Padeda įsilieti į visuomenę
„Unikalus šokis“ įkūrėja R. Juškytė sako, kad vaikų su negalia tėvai dažnai susiduria su sunkumais rasti veiklų, kuriose jų vaikai jaustųsi saugūs, galėtų save realizuoti ir nebūtų laikomi netinkamais.
Būtent todėl ji ir įkūrė socialinį verslą „Unikalus šokis“, kurio tikslas – padėti vaikams su negalia įsilieti į visuomenę per šokio veiklas. „Delfi“ pašnekovė atkreipia dėmesį, kad šokiai yra pritaikomi taip, kad juose galėtų dalyvauti visi, nepaisant amžiaus, patirties ar individualių ugdymosi poreikių.
„Per šokį, muziką ir žaidimus lavinami įvairūs įgūdžiai bei gebėjimai. Išmoktus šokių žingsnelius vaikai turi galimybę parodyti renginiuose“, – priduria ji.
Norėjau būti bet kuo, tik ne savimi
Rita prisimena, kad organizaciją įkurti įkvėpė didelis asmeninis skausmas.
„Mano mama turi psichosocialinę negalią – serga šizofrenija. Ilgai negalėjau apie tai kalbėti, buvo labai gėda. Norėjau būti bet kuo, tik ne savimi. Norėjau ištrinti praeitį. Galiausiai supratau, kad kuo daugiau slepiu, tuo labiau visa tai kyla į paviršių, negalėjau jaustis pilnavertiška, laiminga, juk kiek ilgai tokią paslaptį galima nešiotis savyje“ – dalijasi ji.
Moteris sako, kad bandymas atsiriboti nuo savo patirties veikė ir jos gyvenimo pasirinkimus.
„Iš pradžių pasirinkau inžinerijos studijas. Vis dėlto nesiklostė nei asmeninis gyvenimas, nei karjera. Atrodė, kad ir kiek besistengčiau, kad ir kiek dirbčiau, man nesiseka – širdyje vis tiek buvo tuštuma“, – tęsia ji.
Vis dėlto Rita prisimena ir tai, kad viena džiaugsmą teikusi veiklą ją lydėjo nuo pat vaikystės. Tai yra – šokiai.
„Dar studijuodama universitete grupiokams nuolat sakydavau, kad noriu būti trenere, šokio mokytoja. Vėliau išgirdau apie tarptautinės organizacijos „Reach for Change“ konkursą „Talentas keisti“. Tai organizacija, padedanti socialiniams verslininkams kurti ir plėsti sprendimus vaikų bei jaunimo problemoms spręsti. Tuomet kažkas sukirbėjo širdyje. Jau buvau girdėjusi ir apie Estijoje vykstančius šokių užsiėmimus vaikams su Dauno sindromu“, – prisimena „Delfi“ pašnekovė.
„Labai norėjosi pabandyti, bet kartu kildavo mintys, kad nemoku, kad reikia baigti mokslus užsienyje, kad Lietuvoje nieko panašaus net nėra. Vis dėlto noras buvo stipresnis. Paskutinę naktį tiesiog pateikiau paraišką. Praėjau atrankos etapus, patekau į finalą ir gavau galimybę dalyvauti inkubatoriuje, padėjusiame kurtis socialiniams verslams. Tai vyko prieš 8–9 metus“, – pasakoja ji.
Moteris sako, kad tai buvo labai gera galimybė gauti žinių apie socialinį verslą.
„Iš pradžių tai buvo tiesiog bandomasis užsiėmimas pagal vieną užduotį. Vėliau pabandžiau testinę pamoką. Nuo to laiko viskas ir prasidėjo. Šokių pamokos vaikams su negalia vyksta iki šiol, taip pat organizuojame stovyklas, įvairius renginius“, – teigia moteris.
