perspektyviausių Baltijos gynybos startuolių. Šiuo metu išsiplėtusioje įmonėje dirba 120 žmonių.
Aleksandras Matonis: Ar galima sakyti, kad jūsų partnerystė, darbas su klientais Ukrainoje padėjo sukurti apskritai tokią visą dronų naudotojų mokymo koncepciją, kuria dabar jūs dalinatės jau ir su Lietuvos kariuomene?
Tomas Milašauskas, „RSI Europe“ bendraįkūrėjas ir vadovas: Galima taip sakyti, ir tai yra mūsų bendrai filosofijos dalis, kad mes negaminam daiktų, mes kuriam pajėgumą, o tam, kad sukurtum pajėgumą, dažnai reikia ir mokymų, dažnai reikia ir metodinės medžiagos, dažnai reikia konsultacijų, galbūt reikia patarimų kai kur, kai kur galbūt reikia elementaraus projektų valdymo, kad atskiros kariuomenės dalys ar kliento, kaip sakant, ne tik kariuomenė yra ir ministerijos, ir pirkimo agentūros, susišnekėtų tarpusavy, tai darom darbus įvairius. Bet ir mokymai, ir mokymų programa, paremta Ukrainos pavyzdžiu, bet pritaikyta pagal NATO veikimo būdus ir principus, yra vienas iš tų pavyzdžių, tai Lietuvoje labai puikiai pasiteisinęs, mūsų instruktoriai padėjo sukurti tiek pirmą dalį mokymų, tiek ir visai nesenai, rudenį, išėjus į antro lygio kursą, ir tų mokymų pavyzdžiu šita metodika pakankamai sparčiai plinta ir Vakarų Europos valstybėse, tiek pat pagal tą metodiką dirba jau ir Vokietijos tam tikri daliniai, ir kitų valstybių daliniai, ir ne kartą yra buvę taip, kad atvažiuoja į mokymus, jie sako, mes čia turim savo mokymų programą, imkit pažiūrėkit, pagal ją išdėstykit, tada mes sakom, o jūs pažiūrėkite, gal į mūsų, gal tinka. Ir tada, taip sakant, puikiai be klausimų adaptuoja tą, ką turim, ir matosi, kad ta patirtis yra tikrai aktuali ir ypač jau nušlifuota per keletą kartų, per keletą mokymo kartų Lietuvoj ji aktuali ir daugybei NATO valstybių.
– Gal galėtumėte palyginti, kokiais esminiais komponentais, technologijomis įdiegtomis skiriasi tai, ką mes matėme prieš 3 metus, nuo to, ką mes matome dabar?
– Prieš 3 metus pradėjome su pačiu paprasčiausiu dronu, kaip matot, turinčiu vieną anteną, viena antena reiškia vieno ryšio dažnių juostą. Dronas tuo metu buvo, praktiškai didžiąja dalim su kinietiškais komponentais, kadangi rinkoj tiesiog neegzistavo jokios kitos alternatyvos ir jis toks tikrai paprastas droniukas.
Antroji mūsų dronų karta buvo gaminama su patobulintu ryšiu. Kadangi elektroninė kova yra tas pagrindinis, kaip sakant, karinio naudotojo specifikos elementas, nes įprastai tenka dirbti ypač didelės elektroninės kovos aplinkos sąlygom, tai, sakykim, 3 dažnių juosta, veikianti vienu metu su trimis ryšiais, padeda tą veikimą sunkiomis kovos sąlygomis užtikrinti. Šita dalis tobulinosi ne vieną kartą ir tie patobulinimai nebūtinai matosi per antenų pokyčius, bet yra ir ryšio kalibravimo grandinės, ir programinės įrangos tam tikri elementai, kurie atrodo taip pat, bet savo esme yra gerokai skirtingi, būtent per programinę įrangą. Sakykim, paskutinė dronų karta, kuri jau yra pilnai atspari elektroninės kovos priemonėm, jinai yra naudojama su optiniu kabeliu, kuris, matot, dedasi ant standartinio NATO „pikatini“ „rail’o“ , na ir montuojasi štai tokios ritės, yra specialūs tvirtintuvai ir tokie dronai jau yra pilnai atsparūs elektroninei kovai.
Aišku, jie nėra tinkami visiems scenarijams, jie atitinkamai nešasi didelį svorį šitoje ritėje, tai naudingas svoris yra mažesnis, jie yra lėtesni, jie yra mažiau manevringi, bet jeigu taikinys nėra gyva jėga, tai praktiškai daugeliu atvejų jie yra pranašesni. Paskutinių iteracijų dronai mūsų atveju fokusavosi į patobulinimus programinėje įrangoje ir į elektronikos komponentų, gal ir ne tik elektronikos, bet aplamai visų komponentų gavimą, kūrimą ir tiekimą ne iš Kinijos ar nedraugiškų šalių, tam, kad vis didėjant geopolitiniam neapibrėžtumui, neatsirastų situacijos, kai reikia patiekto didelius kiekius, o vienas iš tiekėjų atsisako tą daryti.
Kitaip sakant, toks tiekimo grandinės stiprinimas, ir tai yra vienas iš šių metų, na, bendrai nuo šių ir praeitų metų strateginių tikslų, tai yra sukurti ne tik technologinį pajėgumą, bet ir gamybinį pajėgumą, kuris iš esmės ir padiktuoja, kiek ta technologija yra naudinga galutiniam naudotojui, nes naudotojui reikia gerai veikiančio ir dideliais kiekiais, kad iš tikrųjų sukurt tą pajėgumą, o ne kažkokį testavimo, eksperimentavimo pajėgumą, kas vėlgi gerai yra žinių kūrimo prasme, bet realios kovinės galios daug nesuteikia, jeigu tu masiškai to dalyko nediegi.
– Tai kiek to lietuviškumo naujausios kartos jūsų dronuose?
– Lietuviškumo daug, visa elektronika, tai yra 6 elektronikos plokštės, yra lietuviškos, lietuviški yra bendrai dizainai, lietuviška yra programinė įranga. Medžiagos, tokios kaip anglies pluoštas, Lietuvoje jis nėra gaminamas, tačiau gali būt pjaustomas, taip, šitas dalykas, bet nereikia, kaip sakant, būti to agrarinio ūkio mentalitete.
Ir vėlgi mes turime daugybę sąjungininkų Europoje, Europos tiekimo grandinės iš esmės yra patikimos, jeigu blogiausias iš blogiausių scenarijų, kur pasaulis suskyla į atskirus aljansus, tai vis tiek Europa bus siejama to glaudžiausio intereso ir mūsų vertinimu, jeigu tai yra komponentas iš Europos, tai jisai yra sąlyginai patikimas, o sąlyginai patikimas mums nėra tinkamas patikimumo lygmuo, tai mes siekiame turėt visais atvejais bent du skirtingus komponentų tiekėjus iš patikimų valstybių, tai, taip sakant, užsitikrinam ir per tiekimo grandinės dubliavimą nuolatinį.