„Vėliau veiklą išplėtėme ir iki suaugusiųjų įdarbinimo. Taip pat planuojame vykdyti socialines dirbtuves žmonėms su negalia, kad jie galėtų praktiškai ugdyti darbui reikalingus įgūdžius“, – tęsia ji.
Pagaliau jaučiasi kaip visi
R. Juškytė džiaugiasi galėdama kurti pokytį – ji ne tik vadovauja organizacijai, bet ir pati veda šokių pamokas.
„Labai gera matyti, kaip vaikai keičiasi, kaip jiems smagu šokti ir kaip jie atranda sau patinkančią veiklą. Visuomet pabrėžiu, kad tai nėra terapija. Žinoma, vaikams, turintiems individualių ugdymosi poreikių, terapijų tikrai labai reikia, tačiau norisi suteikti ir gaivaus oro gurkšnį, – kad vaikai, mamos ir tėvai galėtų pasijausti tiesiog kaip visi. Kad tai būtų tiesiog būrelis, į kurį vaikas eitų noriai“, – dalijasi ji.
Moteris pabrėžia, kad užsiėmimuose ne tik mokomasi, bet dar svarbiau – mezgamos draugystės. Vaikai bendrauja, vėliau susitinka stovyklose, žygiuose ar išvykose.
„Pavyzdžiui, į kalėdinių žaisliukų dirbtuves įsitraukia ir šeimos, auginančios vaikus su negalia, ir šeimos, auginančios vaikus be jos. Taip kuriama šilta, jauki kalėdinė atmosfera. Viena mama yra pasidalijusi, kad tokiuose susibūrimuose jie pagaliau jaučiasi kaip visi“, – sako „Delfi“ pašnekovė.
„Ir pati matau, kad visi vaikai gali būti kartu, bendrauti, jaustis suprasti ir priimti. Tai labai svarbu, ypač auginant vaiką su sunkia negalia. Kartais tokios šeimos net neturi kur nueiti, ypač kai vaikas sulaukia pilnametystės, tuomet jam užsidaro dar daugiau durų“, – teigia ji.
R. Juškytė taip pat stengiasi, kad tėvams nereikėtų mokėti už užsiėmimus.
„Tuomet jie gali bandyti tiek, kiek vaikui reikia. Ne visi vaikai ateina ir iš karto įsitraukia į šokį. Kartais prireikia mėnesio, dviejų, trijų ar net pusės metų, kol vaikas prisijungia. Iš pradžių jis gali tiesiog ateiti, pabūti šalia, įsitraukti tik į vieną šokį, vieną minutę, dešimt sekundžių ar padaryti kelis judesius. Svarbiausia, kad jis pasijustų saugus, laukiamas, kad tai būtų vieta, kur jis gali ateiti, pabandyti ir būti savimi“, – dalijasi organizacijos vadovė.
Atlieka itin svarbų vaidmenį
MRU Socialinės įtraukties ir lyderystės tyrimų laboratorijos ir Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos narė Ana Staševičienė teigia, kad tokios iniciatyvos kaip „Unikalus šokis“ atlieka itin svarbų vaidmenį žmonių, turinčių negalią, socialinėje įtrauktyje.
„Jos padeda vaikams ir jaunimui su negalia aktyviai įsitraukti į visuomeninį gyvenimą, stiprina jų socialinius įgūdžius, skatina visavertį dalyvavimą bendruomenėje“, – patikslina ji.
„Ne mažiau svarbus ir psichologinis bei socialinis poveikis – dalyvavimas grupinėse šokių pamokose ar komandiniuose žaidimuose stiprina vaiko pasitikėjimą savimi. Apskritai iniciatyvos, skatinančios žmonių su negalia dalyvavimą įvairiose veiklose, juos tiesiogiai įgalina – padeda formuotis savarankiškai, savimi pasitikinčiai asmenybei, kuri jaučiasi reikalinga visuomenėje“, – aiškina „Delfi“ pašnekovė.
Ji taip pat pažymi, kad galimybė viešai pasirodyti renginiuose ir sulaukti aplinkinių palaikymo bei įvertinimo žmonėms suteikia džiaugsmo. Kartu, anot ekspertės, tai siunčia svarbią žinią visuomenei – kiekvienas žmogus yra vertas priėmimo, draugystės ir meilės.
Daugybė iššūkių
A. Staševičienė taip pat atkreipia dėmesį, kad žmonės su negalia Lietuvoje vis dar susiduria su giliais sisteminiais iššūkiais, kurie reikšmingai riboja jų galimybes visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
„Nors aplinkos prieinamumas Lietuvoje pamažu gerėja, pokyčiai vyksta lėtai. Dažnai tam trukdo visuomenės nesupratimas, kodėl tai apskritai reikalinga. Vis dar galima išgirsti pasakymų: kam reikia pritaikyti aplinką žmonėms su negalia, jei tokių klientų neturime. Toks požiūris skamba paradoksaliai – kaip žmonės gali tapti klientais, jei jie fiziškai negali atvykti ar pasinaudoti paslaugomis“ – klausia „Delfi“ pašnekovė.
Pasak jos, tai reiškia, kad nors teisės aktai ir reikalauja prieinamumo, realybėje dažnai dominuoja techninis atitikimas, visiškai ignoruojantis autentišką, įkūnytą žmogaus patyrimą.
„2023 m. duomenimis, Lietuvoje gyveno daugiau nei 225 tūkstančiai žmonių, turinčių matomą ar nematomą negalią. Jei prie šio skaičiaus pridėtume asmenis, patiriančius laikinų sveikatos sutrikimų, senolius ar kitus gyventojus, kuriems tam tikrose situacijose reikalinga pritaikyta infrastruktūra, tokių žmonių skaičius išaugtų iki daugiau nei 1,1 milijono. Tai reiškia, kad nemaža visuomenės dalis vis dar yra atskirta nuo tam tikrų paslaugų ir galimybių“, – pažymi ji.
A. Staševičienė tai pat atkreipia dėmesį, kad giliai įsišaknijęs yra eiblizmas, stereotipai ir socialinės stigmos, dėl kurių formuojamos išankstinės, diskriminuojančios nuostatos apie asmenų su negalia gebėjimus atlikti tam tikras užduotis ar pilnavertiškai veikti.
„Būtent nepritaikyta ir atskirianti aplinka, o ne pati diagnozė ar sutrikimas, paverčia žmogų neįgaliu ir apsunkina jo kasdienybę“, – sako ji.
Suteikia lygiavertiškumo jausmą
A. Staševičienė taip pat akcentuoja, kad Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijos 19 straipsnis įtvirtina prigimtinę žmogaus teisę būti įtrauktam į bendruomenę bei gyventi be izoliacijos ar segregacijos.
„Asmenų su negalia matomumas ir aktyvus dalyvavimas viešajame gyvenime, pavyzdžiui, šokių ar sporto iniciatyvose, yra pats galingiausias ginklas prieš visuomenės stereotipus. Tik tiesiogiai dalyvaudamas veiklose asmuo įveikia galios asimetriją ir iš pasyvaus paslaugų gavėjo ar „paramos prašytojo“ tampa lygiaverčiu ir aktyviu viešosios vertės bendrakūrėju“, – įžvalgomis dalijasi ji.
„Be to, socialinė sąveika ir bendros meninės, rekreacinės ar sportinės veiklos griauna socialines kategorizacijas, kuria priklausymo bendruomenei jausmą, mažina nerimą ir tiesiogiai lemia geresnę asmens psichologinę gerovę. Tik būdami matomi, reikalaudami savo teisių ir bendraudami su kitais visuomenės nariais, asmenys su negalia gali priversti institucijas pereiti nuo formalaus techninio reikalavimų vykdymo prie autentiško universalaus dizaino integravimo į praktiką, taip kuriant atvirą ir draugišką aplinką visiems“, – apibendrina „Delfi“ pašnekovė.